Susipažinkite su Lietuvos marksistinio portalo „Leftas“ redaktoriaus Žilvino Butkaus interviu, duotu Baltarusijos kairiajam portalui „Basta!“.
Po demonstrantų susidūrimų su policija Rygoje Latvija pasauliui pasirodė kitokia nei įprasta. Kai tai pasikartojo Vilniuje, atsirado pagrindas kalbėti apie tendenciją. Kiek jūsų nuomone susiję įvykiai Lietuvoje ir Latvijoje? Įvykiai Vilniuje – tai logiška bendrų Pabaltijo problemų pasekmė ar jie turi tik Lietuvai būdingas priežastis?
Nieko išskirtinai lietuviško čia nėra. Pabaltijyje yra tos pačios problemos su tomis pačiomis priežastimis. Ekonominis bumas, kurį neseniai išgyveno Pabaltijo kapitalizmas, rėmėsi daugiausia užsienio bankų lėšomis. Tai yra, tai buvo kreditavimo bumas. Tie milijardai nebuvo uždirbti ir nebuvo aprūpinti realiomis prekėmis. Žinoma, pradėjo augti infliacija. Plius, kredituojamas daugiausia buvo, neskaitant vartotojų, statybų sektorius, kurio dėka ir vystėsi ekonomika. Kažkokiu momentu būsto kainos pradėjo kristi, prasidėjo statybų sektoriaus smukimas, ėmė smukti ir ekonomika. Prasidėjo užsienio kapitalo pasitraukimas, be kurio šis ekonominis modelis negali egzistuoti. Dar pasaulinės krizės įtaka.
Žodžiu, Pabaltijys yra praktiškai toje pačioje padėtyje, išskyrus gal nebent tai, kad Latvijoje ši krizė prasidėjo kiek anksčiau nei Lietuvoje. Kai Lietuvoje infliacija tik pradėjo augti, latviai jau atvažiuodavo į šiaurinius Lietuvos rajonus pirkti produktų, kadangi jie čia buvo pigesni. Dabar Pabaltijo vyriausybės imasi beveik vienodų neoliberalių „antikrizinių“ priemonių, kurios susiveda į vartojimo ir socialinių išlaidų mažinimą. Žinoma, tai piktina visus – ar tai lietuviai, ar latviai.
Kadangi masinių protestų Lietuvoje ir Latvijoje mažai kas tikėjosi, atsirado daug konspirologinių įvykių versijų. Nuo Vakarų inicijuotos „oranžinės revoliucijos“ iki Rusijos spec. tarnybų provokacijos. Kokį iš tikrųjų vaidmenį Vilniaus įvykiuose atliko „išorinis faktorius“?
Versijos apie Vakarų variantą dar neteko girdėti. Kokia nauda? Pabaltijo buržuaziniai režimai ir taip serga amerikanofilija. Kalbant apie Rusijos spec. tarnybas, žinoma, iš Rusijos pusės būtų logiška pakeisti ją supančius priešiškus režimus. Tačiau jei tai turėtų ką nors bendro su Rusijos spec. tarnybomis, manau, veiksmai būtų buvę geriau paruošti. Būtų iškelti konkretūs politiniai reikalavimai, pavyzdžiui, vyriausybės atsistatydinimas. Atsirastų kokia nors nauja politinė jėga, pretenduojanti į valdžią. Lietuvoje nieko tokio nebuvo.
Neramumai vyko ir Vilniuje, ir Alytuje, ir Šiauliuose. Tačiau jokios politinės jėgos jiems nevadovavo, o dalyviai nekėlė aiškių politinių reikalavimų. Alytuje minia netgi užėmė savivaldybę. Ir nieko, išreiškė pasipiktinimą ir išsivaikščiojo. Paleckis, tiesa, Vilniaus demonstracijoje kalbėjo apie priešlaikinius rinkimus, tačiau nuo riaušių atsiribojo. Tai spontaniški neramumai, kuriems niekas nebuvo pasiruošęs. Tarp kitko, yra dar viena konspirologinė teorija – riaušes neva išprovokavo kažkokie skinhedai. Tačiau vaizdo įrašus, padarytus tiek korespondentų, tiek ir dalyvių, galima pažiūrėti kad ir YouTube, ir jokių skinhedų jūs ten nepamatysite.
