Tai poeto, muzikanto ir dar nenoriu minėti, kaip prisistatančio autoriaus citatos nuotrupa. Kad ir kaip būtų, maitinimasis sudaro nemenką bet kurio žmogaus veiklos dalį. Uždirbti maistui pinigų, rinktis valgį, pirkti maistą, jį ruošti, pagaliau valgyti, virškinti ir šalinti maisto atliekas. Žmonės tai daro įvairiai. Vieni paskubomis ir atmestinai. Kiti perdėm pabrėžtinai, skirdami tam daug dėmesio. Ir vieni, ir kiti propaguoja savo požiūrį į maistą ir kritikuoja priešingą.
O kur dar visokie ritualai, moksliniai tyrimai ir revoliucijos, keliamos vartojant vienokius ar kitokius produktus arba atvirkščiai – atsisakant kurių nors iš jų. Vegetarai ir žaliavalgiai geriausiai žinomi, bet anaiptol ne vieninteliai. Veiklos daugiau, nei vienas žmogus per savo gyvenimą galėtų išbandyti.
Nors maistas yra natūralus įvairiausių malonumų šaltinis, bet labai dažnai su juo susijusi veikla tampa rutina, nuobodžia bei atstumiančia „pareiga“ ar net savęs kankinimu. Žmonės dėl to linkę kaltinti pinigų, laiko, įgudžių ar kultūros stoką.
Esmi bedarbis. Bent vieno iš trūkstamų resursų – laiko – dabar turiu daug. Taigi turiu gerą progą pataisyti savo mitybos įpročius. Kodėl gi ja nepasinaudojus?
Kaime negyvenu, žemės ūkiu neužsiimu, todėl esu priverstas maistą pirkti parduotuvėse. Kai turėdavau darbą, dažniausiai „apsipirkdavau” greituoju būdu. Šalia namų stovi mažutė parduotuvėlė. Joje pasirinkimas nedidelis, kainos gal truputį didesnės nei prekybos centruose, bet ji arti ir eilių nėra. Dabar turiu laiko paėjėti kiek toliau. Už 20 minučių kelio pastatytas prekybos centras. Manau, man kaip tik. Dvidešimt minučių pirmyn, dvidešimt atgal, dvidešimt apsipirkti. Valanda turiningos veiklos.
Malonumai prasidėjo jau keliaujant į parduotuvę. Žingsniavau per parką. Galima sakyti, kad kelias tolimas – turėtų būti apie du kilometrus. Galvoti apie automobilio ar dviračio naudą. Bet man kažkodėl atrodė, kad susiruošiau pasivaikščioti gamtoje. O ir mano fiziniais krūviais nenualintas kūnas džiaugėsi galimybe pajudėti. Įspūdį dar sustiprino pora miškelyje sutiktų moteriškių. Pasirodo, jos čia grybauja, pjauna viliojančiai geltonus kazalėkus. Tokius smagius, sultingus grybus, mėgstančius pamiškes.
Praėjau pro dar vieną nedidelę parduotuvėlę. Benamė tuštino parduotuvės konteinerį. Atrodo, rado kažko valgomo, bet domėtis nebuvo kaip. Būtų palaikiusi konkurentu. O konkurencijos prie „tanko” tie žmonės nemėgsta. Tad nusliūkinau toliau, nemokamos gėrybės tegul lieka jai, mano dalia – pirkti. Iki fryganiško gyvenimo dar nesubrendau.
Pasirinktas prekybos centras iš tikro pigesnis nei „namų“ parduotuvė. Vidutiniškai 10-15 procentų. Tiesa, pasirinkimas ir jame skurdokas. Bet aš gi pinigais nesišvaistantis bedarbis, todėl skurdus pasirinkimas man nė kiek netrukdo.
Apsipirkti atėjau ne „piko” valandą, tad apsisukau per 15 minučių, nors dirbo tik viena kasa. Dirbdamas šiame prekybcentryje dažniausiai atsidurdavau tokiu nepatogiu laiku, kad ir per pusvalandį nespėdavau. Štai dar vienas bedarbystės privalumas – nereikia gaišti laiko eilėse.
Keliauju atgal. Vėl tas pats konteineris. Benamių jau keturi. Rūšiuoja konteineryje surinktas daržoves ir tariasi, kaip ruoš valgį. Planavau pirkti bananų, norėjau pasidaryti dribsnių, bet tie žmonės įkvėpė mane kitokiems kulinariniams ieškojimams.
