Pristatydama A. Kubiliaus kandidatūrą į premjero postą, konservatorių veteranė I. Degutienė pasitelkė klišę: Andrius tik iš pažiūros atšiaurus vyriškis – viduje jis šiltas, mielas žmogus. Tai primena ne tik anekdotus apie Leniną („o akys tokios geros“), bet ir vieną vadybos srityje žinomą fenomeną: kai vadovas, šiaip mielas žmogus, geras žmonos vyras ir vaikų tėvas, tarnyboje virsta mažuoju fiureriu, terorizuojančiu ir „žudančiu“ pavaldinius.

Kubiliaus atveju galima kalbėti apie kitokį susidvejinimą: tai paprastas, geras  dėdė, miela veido išraiška skelbiantis reto brutalumo ekonomines ir socialines „permainas“, apibūdinamas tokiomis sadomazochistinėmis metaforomis kaip diržų (kilpos) užveržimas, aukojimas, išmėginimas ir užšaldymas.

Šiandien verta prisiminti konservatorių kaip politinių aktorių formavimosi, brendimo ir grūdinimosi laikus („kai grūdinosi plienas“), kad galėtume įvertinti, ar jie liko ištikimi sau, o gal jau ir pranoko patys save. Be jokios abejonės, šiandien, rūsčiomis priešų apgulties sąlygomis, įkvėpimo jie semiasi iš anų herojiškų dienų.

Neseniai pirmoji LR premjerė Prunskienė prisiminė, kad naujojo JAV prezidento Baracko Obamos patarėjas bei būsimasis Nacionalinės ekonomikos tarybos direktorius Lawrence’as Summersas yra palikęs  pėdsaką ir Lietuvoje. Jis buvo pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės konsultantas, išrašęs naujagimei respublikai šoko terapijos receptą.

Šis Čikagos ekonominės mokyklos adeptas, Miltono Friedmano evangelistas ir rinkos fundamentalistas pirmąją Lietuvos Vyriausybę konsultavo keletą savaičių 1990 m. pabaigoje.

Keletas savaičių – reikia pripažinti, tai labai daug, palyginti su jo kolegų misionierių žygiais kaimyninėse šalyse. Šoko terapijos scenarijų Lenkijai rašęs Čikagos stiliaus šokdaktaris Jeffrey’is Sachsas tam skyrė keletą dienų, o receptas Rusijai buvo surašytas pernakt. (Jelcinui paskui užteko sušaudyti Parlamentą [šokdaktarių sufleruotas „Pinocheto scenarijus“] – ir kliūčių šoko terapijos kelyje neliko.) 

Naomi Klein mini L.Summersą kaip šokdaktarį, besispecializavusį Rusijos aferose, šalia Sachso ir kitų. Visose trijose išsekusiose šalyse – Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje – šokdaktarių misiją tuomet finansavo George’o Soroso fondas (ta prasme, pats Sorosas). Pasak DELFI, anot buvusių  LR ministrų kabineto narių, L.Summersą su svita Lietuvoje lydėjo Juozas Kazickas.

K. Prunskienės liudijimu, L.Summersas „mums siūlė šoko terapiją, bet vėliau paaiškėjo, kad šokas įvyko be terapijos, ... turint mintyje 1991–1992 m. situaciją, kai buvo drastiškai kai kurios struktūros likviduojamos vietoj transformavimo ... jis pernelyg akcentavo šoko terapiją“.

Visiškai analogiškai to meto situaciją yra apibūdinę daugelis lenkų visuomenės veikėjų, tarp jų ir kai kurie buvę „Solidarumo“ lyderiai. O štai kaip tuos kaubojiškus laikus Lenkijoje mena vienas aukštas JAV finansų sektoriaus pareigūnas: „kai grąža dešimt kartų viršija investiciją, tavo pilve išsiskiria tam tikra cheminė medžiaga – ir tampi nuo jos priklausomas”.

Adamas Michnikas apibendrino: „blogiausia komunizme yra tai, kas ateina po jo”.

Kaip pasikeitė laikai, galime įvertinti prisiminę, kad 1989 m. nuo šoko terapijos planų kai kam darėsi bloga: pristatydamas Sachso šoko terapijos planą parlamentui tuometis lenkų premjeras Tadeuszas Mazowieckis „pasijuto blogai”. Pristatymą teko atidėti.

Šiandien sadistinės reformos – beveik rutina. Nuo jų jau niekam nesidaro bloga. Priešingai: kaip neseniai ištarė kai kurie Seimo nariai, oponavę siūlymui susimažinti atlyginimą: „Tegu mums dar primoka už tą kaifą, kad mes čia sėdime”.

Ekonominė ir politinė šoko terapija praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje buvo didesnio Šoko doktrinos paketo dalis, JAV neokonservatorių dovana „pereinamosios būklės“ šalims, tarp jų – Rytų ir Vidurio Europai. Išmėginta Pietų Amerikoje, Šoko doktrina, anot taiklaus N.Klein apibūdinimo, buvo skirta globaliu mastu ir masiniu būdu įgyvendinti tai, ką tardymo izoliatoriuje atlieka kankintojas akis į akį su kaliniu.

