Praėjo keli mėnesiai, kaip aš vėl be darbo. Atėjo laikas pažiūrėti, kur link griūva mano finansai. Nežiūrint visų draugų ir nedraugų pagraudenimų, finansinė griūtis neprasidėjo. Stalčiuko bankas nebankrutavo ir netgi įgijo šiokį tokį pliusą. Turbūt finansų pasaulyje, kaip ir statybų, galioja tie patys dėsniai. Žemi ir neįmantrios konstrukcijos dariniai yra stabilesni, nors be man mokamos nedarbo išmokos neišsiversčiau.
Beje, kai pradėjau gilintis į mažų sumų ekonomiką – ši sritis vėl įgijo žavesio. Visos ekonomikos taisyklės savoje kišenėje veikia kur kas šilčiau ir žmogiškiau. Tiesa, kada srautai tokie maži, kaip mano – keli šimtai litų per mėnesį, kai kurie didesnių piniginių srautų įrankiai sunkiai pritaikomi. Pvz., man naudinga kredituoti komunalinių paslaugų tiekėjus – ypač tuos, kurių paslauga kainuoja nedaug. Sumoku už kelis mėnesius į priekį ir sutaupau mokėjimo kaštus, uždirbu lyg būčiau kokiam bankeliui paskolinęs nedidelę sumą už keliasdešimt procentų metinių palūkanų. Bankai paprastai siūlo tiesioginio debeto paslaugą, bet man ji kur kas mažiau patinka. Atpranti sekti savo pinigus ir vieną gražią dieną nemaloniai nustembi, atrodytų, saugioje vietoje aptikęs didžiulį minusą ar dėl kokio nors nesusipratimo susidariusią skolą.
Šį kartą mano tikslas – sudaryti savo finansų apyskaitą. Tikslias sumas ne visur įvardysiu, pasiliksiu sau šiek tiek privatumo, nors labai didelių paslapčių nėra: gyvenu iš bedarbio pašalpos, jos mažiausias ir didžiausias dydžiai visiems žinomi ir skiriasi tik keliais šimtais.
Imkime pastarąjį mėnesį. Turėjau gal pusantro šimto atsitiktinių pajamų. Kad neaudrinčiau visokių mokesčių medžiotojų, pasakysiu, kad geri žmonės davė. Du trečdalius šios sumos aitvarai papildomai neša už turimas santaupas. Kad ir kaip besiverstum - trūksta dar tiek pat. Tenka gyventi iš išmokų.
Norėtųsi padėtį pakeisti, nes jei birža nustos mokėti, bus visai liūdna. Laisvo, kelias dienas per savaitę tetrunkančio darbo greičiausiai nerasiu, tad teks įsikinkyti bent pusmečiui. Perspektyva ne iš smagiųjų. Tiesa, dar sudariau nekilnojamojo turto sandėrį – išsimainiau garažą. Jis man leidžia pramisti pusmetį, o gal net ilgiau. Bet šios pajamos tikrai itin atsitiktinės. Ir tą, ką juo uždirbau, padėsiu prie santaupų.
Atrodytų, kas čia tokio – dirbti. Milijonai taip gyvena. Bet jei samdytojas pasakytų tiesą:
● Vieną dieną per savaitę dirbsi man (privalai mokėti 21 proc. PVM, t.y. netgi kiek daugiau nei penktadalį);
● Dar dvi dienas per savaitę dirbsi „Sodrai” ir valstybei. Už tą darbą tau bus sumokėta, kai pasensi – gal nuo 60, gal nuo 65, o gal nuo 90 metų. Žinoma, jei tokio amžiaus sulauksi ir jei bus atliekamų pinigų.
● Dar vieną dieną mokėsi už kelionę į darbą ir išnaudosi kelionėms į jį.
● Tau liks viena diena. Atlyginimą už ją galėsi leisti savo nuožiura.
Ar daug atsirastų norinčių dirbti tokiomis vergiškomis sąlygomis? Lažas baudžiavos metais, kiek pamenu, buvo 1 diena dvarui...
Prisipažinsiu – paprastai atidžiai perskaitau visokius aiškinimus, kaip galima būtų sutaupyti, nors dažnai tai tik laiko gaišimas. Naujų nežinomų būdų nerandu. Kaip galėčiau dar sumažinti savo išlaidas, galimybių, aišku, yra, ir aš jomis naudojuosi (apie tai šiek tiek rašiau savo „ąžuolinėje strategijoje”).
Kulinarijoje pastarąjį mėnesį vėl atradau manų kruopas – skanu ir maistas tapo įvairesnis. Matau, kad pinga grikiai, bet turėtu pigti dar per pusę, kad taptų „valgomais“. Gal penkiais procentais atpigo perlinės kruopos, bet jos ir taip nebrangios. Keliasdešimt centų per mėnesį susitaupys.
Pagalvojus – mano mašinytei visai tiktų kontrabandinis dizelinas… Jis atpigintu šią išlaidų skiltį ketvirtadaliu. Žodžiu, galimybių spaustis yra, bet tai būtų apie dešimt procentų mano ir taip menkų išlaidų.
