Panait Istrati – viena žymiausių šių dienų proletarinės pasaulio literatūros figūrų. Kilęs iš žemiausios visuomenės klasės, matęs daug vargo, kaip ir didysis rusų rašytojas Maksimas Gorkis, Panait Istrati šiandien stovi pasaulinėj literatūroj labai aukštai, jis yra žinomas milijonams darbo žmonių. Čia dedam jo autobiografiją, parašytą Šveicarijoj 1927 m.

     
      ***
      
      Atvirai kalbant, aš visada nenoromis atsakinėdavau į literatūros kritikų ir reporterių klausimus apie savo gyvenimą ir pažiūras. Dabar dar labiau negu prieš ketverius metus, kada aš raminaus iliuzijomis dėl buržuazinio pasaulio sielos kilnumo, – aš supratau, kad buržuazija absoliutiškai be sielos ir teturi tik šalto smalsumo; todėl man, rodėsi gėda pasakoti „publikai“ apie savo gyvenimą ir apie savo intymiškas mintis.
       
      Pradėjęs savo literatūrinę veiklą, kalbėdavau apie save daugeliui „literatūriškai išlavintų" skaitytojų, tuo aš tikėjausi atverti akis geriausiems šių dienų valdovams, atkreipti jų akis į tuos lobius, kurie tvyro bevardiškam žmonių okeane, suminkštinti jų širdis. Pilnų iškilmingu¬mo laiškų aš gaudavau kiek tik nori... Bet nė vienas – ar girdite? – nė vienas šio pasaulio galingųjų man neparašė, nepaklausė mane, ar aš kartais nežinau apie kokius nors žmonijos kentėjimus, kuriuos galima būtų palengvinti. Tuo tarpu, žinodami, kad aš kaip ir pirmiau gyvenu visuomenės padugniuose, jie lengvai galėjo įsivaizduoti, kad nesuskaityti visų tų, kurie tiesia į mane rankas, šaukdamies pagalbos.
       
      Mano gaunami iš visų pasaulio kraštų laiškai pilni tų nusiminimo šauksmų – bet ar daug aš galiu padėti tiems nelaimingiems? Garbė ir buržuazijos pagyrimai maža ką man tedavė, vargu daugiau už mano uždarbį tais laikais kai buvau kvalifikuotas tepliotojas.
       
      Visos ligi šio laiko išėjusios mano knygos ir vertimai [1] man davė mažiau negu trečdalį tos sumos, kurią gavo, pavyzdžiui, Moris Dekobra už savo „Madonne des Sleepings”. [2] Štai kokioje visuomenėje mums tenka gyventi! Ir težino visi – aš viešai tai čia pareiškiu, – kad kai praeitais metais vėl ėmė reikštis mano užleistas tuberkuliozas, tai dėl savo išgelbėjimo aš teturėjau būti dėkingas tik vienam savo bičiuliui, kuris man davė lėšų gydytis sanatorijoje, iš kurios aš rašau šias eilutes. Ir mano neapykanta dabartinei visuomenei dar padidėjo.
       
      Visai kas kita, kai man tenka kalbėti apie save su savo skaitytojais pirmosios proletarinės valstybės. [3] Su jais aš nejaučiu jokio reikalo varžytis. Čia aš juos matau tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, nes proletarai visur vienodi. Ir tokius, kokie jie yra, aš statau aukščiau už beširdiškus literatūros „vertintojus". Jie yra bent „prolo", kaip sako prancūzai, – nieko negali: jie tokie pat vargšai, kaip ir aš. Taip džiugu, taip lengva kalbėti apie save atvirai tiems, kurie į jus panašūs; aš visur taip darydavau visose savo vakarykščio gyvenimo kryžkelėse.
      
      Sušildytas draugiškųjų širdžių – amžinai jaunų darbo masių širdžių! – aš išdidžiai galiu jiems pasakyti, kad aš – nelegalus vienturtis rumunų kaimietės sūnus, kuri per 30 metų plovė svetimus skalbinius, kad išauklėtų „savo vienintelę laimę žemėje" – mane.
       
      Suprantama, už jos kančias ir darbą nebuvo atlyginta taip, kaip ji to norėjo, nes, kaip žinote, visos motinos nori, kad jų vaisius pasiektų visokią buržuazinę gerovę, O aš su savo svajinga siela, iš mažų dienų degdamas nuotykių troškimu, maža tebuvau tikęs tokiam idealui. Karjera, šeima, vaikai manęs visai nevilojo. Man savo gyvenimo kely buvo lemta dainuoti bado konvulsijas, šaltas naktis, praleistas be pastogės po grynu dangum, blusas, renkamas nuo visų suolų, gyvenimo įveiktų žmonių kančias. Daugiausia man teko kankintis su tuo prakeiktu tuberkuliozu, kurį aš gavau būdamas aštuonioliktų metų ir kurį aš dabar stengiuos bent sulaikyti, jeigu ir neišnaikinti ligi galo.
       
