Mes, Lietuvos duomenkasiai ir psichodarbininkai, matydami vis gilėjančią duobę nacionalinio kultūrinio identiteto sąmonėje, siūlome savo paslaugas gelbstint lietuviškąjį paviljoną nuo gėdos šiųmetinėje Venecijos bienalėje. Akivaizdu, kad konkursą laimėjusio ir ŠMC proteguojamo Dariaus Mikšio projektas atskleidžia Lietuvos meno pasaulio žmonių savimonės krizę.
Mes žinome, kad rinkos ekonomikos dėsniais suramstyta projekto strategija yra orientuota tiesiogiai į Europos ir pasaulio kultūrinį establišmentą, ir kurios žinia yra paprasta: štai mūsų šventos avys – imkite jas ir dulkinkite. Lietuvai atstovaujantys kultūriniai operatoriai greičiausiai vėl sulauks „aukšto“ įvertinimo „už humoro jausmą“ mene arba bent jau senstelėjusių meno žvaigždžių ar vertelgų (dilerių) vizitų.
Mes teigiame, kad Dariaus Mikšio projektas paremtas išimtinai fašistine ideologija (lot. Fascio – ryšulys), kuri netikėtai sulaukė plataus pritarimo iš profašistinių pažiūrų ir struktūros (ypatingai tautos ir hierarchijos, estetikos ir valstybės sampratose) – Dailininkų ir Fotomenininkų sąjungų.
Mes teigiame, kad menininkas (kaip tikras psichodarbininkas) kuria prasmę, o ne aklai įkūnija kažkieno primestas prasmes, todėl būtent šį projektą laikome ypatingai nuodingu visai mūsų visuomenei, kurios dalis narių dar vis tiki „rimtosios kultūros“ sublimacinėmis galiomis.
Mes teigiame, kad už visuomenės pinigus sukurti darbai negali būti pateikiami Lietuvos žmonėms besąlygiškai verčiant jais žavėtis ir/ar suprasti, bet turi būti pritaikytas mechanizmas, kuriuo menininkas prisiimtų (ar būtų paakintas tai padaryti) atsakomybę už savo generuotas prasmes.
Mes teigiame, kad Dariaus Mikšio projekto dalis, skirta nacionalinės kolekcijos mechanizmo pristatymui Lietuvoje (kaip ir visi bandymai susitikti su menininkų bendruomene), yra labai sveikintina, nes demonstruoja kolektyviškumo užuomazgas. Siekiant jas vystyti, jau dabar siūlome pritaikyti mūsų išbandytą rimtosios kultūros (savi)naikinimo mechanizmą, kurį įrengtume prie įėjimo į patalpą su balta užuolaida (žiūrėti pridėtą iliustraciją).
Teigiame, kad šis mechanizmas yra skirtas menininkų savimonei skatinti, ir todėl pirmenybė sudaužyti savo darbus turėtų būti suteikta patiems autoriams, prieš tai gerai permąsčius savo kūrybos paskirtį ir atsakomybę už pasekmes.
Mes siūlome įvesti tikrą ir betarpišką savireguliacinį mechanizmą. Kiekvienas save gerbiantis menininkas (manome, kad tokių Lietuvoje mažuma) turėtų įtraukti susinaikinimo mechanizmą į patį meno kūrinį – kūrinys fiziškai išnyktų per laikotarpį iki 20 metų. Kuratorių paleista sparnuota frazė, kad kolekcija motyvuoja menininką, yra klaidinanti – kolekcija, kaip ir rinka, tegali motyvuoti korumpuotą menininką.
Mes siūlome visuotinį dalyvavimą ir ne tik uždaros kastos atstovų (300 atsitiktinai supuolusių žmonių grupė, kuriai suteikiamas niekuo nepagrįstas socialinės adoracijos statusas).
Mes reikalaujame galimybės žmonėms tiesiogiai pareikšti savo poziciją už bendrus pinigus sukurtos prasmės atžvilgiu, o ne tik besąlygiškai ją vartoti.
Mes įsitikinę, kad žmonių išankstinis laikymas žiūrovais (būtent toks modelis yra siūlomas kolekcijos projekto autorių) yra arogantiškas, kaip, beje, ir menininkų atžvilgiu – pastarieji laikomi meno gamintojais. Bet mes tikimės, kad žmonių kūrybinių galių išlaisvinimas naikinant meno kūrėjų stipendijas suvalgiusių menininkų objektus atstatys socialinę ir ekologinę pusiausvyrą.
Mes siūlome suteikti galimybę ir atsisakiusiems pateikti darbus kolekcijai menininkams (o taip pat ir visiems menininkams, kurie niekada net nepaprašė valstybės stipendijos savo pomėgiams įgyvendinti) atsinešti savo darbus ir sudaužyti į ŠMC sienas, panaudojant siūlomą mechanizmą. Jeigu objektai būtų tvirtesni, nei institucijos sienos – nereikia liūdėti – svarbus ne tik meno, bet ir jo institucijų naikinimas. Tiesiog bandykite kartoti veiksmą dar kartą!
Kadangi nacionaliniam paviljonui skirta kolekcija, mūsų paskaičiavimais, turėtų susinaikinti jau Vilniuje, o druzgų konceptualizmą laikome buržuazine kanalizacija, tai Venecijoje įgyvendinti siūlome kiek modifikuotą modelį: ruošiamės kviesti viso pasaulio psichodarbininkus suvežti meno kūrinius ar juos pavogti iš kitų paviljonų, kad po to šie būtų sudaužyti Lietuvos paviljone.
Tokiu būdu mes aktualiai atsilieptume į Venecijos bienalės kuratorių taip akcentuojamą kolektyvizmą bei suduotume skaudų antausį fašistinėms regeneracijoms, apšviesdami ir apnuogindami nacionalizmo kultūrinio ginklavimosi varžybas - ne veltui juk ši bienalė vadinasi ILLumiNATIONS.
Mes siekiame sunaikinti meną jį realizuojant!
Mes siekiame sunaikinti Venecijos bienalę ją realizuojant!
Mes siekiame viso pasaulio debienalizacijos!
Mes nebijome kultūros griuvėsių – jie išlaisvina vaizduotę!
Derėtų pastebėti, kad Lietuvos paviljoną turėtų prižiūrėti ne vien liaunos menotyrininkės ar kostiumuoti idėjų dizaineriai, bet bent keli augaloti vaikinukai – reikės galbūt padėti garbesnio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems ar mažamečiams vaikams palaikyti įtemptą timpą – tam reikia fizinės jėgos.
Socialiniai, politiniai ir kUltūros darbinininKai
PRANAŠAI, AIŠKIAREGIAI IR IŠMINČIAI
Informacija, žvaLgyba, kariniaI ManevrAi ir operacijoS
Prisijunkite prie duomenkasių ir psichodarbininkų sąjungos!
DAta Miners & Travailleurs Psychique – DAMTP
2011 03 04