Dėl ko piktinasi piliečiai? Kaip vertinate Lietuvos ekonominę padėtį paskutiniu metu? Kiek apskritai stiprios protesto nuotaikos?
Visą tai sukėlė ekonominė krizė. Kainos išaugo, komunaliniai mokesčiai auga. Auga nedarbas. Dar prieš keletą mėnesių jis siekė, berods, 4 proc. Dabar išaugo iki 6 proc. Prognozuoja, kad pasieks 10 proc. Plius, Lietuvoje didžiulis atotrūkis tarp turčių ir skurdžių. Vilniaus centras tapo panašus į Vakarų Europos, o provincijoje sunku rasti netgi drabužių parduotuvių, išskyrus tas, kurios parduoda panešiotus drabužius. O ir pačiame Vilniuje pragyvenimo lygis toli gražu ne vienodas. Yra turtingųjų rajonai, yra rajonai su vidutiniu pragyvenimo lygiu. Yra skurdūs rajonai. Tarp kitko, Vilniaus riaušėse buvo daug žmonių iš skurdžių rajonų. Kai kuriose vietose šalia stovi nauji namai, o prieš jų senos bakūžės, kuriose nėra netgi normalaus tualeto. Žodžiu, įprastas kapitalizmas. Vien tai kelia socialinę įtampą, ką jau kalbėti apie prasidėjusią krizę ir naujos vyriausybės „antikrizines“ priemones, vadinamąją „diržų susiveržimo“ politiką. Nieko stebėtino, kad apatiniai socialiniai sluoksniai pradėjo daužyti seimo langus.
Dėl protesto nuotaikų. Žinoma, jos stiprios. Lietuvoje jau seniai niekas niekuo netiki. Į praėjusius seimo rinkimus, kurie vyko spalį, atėjo tik 48 proc. rinkėjų, ir tai nepaisant propagandinės kampanijos už dalyvavimą rinkimuose. Buvo rekordinis sugadintų biuletenių skaičius – 155 tūkst, tai maždaug 6 proc. rinkėjų arba virš 12 proc. iš tų, kurie atėjo. O dar antrą vietą užėmė buvusio šoumeno partija. Klounų partija, kaip sako liaudyje. Daug kas laužė galvą, kodėl taip atsitiko. Kai kurie netgi sakė, kad žmonės Valinske įžiūrėjo alternatyvą. Tačiau tai mažai tikėtina, švelniai tariant. Greičiau tai buvo savotiška protesto forma. Lietuvoje masinis nusivylimas, dauguma niekuo netiki, rinkėjų aktyvumas mažas. Štai ir nubalsavo už komiką, kadangi dauguma į rinkimus rimtai nežiūri ir nieko iš jų nelaukia.
Lietuvoje jau buvo panašus atvejis. Maždaug prieš septynerius metus prezidento rinkimuose į pirmą trejetuką vos nepapuolė komikas Šerėnas. Žodžiu, nepatenkinti visi, išskyrus turtinguosius. Neseniai viena socialinių apklausų kompanija pagaliau ryžosi užduoti žmonėms konkretų klausimą: ar jūs sutinkate su tvirtinimu, kad valdžioje sėdi apsišaukėliai ir vagys. 63 proc. atsakė „Taip“. Ir tik 1,1 proc. pasitiki valdžia. Šią apklausą gruodį atliko TNS Gallup.
Ideologinė protesto nuotaikų ir reikalavimų pusė grynai smulkiaburžuazinė. Pavyzdžiui, neramumuose Alytuje ir Šiauliuose pagrindinė masė piktinosi valdžios ketinimais pastatyti turguose kasas. Tai yra, ten buvo daug turgaus prekeivių. Susidaro įspūdis, kad jie ir sudarė protestuojančių branduolį. Nors darbininkų ten irgi buvo, kažkokios atskiros aiškios linijos jie neišreiškė. Kas liečia Vilnių, tarp lozungų, su kuriais buvo organizuojamas mitingas, buvo ir „Ne verslo žlugdymui“. Turėtas omeny smulkusis biznis. Tad greičiausiai visą tai galima pavadinti smulkiaburžuazinėmis protesto nuotaikomis. Bent jau jų „generalinę liniją“. Iš to ir visa kita. Jie neprotestuoja prieš patį kapitalizmą ir nereikalauja socializmo atstatymo.
