2009 m. sausio 19 d. Maskvos centre vidury dienos buvo nušautas Stanislavas Markelovas – Teisės viršenybės instituto prezidentas, akvokatas, kovotojas už žmogaus teises, antifašistas. Žudikas šovė jam į pakaušį, priėjęs prie advokato iš nugaros. Kartu su juo ėjusi „Novaja gazeta“ žurnalistė ir anarchistinės organizacijos „Vaivorykštės saugotojai“ aktyvistė Anastasija Baburova mėgino žudiką sulaikyti, bet gavo šūvį į galvą. Tyrėjai mano, kad tai politinė žmogžudystė – J. Markelovas buvo nužudytas dėl savo profesinės veiklos. Ilgus metus jis nepavargdamas gynė žmogaus teises, kovojo prieš fašizmo, nacionalizmo ir militarizmo apraiškas Rusijoje. Rusijos anarchistų nuomone, ši žmogaus teisių gynėjų žmogžudystė – valstybinis terorizmas. Susipažinkite su paskutiniuoju S. Markelovo straipsniu, kuris jo žūties dieną buvo paviešintas Rusijos visuomeninės organizacijos „Už žmogaus teises“ portale.

Šiandien Rusijoje neįmanoma užimti valdančiųjų pareigų, jei nesumuši kulnais ir neatraportuosi, koks tu patriotas. Neįmanoma tapti politiku, nesvarbu – palaikančiu valdžią ar opozicionieriumi, kol neišlaižysi uodegos dvigalviui ereliui ir neprisieksi karštai mylėti kitų imperijos simbolių.

Partiotizmas tapo piliečių tinkamumo valstybei kriterijumi. Jei tu nesi patriotas, vadinasi, tu – šiukšlė, ir baudžiamasis valdžios aparatas tave netrukus uždusins. Jau niekas nebesusimąsto, kad negražu viešai demonstruoti asmeninius savo jausmus, nepadoru įtikinėti apie savo meilę tautai purtant visiems prieš akis savo apatinius rūbus su ekstazės pėdsakais. Niekas nebesusimąsto, kad iš tikrųjų

Asmeniniai jausmai geri tada, kai jie lieka asmeniniais jausmais. Puiku, jei mes mylime gimtąją žemę, savo protėvius ir savo tradicijas, bet koks kvailys ims viešai rodyti šiuos asmeninius jausmus? Ši meilė gali būti tikra tik tada, kai ji lieka asmeninė ir netampa visuomeninio patriotinio onanizmo dalimi.

Įsivaizduokite, kad meilę savo tėvams jūs staiga paskelbiate kaip visuotinę nacionalinę idėją. Jus palaikys visišku idiotu. Tad kodėl turėtume kitaip vertinti mums primetamą patriotizmą? Nereikia lįsti mums į smegenis ir tikrinti, kaip mylime savo Tėvynę. Žmonės patys pasirinks, kaip ir ką jiems mylėti.

Priešingai, visuomenės keliaklupsčiavimas niekada nebūna nuoširdus. Salsva meilė matrioškiniams dievukams greit sukels atvirkščią reakciją – pykinimą, ir mes pagimdysime kartą, nekenčiančią prievarta jai brukamos meilės tėvynei. Lygiai taip pat, kaip sovietinė valdžia pagimdė neapykantą viskam, kas sovietiška, kiekvieną sekundę kaišiodama mums debiliškus lozungus. Tik dabar mums net nežada komunizmo, mums tiesiog sako, kad reikia aklai mylėti Tėvynę nekreipiant į nieką dėmesio – ir tada bus gerai ir valdžiai, ir oligarchams, ir mafijai. Nes

Vietoj to, kad išsiaiškintume, kas pasipelnė iš visuotinio skurdo ir beteisiškumo, kas užvaldė visą nuosavybę banditiškais 1990-aisiais, kas turi atsakyti už privatizuotą mūsų ateitį, už akimirksniu išvogtus turtus, kuriuos savo pragarišku darbu kaupė ištisos kartos, vietoj to mums siūlo atsidavusiai mylėti valdžią. Visuomenės patriotizmas – tai ne meilė Tėvynei, tai meilės rodymas valdžiai. Valdantiesiems naudinga, kad mes pražioję burnas ir iš džiaugsmo išpūtę akis spoksotume į dar vieną valstybinį skudurą, nesvarbu, kad su juo prieš savo tautą kovojo Vlasovo išdavikai, o juodašimčiai rengė pogromus.