Iš savo šeimininkės buvau gavęs užduotį perrinkti ir išpjaustyti kriaušes. Na, turbūt žinote tokį gėrybių vartojimo būdą. Žmonės perrenka obuolius arba kriaušes šitaip – atsirenka papuvusius vaisius, išpjausto papuvusias vietas ir valgo sveikas. Kai atrinkti baigiasi, vėl atsirenka papuvusių ir juos perrenka... Paprastas ir per amžius patikrintas būdas visą žiemą valgyti papuvusius vaisius. Tai va, man prisakė padaryti tą patį su kriaušėmis.
Sugalvojau vietoj bananų į dribsnius prisipjaustyti kriaušių. Jos saldžios, nė razinų nereikės. Ir iš tikro išėjo skanus patiekalas. Jei prekybcentryje būčiau gavęs bananų, kriaušių būčiau neužkabinęs, tiksliau – palikęs pūti, kad visą žiemą nepritrūkčiau papuvusių...
Kada dar taip džiaugiausi kulinariniais atradimais? Gal būdamas penkiametis pyplys, kai į mamos užmaišytus ir man paliktus išsikepti blynus įkepiau šokoladinį saldainį? Štai ir dar vienas nedarbo privalumas. Darausi išradingesnis kulinarinėje veikloje.
Užkandęs ėmiausi troškinio. Daug visokio pjaustymo – dirbdamas niekada to nedaryčiau. Pareini po darbo suirzęs ir, užuot pasidaręs sau maisto gaminimo šventę, iš šaldytuvo išsitrauki kokį parduotuvėje pirktą pusgaminį... Tokia stresų nukamuoto kapitalo vergo mityba. Kartais ją paįvairina kokia nors aludė.
O dabar neskubėdamas pjausčiau ir mąsčiau. Ten, kur vyrauja autoritariniai hierarchiniai santykiai, mėgavimuisi maisto gamyba laiko nelieka. Tai netgi virsta bausme žemesnę padėtį užimantiems. Gaminti maistą dažnai reiškia išsiduoti, kad užimi žemesnį statusą socialinėje hierarchijoje.
Esu dalyvavęs įvairiausiuose renginiuose, kuriuose susirenka žmonės, suburti ne hierarchijos, o kokio nors bendro pomėgio – ten bendras maisto gaminimas paprastai būna proga pabendrauti, susipažinti, maloniai praleisti laiką. Beje, įdomiai atrodyčiau, jei kokį vyriškį pakviesčiau į svečius – ateik, troškinį pasidarysim... O moteriškės taip dažnai bendrauja, ir nieko...
Va, ir prie moterų mintys nuvedė. Sotus gyvenimo būdas visada ten veda... Vakare grįš žmona.
Baigiau pjaustyti. Dabar reiktų patroškinti, bet geriau luktelti, kad būtų šiltas, kai namo grįš laukiama moteris. Tiksliai apskaičiuoti laiką, tiesą sakant, man kol kas sunkiai sekasi. Jei ilgiau nedirbsiu – turėsiu galimybę patobulėti.
Lieka tik susumuoti šios kulinarinės dienos pliusus ir minusus. Minusų kaip ir neužtikau. Na, neuždirbau šeimos biudžetui X sumos. Užtat apsipirkdamas sutaupiau gal trečdalį, nes maistą (o ne pusgaminius) pirkau pigesnėje parduotuvėje. Išsiverčiau su pigesniais produktais ir mažesniu jų kiekiu. Mažiau apkrausiu šiukšlių konteinerį. Apturėjau porą geografijos pamokų – atradau vietą, visai šalia namų, kurioje galima rasti kazlėkų, gal kada ir pagrybausiu. Keturiasdešimt minučių pasivaikščioti gamtoje kur kas geriau už prakaito tvaiko prisigėrusią sporto salę. O viską vainikuoja kulinarinės pamokos ir šiltas troškinys – bandymas įsiteikti kitai pusei. Prie pliusų avansu galiu pridėti romantišką vakarienę.
Pasirodo, bedarbystė turi daugybę privalumų. Kažkas man aiškino, kad nedirbdamas ilgainiui galiu tapti nemotyvuotu bedarbiu. Ta prasme, kad galiu prarasti motyvaciją ieškoti darbo ir gyvenimo tikslų. Kol kas darausi motyvuotu bedarbiu. Atsiranda vis daugiau motyvacijos nedirbti, vis dažniau sugrįžta natūralūs gyvenimiški tikslai.
2011 10 03