      Toks mano gyvenimas buvo nuo 12 metų baigiant vakarykščia diena, kai broliškai ištiesta Romain Rollando ranka ir kurpiaus Žoržo Jonesku pagalba leido man, išėjus iš ligoninės Nicoje, pradėti rašyti.
       
      Nekalbėsiu jums kas teko mano daliai per 25 klajojimų metus; mano visoms profesijoms suskaityti neužtektų šio trumpo straipsnelio. Aš išmėginau visus amatus, kurių tik žmogus gali imtis, verčiamas pelnytis duoną. Egipte ir Mažojoj Azijoj, Graikijoj ir Italijoj, Prancūzuose ir Šveicarijoj, – visur aš imdavau tai, ką man siūlydavo: virtuvės vaikas restoranuose, liokajus svetainėse, krovikas stotyse ir uostuose, samdinys verfėse, garsonas alinėse, kalvis, sėjikas, telegrafo stulpų kasėjas, afišų lipdytojas, cirko pantomimų figūrantas, žemės ūkio traktoriaus šoferis, vaistinės mokinys, medžių piovėjas, laikraščių ekspeditorius, keliaująs fotografas ir kt. – visa tai šalia mano pagrindinio amato – teplioriaus, kuriuo ne visada galėdavau verstis negaudamas darbo; be to, ne labai jį mėgau, mano tikrasis pašaukimas buvo mechanika.
       
      Mano antrasis – rašytojo – pašaukimas pradėjo reikštis baigus man vidurinę mokyklą ir stipriausio, nenugalimo noro gyventi. Gyventi pirmiausia ir vis tiek, kokia kaina.

       
      Gimtasis miestas Brailis
      
      Gimiau Dunojaus krante, labiausiai laukinėje, vaizdingiausioje jo dalyje – Braile; visą jaunystę gyvenau neišbrendamose jos pelkėse. Svyruokliai gluosniai, neniufarai, pelkių paukščiai, lapės, milijardai uodų buvo geriausi mano bičiuliai per daugelį metų. Kad galėtumėt įsivaizduoti, kaip aistringai aš pasidaviau tam gyvenimui, pasakysiu, kad tris kartus iš eilės buvau paliktas pirmojoje miesto mokyklos klasėje. Mano mokytojai mane keikė visokiais būdais ir mane mušdavo. Vargšė mano motina beprotiškai visa tuo rūpindavosi. Bet aš į tai nekreipdavau dėmesio ir bėgdavau prie savo mylimo, puikaus slaptingo Dunojaus. Kai aš pagaliau tą prakeiktą mokyklą baigiau, kai paaiškėjo, kad dėl mūsų neturto negalėsiu stoti gimnazijon, ir tuo būdu aš tapau laisvas, – man rodės, – visame pasauly nebuvo laimingesnio 12 metų vaiko: pagaliau aš galėjau daryti ką tik panorėsiu! Tai aš pasiekiau, bet kaip brangiai man tas teko! Man pačiam reikėjo užsidirbti duoną, dirbti 18 valandų per parą garsonu alinėse arba kepėjo mokiniu; kasdien mane vaišindavo smūgiais į nugarą ir per veidą, ir man teko atsisakyti nuo visų vaiko teisių ir džiaugsmų.
       
      Žinoma, laisvė, į kurią aš veržiaus, buvo tik vaikiška iliuzija. Iš tikrųjų tai buvo tik vienas variantas tos socialinės tiranijos, kuri verčia įvairiausius gyvenimiškus temperamentus eiti kaip kareivinėse, į koją, nesiskaitydama su individualiniais norais. Toji tiranija pasireiškia įvairiausiomis formomis, įsikūnydama čia mokyklos mokytojo, čia šeimininko, čia savo paties motinos asmenyje. Visa tai krito man akysna 15-ais, mano gyvenimo metais, ir tada aš sukilau prieš visus, prieš visą pasaulį, neišskirdamas nė savo motinos.
       
      – Velnias griebtų, to negali būti!... Kaip ilgai aš turiu būti surištas su motina, su tuo pasauliu, kuris iš manęs nori padaryti miesčionį, kuris siekia buržuazinės gerovės? O jeigu aš noriu būti niekadirbiu?! Jeigu aš noriu gyventi ir džiaugtis gamtos gėrybėmis, naudotis gražiomis dieno¬mis, kurios praeina ir niekad nebegrįš?!
       
      Toks tai pirmapradis mano valkiojimosi pagrindas, to valkiojimosi, kuris nesibaigė nė dabar ir kuris truks ligi tol, kol turėsiu dvi akis, kad galėčiau matyti, ir bent vieną plautį, kad galėčiau kvėpuoti. Valkatos gyvenimas buvo pagrindinis džiaugsmas, geriausias mano gyvenimo atlyginimas, ir aš jį labai branginu, laikydamas tai milžiniška laime!
       
