Penktadienį dar dirbau, o nuo pirmadienio vėl mėgaujuos laisve nuo samdomo darbo. Iš patirties žinau, kad bedarbiui svarbu susirasti užsiėmimą, todėl šį kartą iškart ėmiausi veiklos. Man patinka valkiotis po mišką, tad renkuosi žygį į Rėkyvą.
Prieš porą dešimtmečių mindavau dviračiu rinkti mėlynių. Skanios, mano mėgstamos uogos. Skinu jas lėtai, litrą gaištu apie keturiasdešimt minučių. Iš to neprasigyvensi, bet pasilepinti galima.
Pasiruošimas uogauti – reikalas paprastas. Termosas kavos, kibiriukas uogoms, keli maišai šiukšlėms (ežero pakrantė šalia miesto gausiai lankoma ir šiukšlinama) – ir į kelią! Nuo Pabalių šunkelis ežero link. Žiū – ženklas, kad už 1600 metrų pravažiuoti draudžiama. Turbūt miškininkai durpynus nuo gaisrų saugo, nors šiemet ir lietinga. Važiuoju tų nurodytų 1600 metrų pusėn, miškas turėtų būti čia pat. Jei užtverta – paėjėsiu. Jei ką – grįšiu.
Kiek pavažiavęs randu keliuką, užtvertą išardytų automobilių bamperiais. Šalia šiukšlių kalnai ir naujos statybos. Miestas sparčiai artėja prie ežero. Vienas namukas maloniai nuteikia besisukančiais sparnais ant stogo – žmogus gaminsis elektrą. Tiesa, nelabai suprantu, kaip tas gėris dera su laukiniais paukščiais. Pelkėtos pievos prie ežerą supančio miško ir šalia vandeniu tyvuliuojantys iškastų durpynų ploteliai – paukščių karalystė. Panašu, kad paukščiams teks trauktis toliau nuo tų įžūlių ir įkyrių nuolat savo sąlygas gamtai diktuojančių padarų, vadinamų žmonėmis.
Patraukiu šiukšlių užkardą nuo kelio ir važiuoju toliau. Na taip, ten, kur keliukas šakojasi, stovi ženklai – nei durpyno sodų, nei ežero link važiuoti negalima. Iki miško netoli. Gal 500 metrų, bet žinau, kad ten pelkė. Batus turiu, tik klampoti noro trūksta.
„Dėjau aš ant tų miškininkų draudimų“, – staiga apsisprendžiu ir pasuku ežero link. Pakrantė tuščia, seno, dar tarybiniais metais įrengto paplūdimio gale matyti keturi žvejai. Pakeliui sutinku moterytę su kibiru – kaip ir aš, uogauti traukiančią. Paklausiu, ar yra mėlynių. „Nežinau, šiandien čia einu pirmą kartą“, – atsako. Nesuprasi, ar iš tikro nežino, ar „gerų vietų“ išduoti nenori.
Dar kiek pavažiuoju. Pliažas baigiasi, pastatau automobilį, kad nuo Rėkyvos gyvenvietės medžiai paslėptų – tik baudos man betrūko. Ir miškan. Dar pastebiu, kad aplinkui mėtosi tikras „lobis“ – keli maišai šiukšlių. Grįždamas susirinksiu.
Mėlynės nuvylė. Smulkios ir retos. O ir uogautojų aplink matau bent penkis. Bet nors truputį uogų kibirėlin pririnkti reikia. Per pusvalandį surenku gal puslitriuką. Paskanauti pakaks. Iš patirties žinau: kai uogų mažai – jos dar skanesnės. Be to, ir dėl automobilio ne visai ramu. Baudos mokėti nesinori. Uogaujantys aplink irgi keiksnoja uogų stygių. Iš tikro, miškas per arti miesto, o mieste per daug skurdžių, kad uogų būtų daug. Nors sprendžiant iš uogautojų skaičiaus – bandančių taip išgyventi netrūksta.
Išeinu iš miško. Surenku šiukšles. Daugiausia plastiko buteliai. Žvejai atsineša atsigert, o išsinešti pamiršta. Juos galima suprasti: atgal kelias neartimas – mažiausiai 3-4 kilometrai. Prabuvus visą dieną saulėje tempti ant savęs šiukšles malonumas menkas. Automobiliu prie ežero važiuoti draudžia, šiukšlių konteinerių nėra – tad jos ir kaupiasi pakrantėje.
Sustoju prie šiukšlinti „draudžiančio“ stendo. Po juo guli dar pora gerų žmonių surinktų šiukšlių maišų. Įsimetu tuos maišus bagažinėn. Daug nespėliodamas, kas tie geri žmonės, gal kokie nors akcijos dalyviai, o gal tas linksmuolių būrys, su kuriais prieš mėnesį „Aukuro“ pakviestas ėjau apie ežerą. Kad šiukšles surinkom – puiku, bet kad jų niekas neišvežė – keista. Bet ko čia stebėtis? Miškininkai savo darbą atliko – draudžiančius įvažiuoti ženklus pastatė. O keistuolių kaip aš, nebojančių ženklų, nėra daug.
Šį kartą viskas baigėsi laimingai. Mėlynes suvalgiau, baudos negavau, miškininkai rinkti šiukšles nesutrukdė... Ekspedicija užtruko kiek ilgiau nei valandą, o įspūdžių visai dienai.
2011 07 04