Priešingai, dalis protestuojančiu vis dar yra buržuazinės propagandos įtakoje ir kapitalizmo restauraciją vertina kaip „laisvės“ ir Lietuvos valstybės atstatymą. Nors tie patys žmonės keikia tą pačią vadinamosios „laisvos Lietuvos“ valdžią ir su didžiausia nuostaba klausia, kaip tai atsitiko, argi už tokią Lietuvą „kovojo žmonės“ ir t.t. Žodžiu, kaip ir visada smulkioji buržuazija stovi tarsi viduryje. Kitos protestuojančių dalys apskritai neprisilaiko jokios ideologijos, tik reiškia pasipiktinimą. Matomai, tokia situacija susidarė dėl klasinių jėgų išsidėstymo, kadangi smulkioji buržuazija tapo tarsi vedančiąja protesto jėga, o proletariatas tik prisideda prie jos, iš to ir protesto nuotaikų padrikumas.
Reikalas tas, kad Lietuvos proletariatas buvo suardytas po to, kai daugelis išvažiavo uždarbiaut į Vakarus. Pusė milijono išvažiavo. Kiti sako, kad ir daugiau. Tačiau prasideda emigrantų grįžimas į Rytų Europą, kuris galbūt vėl suformuos proletariatą. O ir patys žlungantys smulkieji buržua proletarizuojasi. Tad situacija gali keistis. Padėtį apsunkina ir ta aplinkybė, kad nėra galingų masių poveikio priemonių. Visa dabartinė žiniasklaida yra visiškai dešinioji. Komunistiniai informaciniai resursai kol kas gali veikti tik internete. O ir jų pačių dar nedaug. Komunistiniam judėjimui dar teks atgimti. Visa tai taipogi atsiliepia protesto nuotaikų pobūdžiui.
Nusakykite Baltarusijos skaitytojams vidinę politinę situaciją Lietuvoje: jėgų išsidėstymas, kova tarp tų, kurie save vadina „konservatoriais“ ir „socialdemokratais“. Kokį gyventojų palaikymą turi kiekviena iš frakcijų. Kieno interesus, jūsų nuomone, atstovauja įvairios Lietuvos politinės partijos?
Tai netgi sunku pavadinti jėgų išsidėstymu, nes tam reikalingos kažkokios priešingos jėgos. Šiuo momentu esminių skirtumų tarp partijų nėra. Kuo skiriasi dabartiniai „socialdemokratai“ ir „konservatoriai? Niekuo. Gal nebent tuo, kad „socialdemokratai“ dešinieji, o „konservatoriai“ ultradešinieji. Ir tie, ir kiti vykdė visokias privatizacijas, ir tie, ir kiti tarnauja stambiajam kapitalui. Vieni iš vienos partijos pereina į kitą, iš kitos į dar kitą. Tai tik vienos gaujos, vieno uždaro klubo, kaip kažkas pavadino Seimą, grupuočių kova.
Apskritai, Lietuvoje yra kažkur 40 partijų. Tačiau vedančios dvi – tai tie patys „socialdemokratai“ ir „konservatoriai“. Na, šmėkščioja dar tarp jų Pakso ir Uspaskicho partijos. Kieno interesus gina? Kapitalistų.
Lietuvoje visi prisimena istoriją su „Mažeikių nafta“, kurią konservatoriai pardavė amerikiečių „Williams“ ir patys, žinoma, gavo iš to naudos. Arba istoriją su liberalcentristų lyderiu Zuoku, kuris, būdamas Vilniaus meru, priiminėjo naudingus „Rubikonui“ sprendimus. Neseniai socialdemokratai iš nedidelės „Fronto“ partijos aptiko Seimo teisinių aktų bazėje krūvą įstatymų projektų, kuriuos, kaip paaiškėjo, parengė privačių kompanijų atstovai. Šiuos įstatymų projektus kėlė tiek „konservatoriai“, tiek „socialdemokratai“, tiek ir visokie ten „socialliberalai“, žodžiu, visi. Seime nėra partijų, kurios atstovautų darbo liaudies interesus. Todėl ir palaikymo jos neturi.