      Tas galėjimas daryti tai, ką noriu, padėjo man tapti taiksliu, džiugiu žmogum ir įvykdyti visus mano svajojimus. Nesivaržydamas nublokšdavau visas kliūtis savo norams, ir dabar dar negaliu pasiduoti savo rašytojo pašaukimui, kuris nori iš manęs padaryti plunksnos profesionalą, o aš laikau šį amatą dar biauresne prostitucija, kaip kūno pardavinėjimas, nes mūsų jausmai ir polėkiai turi būti dar mažiau pardavinėjami, ne¬kaip mūsų kūnas.

     
       
       Kaip tik prie šito aš ir norėjau prieiti. Tai svarbiausias klausimas socialinės moralės, apie kurį galima kalbėti tik su žmonėmis, statančiais naują gyvenimą. Ir šiems žmonėms aš čia sakau: nelaikykite mane rašytoju profesionalu ir nesistenkite patys jais būti. Aš niekad to nenorėjau ir rašytoju tapau be savo noro; socialinė santvarka, kurioje gyvenu, verčia mane gyventi iš to, ką aš gaunu pardavinėdamas savo pergyvenimus, savo įkvė¬pimą, savo polėkius. Bet visomis jėgomis aš pro¬testuoju prieš tokią gėdą, ir aš iš tos sietuvos išlįsiu bematant, kai tik pasakysiu visa, ką norėjau pasakyti! Nes ne to aš ieškojau, nn už tai kovojau ir ne dėl to visą gyvenimą buvau maištininkas!
       
      Aš prašiau žmones duoti man sklypelį žemės, kurį gauti turiu teisę kaip šios planetos gyventojas. Aš prašiau šio pasaulio galinguosius neversti mane dirbti visą dieną, kad galėčiau pasotinti tik savo pilvą, nes juk ne iš vieno pilvo aš sudarytas. Aš protestavau prieš tą tiraniją mūsų socialinių pareigų, kurios verčia mus padėti sukurti mirties mašinas, laikyti kareivių ir kunigų armijas, dešimčių tūkstančių nereikalingų dalykų gamybą, kurie sunkina gyvenimą ir eina tik atskirų žmonių pramogai. Tokie mano reikalavai.
       
      Jeigu kiekvieną mūsų įgalintų kovojant su gamta užsidirbti maistą! Tokia kova būtų visai teisinga ir nė kiek ne žiauri. Menininkas, mano nuomone, pirmiausia turi užsidirbti gyvenimui gamybiniu darbu ir reikalauti, kad visoks žmogaus eksploatavimas kito žmogaus būtų panaikintas. Jeigu turėdamas laiko jis nori mims dainuoti, tad tedaro tai kaip lakštingala, kuri už tai nieko nereikalauja. Tada mes jam plosime, – bet tegu jis nesielgia kaip dvasininkas, kuris kalba: „Dirbkite, kad būtų vyno ir duonos! O aš tuo tarpu melsiuos dievui.“
       
      Mūsų tikėjimas, mūsų jausmai, mūsų emocijos – ne prekės; tuos laimingus sielos pergyvenimus turime saugoti nuo gyvenimo purvo. Kas gali būti didesnė gėda ir didesnis nusikaltimas kaip menas, tarnaująs eksploatatoriams, žmogžudžiams tuo tarpu, kai žmonija turi išlaikyti senelius, invalidus, nesveikus vaikus, kuriuos reikia auklėti ir mokyti, mokslininkus, kurie savo laboratorijose nori surasti būdus pagerinti žmogaus gyvenimą?
       
      Būdamas darbininkės sūnus ir pats būdamas juodadarbis iki 40 metų, kreipiuos į visus darbo žmones, kurie savo darbu prisideda prie žmonijos progreso, šaukdamas kovoti, kad ateitų diena, kada žmogaus tikėjimas ir jausmas nebebus prekė.

      _______________
      
      [1] Panait Istrati išverstas į šias kalbas: anglų, bulgarų, vengrų, graikų, olandų, žydų, ispanų, italų, vokiečių, portugalų, rusų, rumunų, turkų, suomių, čekų, švedų ir kt.
      [2] „Madonne de Sleepings" – bulvarinis romanas, Prancūzuose turėjęs milžiniško pasisekimo.
      [3] ši autobiografija buvo parašyta rusiškam P. Istrati raštų leidimui.
      
      Vertė Ant. Venclova
      Žurnalas „Kultūra”, 1930 m. Nr. 6-7
      
      Apie šio rašinio autorių anarchistą, prancūziškai rašiusį rumunų rašytoją Ponait Istrati ir K. Borutos verstą jo romaną „Baragano dagynas galima paskaityti www.culture.lt
      2012 01 11