Tai metodų sistema, skirta sukelti kaliniams gilų sutrikimą, šoką, sukrečiantį subjektą iš pagrindų – siekiant priversti kankinamąjį išsižadėti savo principų, pripažinti savo pralaimėjimą ir išduoti kameros draugus.

Tokio efektyvaus apdorojimo, t.y. kankinimų, standartiniai scenarijai yra detaliai aprašyti daugelio specialiųjų tarnybų vidaus instrukcijose: iš pradžių juslės (kūnas) priverčiamos kęsti badą, t.y. visiškai izoliuojamos nuo išorinių impulsų. Paskui kūnas „bombarduojamas“ intensyvia stimuliacija, pavyzdžiui, elektrošoku.

Tokiu būdu užtikrinamas apdorojamųjų proto suminkštėjimas. Kankinamojo galvoje įvyksta tarsi uraganas, ir subjektas tampa nebepajėgus mąstyti ir ginti savo interesus.

Prityrę kankintojai akimirksniu atpažįsta šį giliausio šoko momentą: suminkštėjęs apdorojamasis yra paruoštas išsižadėti savęs ir visko. Be to, tokioje suminkštėjusioje materijoje galima įrašyti visiškai naują programą. N.Klein žodžiais, „šoko doktrina veikia taip: pradinė katastrofa  –  … rinkos krizė, … uraganas – visuomenę įvaro į kolektyvinio šoko būseną, … kaip smūgiai tardymo izoliatoriuje“. Kaip  terorizuojami kaliniai, kurie išduoda draugus ir išsižada to, kas jiems brangiausia, šokiruotos visuomenės atsisako to, ką šiaip įnirtingai gintų.

Kaip neseniai pažymėjo Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas, vienu iš pagrindinių Čikagos stiliaus nereguliuojamo kapitalizmo modelio eksporto kanalų visuomet buvo Tarptautinis valiutos fondas. Jo atstovų šešėliai jau kuris laikas šmėžuoja ir LR valdžios koridoriuose.

Kaimynė Latvija jau džiaugiasi užsitikrinusi TVF paskolą, tarpininkaujant broliams švedams. Štai kaip švedų misiją Baltijos respublikose neseniai apibūdino vienas švedų verslo portalas:

„Baltijos šalių ekonomikas šiandien galima vadinti visiška nesėkme. Tai, ką daro SEB ir „Swedbank“,… destabilizavo Baltijos valstybes ekonomiškai ir galbūt netgi politiškai”. Nežabotas bankų skolinimas „nekūrė konkurencingo verslo, o tik skatino tuščią išlaidavimą. Beatodairiškai skolindami Švedijos bankai prisidėjo prie to, kad Ryga [ir Vilnius] vieno kvadratinio metro būsto kaina ir vienam žmogui tenkančių visureigių skaičiumi pralenkė Stokholmą“.

Kadangi skandinaviški bankai, kaip žinote, vienvaldiškai viešpatauja Baltijos šalių rinkose, jie laikytini tikraisiais regiono centriniais bankais. Todėl nenuostabu, kad šių bankų vadovai, „kaip ir daugelis kitų klydusių centrinių bankų vadovų”, ištikus krizei ėmė šauktis tarptautinio valiutos fondo pagalbos.

TVF noriai atsiliepė į pagalbos šauksmą: Latvijai pažadėtas 7,5 mlrd. EUR vertės pavadėlis.

Komentuodamas Latvijos (o gal ir visų Baltijos respublikų) padėtį, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas ištarė: „Latvija bus kita Argentina”, turėdamas galvoje pastarąją katastrofišką Argentinos ekonominę griūtį.

Tarptautinis valiutos fondas buvo sukurtas siekiant užkirsti kelią dramatiškoms socialinėms ir ekonominėms katastrofoms. Bet tikriausiai dėl prasto horoskopo ilgainiui ši įstaiga virto Šoko doktrinos eksporto mašina.

Vieno iš šios doktrinos guru, vadinamojo Vašingtono konsensuso krikštatėvio Johno Williamsono žodžiais, verta pagalvoti „apie galimybę aktyviai sukelti krizę, kad būtų galima pašalinti kliūtis reformoms. ... Pavyzdžiui, ... sukurstyti hiperinfliaciją, idant visi išsigąstų ir sutiktų su permainomis.”   

TVF daktarams vėl pradėjus šmėžuoti LR valdžios koridoriuose, nepriklausomos Lietuvos politikos veteranas, ūkio žinovas K. Glaveckas apibūdino Tarptautinį valiutos fondą kaip „solidžiausią pasaulio finansinę organizaciją“. (Šiaip Kęstutis idealiai atitinka anekdotinį ekonomisto apibrėžimą: „tas, kuris rytoj galės paaiškinti, kodėl šiandien neišsipildė tai, ką jis prognozavo vakar“.)