Patriotų nuomone, mes turime džiaugtis valdžios sėkme, o savo ateitį kloti po kojomis oligarchams ir kitoms sočioms kiaulėms, nutukusioms iš mūsų ir mūsų tėvų apvaginėjimo.

It tai jūs vadinate meile Tėvynei? Bet kuri Tėvynė greitai nustips nuo tokios meilės. Kuo labiau mes įsipainiojame į patriotizmo voratinklius, tuo greičiau auga visuomenės nelygybė, tuo įžūlesnė darosi turtingųjų valdžia.

Kas to nemato, tas sąmoningai apako. Kas mato, bet toliau rėkauja apie savo patriotizmą, tas – bailys, prisidengiantis valstybės primestais štampais. Kiekvieną dieną per žiniasklaidą mums kala į galvas, kad būtume patriotai. Teisingai, valstybei nieko kito ir nebelieka, tik reikalauti iš mūsų patriotizmo, kitaip mes pareikalausime valdžios atsakyti už savo darbelius.

Tauta ir valdžia niekada nebuvo toje pačioje pusėje, valdžia visada tuko tautos skurdo ir beteisiškumo sąskaita. Taip yra ir šiandien, nes

Kuo garsiau mes rėkiame apie patriotizmą ir didžiąją imperiją, tuo mažiau lieka mūsų šalies draugų. Dėl dujų karo susipykome netgi su paskutine respublika, kuri mums buvo draugiška, – su Baltarusija. Nes oligarchams nusispjauti į bet kokias idėjas, jie gauna pelnus ir juokiasi, kad vėl pavyko apkvailinti visuomenę sugirdžius jai patriotinę piliulę.

Kaip paskutiniai kvailiai mes lipame ant to paties grėblio, kurio smūgius jau išbandė kitos šalys. Visi nusisuko nuo serbų, vos tik šie liovėsi kalbėti apie Jugoslaviją ir iškėlė Didžiosios Serbijos lozungą. Nuo serbų nacionalistų suskubo pasprukti netgi visada draugiška Juodkalnija. Kai tik Rusijoje pakėlė galvą patriotizmas, mes ėmėme skilti į daugybę tautinių anklavų ir kvailai stebėtis, kodėl kitos tautos mums atsako tuo pačiu ir veja rusus iš tų vietovių, kuriose jie gyveno.

Patriotizmas išleido iš kalėjimo nacionalizmo demoną, kuris vėl ir vėl provokuoja naujus tautinius konfliktus. Rusija nuo to tik silpsta, užtai kaip džiaugiasi buržujai, besipelnydami iš karų ir nacionalinių konfliktų.

Mūsų šalis visada buvo daugianacionalinė, o dabar mus verčia išsibėgioti į savo tautinius kampus ir nekęsti kaimynų. Kuo stipresnis patriotizmas, tuo silpnesnė tauta.

Nereikia atskirti patriotizmo ir nacionalizmo. Didžiavalstybiniai šūkiai iš aukštų tribūnų virsta tautiniais pogromais gatvėse, o žvakutės, kurias bažnyčių prieangiuose degina vakarykščiai komunistiniai ateistai, provokuoja tamsybiškumą ir viduramžius.

Nereikia manyti, kad tai valdžios kvailybės. Žmonės, iš kurių atėmė ateitį, griežia dantį ant visų iš eilės ir pasiruošę tuojau pat išlieti savo pyktį. Valdžiai naudinga, kad neapykanta išsilietų ant vargšų gastarbaiterių, o ne ant vagių mersedesų, įdarytų naujųjų rusų mėsos įdaru.