Vadinasi, reikia didinti pajamas. Paprasčiausia būtų „užsėsti“ ant atsitiktinių pajamų narkotiko. Bet tai virstu darbu, ir nesu tikras, ar man tai patiktų. Patrigubinus atsitiktines pajamas, gal ir galėčiau verstis, bet tektų nemažai laiko gaišti ieškant tų pajamų šaltinio. Į gyvenimą grįžtų nerimas ir sumaištis. Nenoriu. Kita vertus, gal reiktų išbandyti kokio nors „metalisto” ar kitokių gėrybių rinkėjo duoną? Verta pamąstyti. Dalis žmonių taip ir gyvena. Tai laiko patikrintas metodas nepakliūti į samdomojo darbo vergiją.
Yra dar vienas būdas kiek rimčiau papurtyti savo santaupų avinėlį. Jis savo vilna kol kas labai jau vangiai mane tešildo… Avinėlis būtų apie 20-50 proc. dosnesnis, jei atiduočiau savo pinigus kokiai kredito unijai. Pinigai, laikomi kredito unijoje, įtakotų ir padėtį krašto finansuose, nes šios unijos, būdamos lankstesnės ir draugiškesnės žmogui, verčia pasitempti ir bankus. Tik bėda, kad daug kredito unijų iki Šiaulių dar neatėjo. Šia prasme Šiauliai vis dar gili provincija, o padėtis keičiasi labai lėtai. Visur aplink žmonių santaupas užtūpę bankai ir gūdūs bankų kontroliuojamos ekonomikos šabarkštynai.
Na, turbūt galima ir internete paspekuliuoti. Nors mano „piniginiai srautai“ nedideli, bet turbūt verta. Taip galėčiau užsitikrinti trečdalį trūkstamų finansų. Mano santaupos kol kas didėja, per pusmetį, kada man bus mokamos darbo biržos išmokos, santaupos padidės gal dešimčia procentų (apie savo spekuliacijas nekilnojamuoju turtu jau rašiau, dar šiek tiek planuoju sutaupyti). Didesnės santaupos – didesnė graža, tik santaupos – labai pavojingas dalykas. Valdžia per infliaciją, turčiams naudingus sprendimus, o ir patys turčiai visokiomis spekuliacijomis bei aferomis nuolat kėsinasi į mano ir tokių kaip aš santaupas. Todėl pajamos iį santaupų nėra labai tvarios.
Taigi lieka dar vienas būdas – atsisakyti kai kurių poreikių. Perspektyviai atrodytų atsisakyti visokių pilietinėmis vadinamų iniciatyvų. Sakysim, šį mėnesį atsisakiau kelionės į Kijevą. Nors 2/3 kelionės žadėjo padengti, bet dar 1/3 plius visokios su kelione susijusios išlaidos būtų kainavusios pusantro šimtuko. Panašiai tiek kas mėnesį „pilietiniams” dalykams ir išleidžiu, žinoma, jei turiu. Bet kažin ar norisi likti visiškai apolitišku? O ir pramogų pasilgčiau…
Atlikau inventorizaciją ir matau, kad sprendimo kol kas nėra. Bet ir sąlygas turiu šiltnamio. Darbo birža kol kas moka, esu sotus, laimingas ir šiltai apsirengęs. Galiu kol kas apseiti be drąstiškų sprendimų. Kita vertus, padariau inventorizaciją ir reikalui esant žinosiu, iš kur tų sprendimų paimti.
Palengvėjo lyg doram katalikui pasimeldus. Lyg suvalgius Seimo kanceliarijos surengtus maldos pusryčius už 42 Lt vieno dalyvio skrandžiui. Beje, gal žinote, kada vėl ponai vėl smaginsis? Jei žinote, nepamirškit paplatinti informacijos labdaros valgyklose ir darbo biržose. Anot ponios Degutienės (kokia keista linčiavimą primenanti pavardė), ne visi kviesti atvyksta, turėtų likti maisto. Gal gražiai paprašius – varguoliams padalintų?
***
Pasimeldus visada smagu sugriešyti. Šiandien dienotvarkėje pirkiniai ir malonumai. Nusprendžiau griebti fotoaparatą ir pasimėgauti Zoknių parku.
Pirkiniai nesudėtingi. Du kepaliukai duonos – 2,58 Lt, raugintų pasukų pakelis (velnias, vėl pabrango!) – 1,59 Lt ir citrina. Nuo visos sumos gavau ir 9 procentų nuolaidą kitiems pirkiniams, o šių litą padengiau ankstesnio apsipirkimo surinkta nuolaida. Dedus viską kuprinėn. Fotoaparatą perkeliu į viršų – parke pablyksėsiu.
Štai ir jis – už Serbentų gatvės prasideda asfaltuotas takelis ir beržynai. Gražu visais metų laikais. Parkas nėra didelis, netvarkytas, kiek užpelkėjęs. Į jį gerokai įsibrovė privačių namų statyba, bet vis tiek tai didžiulis laukinės gamtos masyvas miesto teritorijoje. Esu matęs po jį net stirnų būrelį laigant.