Yra žinoma, kad Baltijos šalyse įvyko didelis darbo jėgos nutekėjimas į Vakarų Europą. Kokias dar socialines problemas išgyvena Lietuva šiuo metu? (susiskaldymas į turtingus ir neturtingus, situacija darbo rinkoje, valstybės politika medicinos, švietimo ir socialinės pagalbos srityje, situacija su lengvatomis ir pan.)
Viskas, ką išvardinote. Susiskaldymas į turtingus ir neturtingus didelis. Vieni gauna 800 litų, o vidutinis statistinis UAB vadovas – 25 tūkst. Tai pirmos praėjusių metų pusės duomenys. Nedarbas auga. Su medicina dar ne taip blogai, kaip su aukštuoju mokslu, kurį nori privatizuoti. Ši velniava, tarp kitko, prasidėjo prie „socialdemokratų“. Įveda mokestį už mokslą aukštosiose mokyklose, kuris eiliniams dirbantiesiems daugeliu atvejų neįkandamas. Žmogui iš provincijos, kuriam teks mokėti ir už mokslą, ir už gyvenimą mieste, ir t.t., gali prireikti keleto dešimčių tūkstančių litų. Naudą iš to gaus tik bankai, kurie duos kreditus ir gaus procentus. Galų gale, visa tai prives tik prie to, kad aukštosiose mokyklose galės mokytis tik turtingųjų vaikai. Kalbant apie socialinę pagalbą, naujoji vyriausybė šias programas karpo.
Ar yra Lietuvoje profsąjungos, pajėgios atstovauti dirbančiųjų interesus? Ar yra politinės jėgos, galinčios imti vadovauti protestui? Kaip, jūsų nuomone, gali vystytis situacija?
Na, pavyzdžiai, valdant socialdemokratams pedagogų profsąjungoms pavyko išsireikalauti iš vyriausybės pakelti algas, tačiau dabartinė vyriausybė jau nusispjovė į šiuos susitarimus. Dabar kalbama apie visuotinį streiką. Žodžiu, profsąjungos bando veikti, tačiau jų judėjimas silpnas palyginus su užsienio. Toli gražu nevisi pasitiki profsąjungomis ir tais, kurie joms vadovauja. Kalbant apie politines jėgas. Kai prasideda socialiniai neramumai, iškilti gali bet kas. Visai netikėtai. Tai gali būti neonacistai, kurių kol kas negalima pavadinti politine jėga. Tai gali būti, pavyzdžiui, A. Paleckio „Frontas“, kuris nepateko į seimą per praėjusius rinkimus. Iškilti gali bet kas, netgi tie, kurie dabar nežinomi. Tačiau vargu ar protestui pavyks vadovauti kažkam iš dabartinio politinio olimpo, nes jais niekas netiki.
Kas dėl galimo situacijos vystymosi, tai nemanau, jog tai paskutiniai neramumai. Juolab, kad krizė tik prasidėjo. Priešaky dar Ignalinos AE uždarymas, kuris gali sukelti didelį elektros kainų šuolį, kuris savo ruožtu išprovokuos visų produktų kainų šuolį. Turint omeny jau egzistuojantį netikėjimą politinėmis jėgomis ir apskritai valstybės institucijomis, ir nepasitenkinimo įkaitį, kurį parodė pastarieji neramumai, aš neatmetu kažko panašaus į revoliuciją galimybės netolimoje ateityje. Tačiau ši revoliucija, jei ir įvyks, greičiausiai bus smulkiaburžuazinė. Ir baigsis ji ne visuomeninės santvarkos pakeitimu, o parlamento paleidimu ir kažkokių naujų socialdemokratinių jėgų atėjimu į valdžią. Tačiau ir tai galima bus pavadinti tam tikru žingsniu į priekį, kadangi dabartinė Lietuva, atrodo, eina lotynoamerikanizacijos keliu.
