Iškritus daug sniego miestiečiai ima burbėti: gatvės nevalytos, šaligatviai slidūs ir užsnigę, automobilių aikštelės – neišvažiuojamos. Kai buvau vaikas, daug sniego man patikdavo. Buvo galima nusilipdyti sniego tvirtovę, besmegenį, o kai labai pasisekdavo, visai prie namų pasidarydavome kelių metrų aukščio slidžių trampliną. O kur dar visokie sniego gniūžčių karai ir kiti sniego žaidimai.
      
      Šiemet pagaliau pridrėbė sniego. Prisiminęs vaikystę nusprendžiau prasimanyti malonumų. Prisnigus kaimynai karts nuo karto rengia talkas. Jų tvarka labai paprasta. Kas nors nueina į rūsį, pasiima kastuvą ir ima kasti. Šį kartą tuo „kas nors“ buvau aš. Ilgai sėdint be darbo kyla noras pajudėti.
      
      Kastuvą paėmiau vidury darbo dienos, tad tikėjausi pusdienį pats sau pasportuoti. Nepavyko.  Pro langus viską mato kaimynai. Jie irgi išėjo į kiemą ir prisijungė prie manęs. Rūsyje tam reikalui turime kelis bendrus kastuvus. Už pusvalandžio kasėme jau keturiese. Ir dar pora tykojo atimti kastuvą iš atsikvėpti sustojusių. „Niekas nenori mokėti sporto klubui už mankštą“, – juokavome.
      
      Per porą valandų sniegas buvo nukastas kur kas didesniame plote nei planavau. Šauniai pasimankštinau. Su kaimynais iš tikro gyvename draugiškai ir jokių oficialių talkų nerengiame. Nesvarbu, ar reikia sniegą kasti, ar gėlynus sodinti. Visada pakanka norinčių. Mums tai teikia malonumą.
      
      Nuolatiniams ar didesniems darbams samdome kitus žmones, turime kiemsargį. Talkoms prievartos netaikome, todėl per jas nesipykstame. Ne visi žmonės gali dirbti fizinį darbą, kiti neturi laiko, dar kiti nėra pakankamai draugiški, o kai kurie varžosi. Nedalyvaujančių talkose niekas nesmerkia. Kaimynystėje gyvena nemažai garbaus amžiaus žmonių, tad jiems kastuvo į rankas niekas primygtinai nekiša. Jei nori – pasiima patys.
      
      Dažnai būna, kad vieni dirba, o kiti ateina pašnekėti. Todėl talka – tai vien galimybė pajudėti ar pagražinti savo aplinką. Tai ir malonus bendravimas, gera proga aptarti bendrus namo reikalus.
      
      Kaip ir visur, daugiausia rūpesčių mums kelia šildymas. Reiktų izoliuoti vamzdžius greta šilumos punkto. Pirmininkas sako, kad jau turi parengęs sąmatą. Kainuos apie tris tūkstančius – pinigai menki, pasidarysim.
      
      Vienas kaimynas – radikalesnis, sako, kad reiktų renovuoti visą namą. Nuosaikesni siūlo apšiltinti šonines namo sienas. Kol kas tai tik kalbos. Nežinia, kiek visa tai kainuotų. Bet juk sakoma: „Pradžioje buvo žodis“...
      
      Pakalbėjome ir dėl autonomijos. Radikalu būtų atsijungti nuo centrinio šildymo ir įrengti namui savo katilą. Būtų pigu, bet... „Turbūt neleis“, – abejoja pirmininkas, juk per mūsų namą eina trasa į dar vieną pastatą. „O jei bendrą katilą įsirengus visam kiemui – trims namams?“ – įpyliau žibalo į ugnį. „Būtų visai pigu, bet tektų statytis katilinę.“ Tada gimė mintie – o jei perpirkus iš šiluminių tinklų rajono katilinę? Ji atskira, šildo kelias dešimtis namų. Galima būtų pigiau tvarkytis.
      
      Pirmininkas, kaip visada, viską paverčia pinigais. Sako, kad pradžioje reiktų poros milijonų. „Bet tai visai nedaug“, – nustemba kaimynai. Mikrorajone gyvena koks tūkstantis ar daugiau šeimų. Pinigų našta nebūtų labai sunki.
      
      „Taip nekalta sniego kasimo mankšta gali sugriauti miesto šilumininkų monopoliją“ – pagalvojau. Kaip sakė buržujų numylėtas, bandymus su gyvas padarais „mokslo labui“ mėgęs nemalonus M. Bulgakovo literatūrinis personažas – profesorius Preobraženskis: „Galas centriniam šildymui“.
      
      Tik gaila, kad sniego šį kartą nedaug. Visko aptarti nespėjome. Bet ne bėda, dar ilgai vieni šalia kitų gyvensime. Dar ne kartą kartu dirbsime, ne kartą bendrus reikalus spręsime. Puiku gerai sutarti su kaimynais. Tai teikia geresnio gyvenimo vilties.
      
      2012 01 27