Parko viduriu teka griovys. Geriau būtų upelis, bet griovys irgi gerai. Vandeningas, teka iš pelkės. Pietinėje parko dalyje – Pelkių ir Mėlynių gatvės. Kažkada ten stovėjo kelios lūšnos, dabar pamažu kyla pasiturinčių šiauliečių namai. Į vakarus nuo parko už Serbentų gatvės – Šimšė: senas, įdomią reputaciją turintis miesto rajonas. Rytuose – Zokniai, kariškių statyti mūriniai penkiaaukščiai. Čkalovo gatvėje daugiausia barako tipo namų, kuriuose iš tradicijos likę dar šiek tiek lindynių. Gana įdomu žiūrėti, kaip barakų gyventojai sugeba gražiai renovuoti savo namus. Tipinis Čkalovo gatvės barakas – keturi butai. Tame pačiame name galima pamatyti gražiai sutvarkytą poros aukštų pusnamį, o kitame gale – vienaukštę žemėn susmegusią lūšnelę kiauru stogu. Didelę Zoknių gyvenvietės dalį užima mūriniai garažai. Jų tikrai daugiau nei butų. Garažuose nemažai visokių nagingiems zokniškiams priklausančių dirbtuvėlių. Visokie skardininkai, autošaltkalviai „suka“ savo legalius ir nevisai legalius verslus.
Parke daugiausia beržų. Tarpais gana tanku. Pietinėje parko dalyje, visai šalia mano namų, šiemet iškirsti keli hektažai beržyno. Miškas jau buvo brandus. Nežinau, kas paėmė medieną, bet šakas malkoms tempė šalia stovinčių lūšnelių gyventojai. Netrūksta parke ir laukymių. Yra keli šaltalankių sąžalynai – žiemos pradžioje prisnigus jie pasidaro kaip natūrali lesykla paukščiams.
Parko viduriu palei griovį iškirstas plotas. Vystydami Zoknių pramoninį parką čia nutiesė vis dar neveikiančią nuotekų trasą. Medžius atsodino tik vardan paukščiuko. Visi nudžiūvo. Ūkiškas šeimininkas pareikalautų iš apželdintojų ištaisyti broką, bet argi Šiaulių savivaldybė kada nors buvo ūkiška.
Kitoje griovo pusėje sukalti betoniniai tvoros stulpeliai. Atrodo, ši teritorija jau privati. Tik jos sąvininkas turbūt kol kas pritrūko lėšų, nes jokios statybos nevyksta. Vienintelis naujas statinys – iškasta kūdra, deranti su pasiturinčių vietinių gyventojų gražiai sutvarkytais namukais.
Ar atsiras daugiau norinčių statytis, abejoju: visai šalia kyla ir leidžiasi kariniai lėktuvai. Karinis aerodromas – tai Šiaulių ir ypač Zoknių plėtrą jau beveik šimtmetį stabdanti šunvotė. Ne vien viršgarsinių lėktuvų keliamas triukšmas, bet ir jų paliekami teršalai, ir neatsakingo kariškių skraidymo keliami pavojai. Tiesa, savo lėktuvų avarijoms kariškai dažniau renkasi Rėkyvos ežerą ir jo apylinkes. Ten per šį šimtmetį taikos metais nukrito ar ne trys lėktuvai. Vienam net paminklinis akmuo stovi.
Apie mokyklą, šalia naujai iškastos kūdros gražiai tvarkoma teritorija. Tiesa, mokyklos stadionas palijus labiau primena balą nei sportuoti tinkamą aikštelę. Nėra ir bėgimo takų. Krepšinio stovas be lanko. Mūsų kieme krepšinio aikštelė kur kas geriau prižiūrėta.
Šalia mokyklos stovi katilinė, rikiuojasi jau minėti garažai. Už jų – gabalėlis zokniškių daržų. Šie daržai – tai dar tarybiniais metais „užskvotinta” valdiška žemė, o „skvoteriai” – Zokniuose gyvenę kariškai, masiškai savo reikmėms ėmę po kelis arus žemės ir darę daržus. Šis skruzdėlynas akivaizdžiai paneigia tarp lietuvių išplitusį mitą, kad rusai yra nedarbštūs. Tų daržų yra panašiai tiek, kiek Zoknių daugiabučiuose butų. Dabar dalis jų sunyko – kariškiai išvažiavo, o juos pakeitusiems lietuviams kapstytis po žemę ne taip patrauklu.
Toliau jau daugiabučių kiemai, kurie man irgi gražūs. Erdvūs ir neblogai prižiūrėti. Juose gyvenantys įvairių tautybių žmonės skiria nemažai laiko ir dėmesio tarpusavio bendravimui. Tai ugdo bendruomeniškumą.
Smagu fotografuoti gražų parką ir gražius žmonių gyvenimus. Gera ne tik fotografuoti, bet ir rašyti. Už baigiau šį rašinį, ir šalies valdžios daromos nesąmonės sugražino į nelabai malonų Lietuvos gyvenimą. Internete skaitau – valstybė periminėja „Snoro” bankelį. Jame – dalis mano santaupų. Bet apie šiuos dalykus kitą kartą. Šį kartą apsiribokime malonumais.
2011 11 19