Mūsų valdžia baiminasi degančių mersedesų, nes pati jais važinėja, jai daug paprasčiau sielvartauti dėl eilinių tautinių pogromų ir kartu stumtelėti nepatenkintuosius jų link.

Jie – laikini viešpačiai, jų uždavinys – pasipelnyti ir neprarasti valdžios. Tautą jie aukoja kaip smulkų pinigėlį, mainydami patriotizmo narkotikus į nuosavą gerovę ir saugumą. Šiuo metu mums

Nė kiek neperdedu. Mus verčia mylėti valdžią, o ne tautos pasiekimus, pačias geriausias jos tradicijas ir tikrąją jos istoriją. Valdžia mums parenka tokius istorinius stabus, kurie padėtų pateisinti jos neatsakingumą bei žiaurumą.

Visuotinai gerbiamu šventuoju tapo Aleksandras Nevskis, asmeniškai užliejęs krauju sukilimą prieš totorius, daug kartų vykęs lenktis Ordai, sudeginęs rusų miestus – Pereslavlį ir Vladimirą, ir dėl savo nusikaltimų palaidotas už Vladimiro soboro sienų. Argi jis tapo šventuoju vien dėl to, kad atmušė vieną plėšikų antpuolį prie Nevos, kurie kartodavosi vos ne kiekvienus metus, ir laimėjo vienintelį mūšį ant Ladogos ežero, o likusį laiką skyrė draugystei su kryžiuočiais ir vietinių gyventojų sukilimų malšinimui?

Juo tapo ir Petras Pirmasis, pastatęs miestą pelkėje ant valstiečių kaulų, grubiai laužęs tas pačias rusiška tradicijas ir senąjį tikėjimą, kurį dabar taip gina patriotai.

Ir Nikolajus Kruvinasis, pradėjęs valdyti nuo siaubingos spūsties Chodynkoje, sausio 9-ąją sušaudęs valdžiai lojalią demonstraciją, pralaimėjęs du karus ir atvedęs šalį iki dviejų revoliucijų.

Gerais didvyriais mus šeria, tarytum Rusijos istorijoje nebūtų tikrų kovotojų už tiesą ir laisvę.

Patriotizmas – tai legenda, saldainiukas, numetamas liaudžiai, kad ši nusiramintų. Patriotinių nesąmonių vardan galima pakeisti viską, sufalsifikuoti istoriją, pagražinti tikrovę, baltą pavadinti juodu, o juodą – baltu.

Tik bėda, kad narkomanai ilgai negyvena, o visuomenė, užkrėsta patriotizmo virusu, yra pasmerkta baisioms kančioms ir mirčiai nuo patriotinių pagirių.

Naujieji rusai turi vienintelį tautinį pasididžiavimą – viršpelnius, gaunamus parduodant žaliavas iš mūsų šalies gelmių ir išnaudojant vergišką mūsų gyventojų darbą įmonėse. Tai vienintelė svarbi tautinė vertybė.

Visa kita pakišama liaudžiai kaip gražus popierėlis. Kodėl mes turime ryti patriotines tuštybes, kai tuo pat metu iš šalies išsiurbiamos visos gėrybės ir jos atitenka saujelei nuvorišų?

Už gražios patriotinės širmos slypi paprasčiausia mūsų baimė pažvelgti tiesai į akis ir pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie 1990-aisias liberalios ekonomikos siaubo metais nusviedė savo tautą į visišką skurdą ir neteisybę. Nes

Daug lengviau slėpti savo bejėgystę nepabaigiamais plepalais apie meilę Tėvynei, negu pabandyti kovoti už savo teises. Prisipažinti bent sau, kad 1990-aisiais vietoj demokratijos mes patyrėme pažeminimą, mus apvogė ir toliau apvaginėja nesiruošdami dalintis netgi trupiniais nuo savo stalo.

Patriotizmas – tai mūsų beteisiškumo priedanga. Tai kaukė, po kuria mes slepiame savo bailumą.

