Į biržą šiemet pirmą kartą einu sausio 16-ąją. Per trečiąsias kruvino valdžios susidorojimo su beginkliais demonstrantais metines. Šlykšti istorija. Policija šaudė guminėmis kulkomis ir nuodijo ašarinėmis dujomis minią demonstrantų. Buvo sužalotų.
      
      Nepaisant policijos neprofesionalumo (prieš pradėdami šaudyti nė nepareikalavo skirstytis), akivaizdaus įgaliojimų viršijimo ir brutalumo, nė vienas iš policininkų ar jų vadų nebuvo nubaustas. Nė tyrimo pradėta nebuvo. Tiesa, valdžiai teko sumokėti piniginę kompensaciją vienam iš sužalotų žmonių.
      
      Policijos brutalumo pavyzdžių daugiau nei pakanka. Dar ir dabar internete pilna įrašų, kaip policininkas iššokęs iš prisidengusių skydais voros purškia dujas močiutėms į veidus. Arba kaip šaudoma taikantis į taikius demonstrantus, norinčius pabėgti iš aikštės pabėgti ir prieš akimirką užpultus policininkų.
      
      Už policijos įgaliojimų viršijimą, sukėlusį kai kurių demonstrantų įniršį, kaltais paskelbė 28 žmones ir nuteisė juos įvairiomis bausmėmis. Ant jų „pakabino” ir riaušių nuostolius.Taigi yra ką prisiminti. Žinoma, paprasčiausia būtų šia proga surengti kokį mitingėlį ar piketėlį. Bet lengvas kelias – ne bedarbiui.
      
      Todėl nusprendžiau užsiimti labdara, ar tiksliau – revoliucinės literatūros platinimu. Iš slėptuvės ištraukiau nemirtingų plaukuotų klasikų Pričkaus ir Karolio rinktinius raštus (K.Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai, 1959), praplikusio tirono Vovos rinktinių raštų tritomį ir Mao Dze Dungo brošiūrėlę. Visas šias knygas išsiunčiau tokiam žmogeliui į Kowno – tegul tručija konservatoriškus parazitus. Pagal išsiųstos spausdintos produkcijos apimtį mano atliktas „revoliucinis darbas“ pasiekė kai kurių senų laikų pogrindinių kuopelių efektyvumą. Esu optimistas ir tikiu, kad pasėta sėkla sudygs, juo labiau kad ima rastis jaunimo ratelių, kuriuose bandoma nagrinėti klasikų raštus.
      
      Suprantu, kad marksizmas linkęs į autoritarizmą. Bet, tiesą sakant, marksizmo klasikų siūloma kapitalizmo kritika nuo to netampa nei mažiau išsami, nei mažiau veiksminga. Dėl autoritarizmo kalti ne marksizmo klasikai, o valdžią po revoliucijos užgrobę išsigimėliai. Faktas, kad buvo tokių išsigimusių žmogžudžių kaip Vova ir Mao, visai nereiškia, kad dera atsisakyti dar barbariškesnio kapitalizmo kritikos. Mielai siųsčiau anarchistų literatūrą, bet jos neturiu. Dar nespėjau atspausdinti. Girdėjau, kažkoks beprotis išvertė ir išleido N. Machno atsiminimų tomelį. Reiks prisikaišioti į savo slėptuves – pravers rengiant kokią revoliuciją.
      
      Vedinas tokių linksmų minčių nė nepajutau, kaip nukulniavau iki biržos. Čia manęs laukė staigmena. Paskirta kita tarpininkė, nes maniškė serga. Naujos ausys antivalstybinei agitacijai – pamįslijau. Bet buvau apglušintas žinios:
      
      – Jūs nebegaunate nedarbo išmokos, – išpyškino iškart nesimpatiška tapusi mergina.
      Mane visada trikdydavo tokios staigios permainos jaunų moterų išvaizdoje. Bet aš jau nebe jaunuolis ir žinau, kad su moterimis svarbiausia neišsiduoti.
      – Jūs turbūt juokaujate, – bandau juoktis ir nedrebinti balso.
      Ji pakartoja savo versiją. Aš toliau bandau laikytis savo:
      – Girdėjau, kad kubiloidai su visokiom vagilkom iš prezidentūros toliau vagia mano nedarbo išmoką nustatydami jos maksimalų dydį. Bet negirdėjau, kad pasiimtų ją visą. Buvo išleistas kažkoks nutarimas? – nepasiduodu aš.
      