Tačiau tai sunku prognozuoti dėl situacijos kintamumo. Socialdemokratija ne kartą istorijoje yra išdavusi dirbančiuosius, o ir dabar visos tos kalbos apie „švedišką socializmą“ jau tapo banalybe. Plius, emigrantų grįžimas, kaip jau sakiau. Praėjusiais metais, pavyzdžiui, „Alytaus tekstilės“ darbininkai, protestuodami prieš privatizaciją, ėmė dainuoti internacionalą. Kas žino, gal po keleto dabartinės vyriausybės valdymo metų jie pareikalaus Tarybų valdžios. Ir nors dabar daug kam būtų sunku tuo patikėti, prieš pusę metų dar niekas nebūtų patikėjęs, kad Vilniuje po ilgų socialinės apatijos metų įmanomos riaušės. O ir ta mažytė jaunimo komunistinės inteligentijos grupė, kuri dabar egzistuoja Lietuvoje, gali išaugti į kažkokią organizaciją.
Tačiau jei kalbėti apie tokius poslinkius kaip socialistinė revoliucija, tai sunkus klausimas, kurio neįmanoma išspręsti dabartinės kapitalistinės Lietuvos ribose. Tarkim, ateis komunistai, vieni arba koalicijoje su socialistais ir tikrais socialdemokratais, į valdžią. Teks spręsti ne tik vidaus, bet ir užsienio klausimus. Ką pirmiausia padarys komunistai, tai paskelbs neutralitetą ir išves Lietuvą iš NATO. Tačiau tai baigsis greičiausiai dar vienu NATO žygiu „ginti demokratiją“. Tad mums teks atsiremti į kažkokią galingą išorinę jėgą, ką daro, tarp kitko, ir dabartinis režimas. Ir šiuo atžvilgiu didelę reikšmę turi procesai Rusijoje. Jeigu Rusija įvykdys smarkų posūkį kairėn, ji, be abejo, taps mūsų sąjungininku, kuris gali atgrasyti NATO nuo jėgos veiksmų arba jį suskaldyti. O kol kas… Buržuazija visur yra buržuazija. Žodžiu, tokie dideli dalykai, kaip visuomeninės santvarkos ir užsienio politikos kurso pakeitimas negali spręstis vienoje atskirai paimtoje mažoje šalyje, dargi tokioje, kuri pasauliniams hegemonams turi geopolitinę reikšmę. Jie gali būti sprendžiami tik bendrų pasaulinių procesų kontekste.
Yra dar kai kurie galimi įvykiai, tai žemaičių klausimas. Praėjusiais metais nemažai rašė apie žemaičių savitumo atgimimą. Buvo kai kurios politinės jėgos, kurios bandė skatinti žemaičių nacionalizmą. Siekė įvesti žemaičių dialektą, arba kalbą, kaip kam labiau patinka, į viešąjį administravimą Žemaitijoje ir pan. Ir nors didelės paramos jos tada nesusilaukė, neseniai, pavyzdžiui, pasirodė naujiena, kad nuo šiol Skuodo rajono savivaldybės posėdžiuose bus vartojama žemaičių kalba. Privaloma tvarka. Visa tai gali susidėti su socialinėmis problemomis Žemaitijoje, kadangi Žemaitijoje socialinė-ekonominė padėtis blogesnė nei likusioje Lietuvoje. Gal daugumą žemaičių dabar ir nelabai jaudina visos tos nacionalinio savitumo problemos ir jie kreivai žiūri į nacionalistus, tačiau jei nacionalistams pavyks paimti būsimų socialinių protestų vairą, jie būtinai suteiks jiems nacionalinį atspalvį. Tada Lietuvoje gali kilti ne tik grynai socialiniai, bet ir nacionaliniai konfliktai.
Žodžiu, sunku aiškiai prognozuoti, tačiau ryškėjantys galimų įvykių kontūrai atrodo tokie. Pagrindinis klausimas dabar yra tas, kam pavyks imti vadovaut socialiniam protestui ir kokie procesai vyks tokiuose hegemonuose, kaip Rusija, Vakarų Europa ir JAV.
vertė Leftas
2009 02 03