Patriotizmas naudingas valdantiesiems, jis skaldo tautas, t.y. kiekvienai tautai pakiša savąjį patriotizmą savo vagių ir valdovų garbinimo pavidalu.

Patriotizmas verčia žmones manyti, kad jie už visus geriausi, ir nepastebėti apiplyšusių savo užpakalių bei apvogto biudžeto skylių. Patriotų nuomone, mes privalome didžiuotis šalimi, kuri visiškai nuskurdino savo senolius, nusivalė kojas į tuos, kurie pelno duoną savo darbu, ir pavogė iš jaunimo ateitį. Mes privalome didžiuotis visuomene, kuri griežtai padalinta į auksinį elitą ir visus likusius vergus, garantuojančius to elito klestėjimą.

Naujieji rusai springs nacionaliniais turtais kalnų kurortuose, o mums siūlo džiaugsmingais patriotiniais šūksniais sveikinti jų valdžią.

Rusijoje valdžia ir liaudis visada buvo dvi atskiros ir nesuderinamos sąvokos. Valdžia niekada nėjo už liaudį, ji būdavo arba visai nepriimtina, arba šiek tiek pakenčiama. Skiepydami patriotizmą mus verčia mylėti ne Tėvynę, o valdžią. Tėvynę tuo metu pravalgo prabangiuose kurortuose ir prageria prašmatniuose restoranuose.

Daugelis pasiteiraus, o kodėl gi valdžia dabar ėmė persekioti nacionalistus? Viskas labai paprasta:

Tie, kurie susimanė rimtai ja susirgti, tampa užkietėjusiais nacistais ir riaušininkais. Tarp nacisto ir patrioto faktiškai nėra jokio skirtumo. Pirmasis apgaudinėja save ir kitus, o antrasis stengiasi įgyvendinti beprotiškas idėjas.

Valdžiai nereikalingi savanoriai pagalbininkai, kurie bando realybėje įgyvendinti visą tą propagandinį jovalą, liejamą mums ant galvų iš aukštų tribūnų ir nuolat atsukto žiniasklaidos krano.

Valdžia pati pagimdė nacistus, bandydama nukreipti socialinį protestą į sau tinkamas nacionalinės nesantaikos, o tiksliau – nacionalinių skerdynių, vėžes. Kai nacionalistiniai smogikai pavargo, jie pasirodė niekam nereikalingi, o kartais tiesiog pavojingi. Staiga ims ir prasitars, kas jiems padėjo, provokavo tiesioginiams veiksmams ir laikė prie savo kojų kaip sarginius šuniukus. Iškritę iš žaidimo, nacistai įsiuto, o valdžiai nieko kito nebeliko – tik imti juos medžioti.

Nacionalistai rėkauja absoliučiai tuos pačius lozungus, kaip ir valdžia, tik dėl savo prigimtinio kvailumo jie iš tikro jais patikėjo ir bando juos įgyvendinti.

Kai kas apsimetinėja, kad serga patriotizmu dėl naudos, pelno ir karjeros. Kai kas suserga juo iš tikro. Tai mirtina liga – jei nacionalistai patys nepraranda proto patys, tą padaryti kalėjimuose jiems padeda valdžia.

Galima tik įsivaizduoti, kaip per savo išgertuves oligarchai kvatoja iš vargšų nacionalistų, kuriuos prikėlė gyvenimui. Juk

Patriotinės nuotaikos tampa realios, kai šalis okupuojama iš išorės, o dabar mes kaip oficialią šventę švenčiame nepriklausomybės nuo savęs pačių dieną.

Mūsų niekas neokupavo, 1990-aisiais valdžią užgrobė mūsų mafija ir mūsų oligarchai. Banditams visiškai tas pats, kokios jie tautybės, jiems svarbus tik nusikaltėliškas verslas. Jie ramiai tarp savęs dalinasi šalį, o mums kaip paguodą palieka patriotizmą.