      Ji dar kartą perverčia popierius ir sako:
      – Oi ne, jums perskaičiavo.
      Na taip, jau trys mėnesiai praėjo. Bet skaičiuok neskaičiavęs: jei nevogtų – turėtų mokėti daugiau už maksimalią.
      – Pažymėsiu, kad jums už gruodį pervestų 650 litų, – lyg taikosi, lyg nusileidžia vėl staiga pagražėjusi mergina.
      
      Su tokiomis irgi reikia būt atsargiam. Atvips žandikaulis – šešių šimtų nepakaks. Užsižiopsojus gali sugriūti visas pasaulis. O joms kas? Dar dulkėms nenusėdus nueis aukštakulniais kaukšėdamos…
      – Jūs daugiau taip nejuokaukite, širdis vos nesustojo, – bandau likti tvirtas kaip „titnagas“ (ne visai laiku prisiminiau Liuką Kaminskaitę iš Šaltenio „Škac mirtie, visados škac“, sugebėjusią iš jauno ir nepatyrusio vaikino net karvę išvilioti). Mano užduotis pasimokyti – ir nekartoti šio jaunojo personažo klaidų.
      
      Toliau keliauju į siuntų skyrių „skleisti revoliucinę propagandą“. Siuntų priėmėjas nustemba pamatęs, ką gi turės gabenti. Bet išgirdęs, kad šiomis knygomis „bandysiu išsprogdinti kawiansko režimo durnumą“, pasirausia ir randa nemokamą dėžę, taip padėdamas man sutaupyti tris litus ir dar kažkiek centų.
      
      Šiauliuose gyvenantys žmonės yra linkę niekinti kauniečių prisirišimą prie visokių landsbergių ir kitokių konservatoriškų niekšelių. Šiaip verslo vadovėliai moko, kad lankantis verslo reikalais reikėtų vengti politikos, bet yra išimčių. Šiauliuose 8 atvejais iš 10 galima atvirai „varyti” ant konservatorių – tai padės sudaryti sandėrį. Likusiais 2 atvejais klientas bus toks kvailas, kad sandėrį, jei tik norėsite, galėsite sudaryti pasitelkę įprastas verslo suktybes. Tokia mano – kadaise gana sėkmingo komersanto – dešimties metų patirtis.
      
      Ji nepavedė ir šį kartą. Žmogus akivaizdžiai man simpatizavo – grafoje „Siuntėjas” netgi pasiūlė įsirašyti išgalvotą vardą: „atsarga gėdos nedaro“. Bet man nelabai yra dėl ko slėptis. Ponai, besirūpinantys valdančiosios klikos režimu, turi apie mane surinkę pakankamai žinių. Tiesa, pastaruoju metu kažkas atsitiko. Mobiliojo telefono baterija ėmė tarnaut du kartus ilgiau. Gal pakito pasiklausymo tvarka ar aparatūra? Kita vertus, koks mums – nesupratingiems – skirtumas. Vis tiek kas galvoje, tas ir ant liežuvio galo. Tegul kontora konspektuoja, kaip „kovoju“ su bedarbyste. O jei rimtai – manau, kad užsiėmęs durnius mažiau pavojingas už nežinantį ką veikti.
      
      Su žmonių padėjimu revoliucinį užtaisą išsiunčiau. Vakare atėjo patvirtinimas – gavo. Diena praėjo linksmai ir turiningai. Smulkmena – bet vis šioks toks smūgis į varguolių pinigais išbrinkusias režimo kepenis.
      
      2012 01 20