Tarptautinėms korporacijoms absoliučiai tas pats, kas kokios tautybės, jie dalinasi mūsų šalį mums numesdami patriotizmo kaulą.

O mes kažkodėl turime didžiuotis ir džiaugtis, kad esame tikri patriotai ir dieviname šalį, kuri mus pavertė beteisiais skurdžiais.

Neįmanoma kovoti prieš oligarchus, nuvorišus ir mafiją išsibėgiojus po tautinius kambarėlius. Tie, kurie iš mūsų pelnosi, yra vieningi, o mus stengiasi išskirti ir priversti vaidytis tarpusavyje.

Patriotizmo pasekmės – „karštieji taškai“, tarptautiniai susirėmimai ir tarpusavio neapykanta. Negi mums gera gyventi tarp pabėgėlių, nukentėjusių nuo tautinės nesantaikos ir pažeminimų? Jei dėl patriotizmo – visiško fantomo – turi nukentėti tiek žmonių, tai kuriems galams jis mums reikalingas?

Kodėl pasaulyje labiausiai gerbiamos šalys, pavyzdžiui, tos pačios Vakarų Europos valstybės, neprovokuoja tarp savo piliečių nacionalinio išskirtinumo ir prievartinio patriotizmo? Kodėl visame pasaulyje visi taip nekenčia Amerikos? Argi ne dėl to, kad ten kiekvienam piliečiui irgi per prievartą atliekama patriotinių skiepų injekcija?

Bet Amerika yra pasaulio žandarė ir vagilė, ji gali sau leisti tokį įžūlumą ir patriotiškumą. O kam mums toks idiotiškas patriotizmas? Kad taptume visuotinės neapykantos ir pajuokos objektu?

Jeigu kas nors labai nori kam nors parodyti savo beprotišką meilę, tegul užsidaro vonioje ir ją rodo. Viešai demonstruoti meilę – tai nedoras ir amoralus ekshibicionizmas. Ne mažiau amorali ir vieša meilė šalies vadams bei valdžiai.

Tėvynės supratimas neapsiriboja valstybės sienomis, teritorija ar arealu žmonių, susietų kraujo ryšiais. Tai asmeninis santykis, kurio neįmanoma primesti kitiems. Asmeniniai daiktai nedemonstruojami paraduose ir ugningose kalbose. Atrodytų, kad vietoj vėliavos pasikabinai apatines kelnes.

Kas, kas iš tikro myli Tėvynę, nerėkaus apie savo meilę ant kiekvieno kampo ir neprisiekinės esąs patriotas. Juo labiau jis nevers to daryti kitų ir nepaskelbs patriotizmo valstybine doktrina.

Jei mums vietoj nacionalinės idėjos pakiša patriotinį niekalą, vadinasi, to kažkam labai reikia, vadinasi, kažkas bando paslėpti iš to gaunamą naudą, kuri, švelniai tariant, gaunama ne visiškai sąžiningu ir teisėtu būdu.

Klausimas tik toks: ar sutinkame mes praryti šį jauką, ar mūsų smegenys visiškai suminkštėjo nuo tokių patriotinių tauškalų, ar norime sotintis tautiniu melu ir esame pasiryžę ryti visokį šlamštą, jeigu jis patiekiamas su patriotiniu padažu?

Liko pasirinkti: ar Jūs esate sveiki, ar patriotinės beprotybės epidemija jau spėjo taip pažeisti Jūsų smegenis, kad jie nebesugeba nieko suvokti, išskyrus saldų balzamą, besiliejantį iš televizoriaus dėžės, ir vagių šūksnius apie Tėvynės meilę?

Sąžiningas žmogus negali būti patriotas, nes sąžinė nesuderinama su parodomuoju patriotizmu.

Protingas žmogus niekada netaps patriotu, nes patriotinius lozungus realybėje gali suprasti tik kvailiai, apgaudinėjantys patys save.

Save gerbiantys žmonės nepasiduos patriotinėms apgavystėms, nes jie turi savo nuomonę, kurios nenori pakeisti oficiali propaganda.