Rusų vaikų rašytojo Nikolajaus Nosovo sukurta trilogija apie trumpulį Nežiniuką – tai literatūrinė pasaka, dažnai vadinama utopiniu romanu, mokslinės fantastikos kūriniu vaikams ar socialine satyra. Trilogijos autorius vaikams stato linksmą žaislinį suaugusiųjų pasaulio modelį, kuriame viskas tikra: gamyklos ir kultūros parkai, ligoninės ir transportas, linksmybės ir darbo konfliktai, laisvė ir socialinė prievarta.

 

Visos trys kūrinio dalys buvo išverstos į lietuvių kalbą: „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“ (1955 m., vertė Kazys Boruta), „Nežiniukas Saulės mieste“ (1959 m., vertė Irena Olšauskaitė), „Nežiniukas Mėnulyje“ (1968 m., vertė Jonas Pilypaitis).

 

1964-1965 m. parašyta paskutinė trilogijos dalis „Nežiniukas Mėnulyje“ išsiskiria itin aštria socialine satyra. Gėlių miestas, kuriame gyvena Nežiniukas ir jo draugai, reprezentuoja įgyvendintas komunizmo svajones: čia visi gyvena draugiškai, bendrai dirba, dalijasi savo darbo vaisiais, nėra pinigų. Mėnulio visuomenės santvarka – kapitalizmas, kur turtingieji išnaudoja vargšus ir darbininkus, klesti skurdas, prievarta ir nelygybė.

 

Kai kurie kritikai „Nežiniuką Mėnulyje“ vadina ekonomikos vadovėliu, parašytu iš marksistinių pozicijų. Paprasta, vaikams suprantama kalba knygoje aprašomi pagrindiniai kapitalistinės visuomenės principai bei ekonominiai dėsniai. Pavyzdžiui, štai kaip autorius aprašo ankstyvajame kapitalizme paplitusius kartelinius susitarimus:

 

„Visi turtuoliai juos vadino kliedalais. Buvo, pavyzdžiui, sūrių kliedalas, kuriam priklausė sūrių gamyklų savininkai; cukraus kliedalas, kuris jungė visus cukraus gamyklų savininkus; buvo akmens anglies kliedalas... Tokie kliedalai padėjo turtuoliams geriau suimti į nagą darbininkus ir išspausti iš jų daugiau pelno. Be to, kliedalas nustatydavo išleidžiamos produkcijos kainas, pavyzdžiui: cukraus, duonos, sūrio, audinių, akmens anglies. Niekas neturėjo teisės pardavinėti prekes pigiau, negu buvo nustatyta, todėl kainos laikėsi aukštos, o tai irgi eidavo į naudą fabrikantams.“

 

N. Nosovo „Nežiniukas Mėnulyje“ susilaukė ir tęsinio. 1999 m. rašytojas Borisas Karlovas parašė šios knygos tęsinį, pavadintą „Naujieji Nežiniuko nuotykiai. Vėl Mėnulyje“. N. Nosovo knygoje žemiečiai trumpuliai kapitalistiniame Mėnulyje nesunkiai „įvedė komunizmą“, paliko gigantiškų augalų sėklų, panaikino pinigus ir grįžo į Žemę. Tuo tarpu B. Karlovo knyga pritaikyta prie XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios aktualijų – sovietinės sistemos griūties ir laukinio kapitalizmo įsigalėjimo.

 

Anot B. Karlovo, Nežiniuko ir jo draugų įvestas komunizmas Mėnulyje gyvavo neilgai ir netrukus vėl grįžo baisusis kapitalizmas – gigantiški augalai nunyko, atsirado nauja kapitalistų rūšis, vadinamieji „naujieji trumpuliai“, mafijozų klanai ir pan., kurie dar labiau prispaudė vargšus Mėnulio gyventojus.

 

 

***

 

Prie Nežiniuko priėjo Oželis:

 

– Nežiniuk, matyt, tu iš tikrųjų kvailelis. Kam atidavei savo skrybėlę? Gal į Kvailių salą užsinorėjai?

 

– Kokia tai sala? – paklausė Nežiniukas.

 

– Negi nieko negirdėjai apie Kvailių salą? – nustebo Oželis.

 

– Nieko, – prisipažino Nežiniukas.

 

– Tada klausykis. Pas mus čia viskas leidžiama. Negalima tik virš galvos neturėti stogo ir vaikščioti gatvėmis be marškinių, be skrybėlės arba be batų. Kiekvieną, kuris pažeidžia šias taisykles, sučiumpa policija ir nugabena į Kvailių salą. Priimta manyti, kad jeigu tu nesugebi užsidirbti būstui ir rūbams, esi beviltiškas kvailys ir tavo vieta – Kvailių saloje. Iš pradžių tave ten valgydins, girdys ir vaišins kuo tik panorėsi, tau pačiam nieko daryti nereikės. Valgyk ir gerk, linksminkis ir miegok, išdykauk kiek lenda. Taip kvailai leisdami laiką trumpuliai pamažu bukėja, kol visai sulaukėja, apauga vilna ir tampa avinais arba avimis.

 

– Negali būti! – šūktelėjo Nežiniukas.

 

– Na štai! – šyptelėjo Oželis. – Aš tiesą sakau.

 

– Bet kodėl gi trumpuliai virsta avimis?

 

– Supranti, ten kažkoks kenksmingas oras. Viskas dėl to oro. Kiekvienas, kuris nedirba ir gyvena be rūpesčių, anksčiau ar vėliau tampa avimi. Kvailių saloje gyvenantiems turtuoliams tai labai naudinga. Iš pradžių jie leidžia pinigus trumpulių maistui ir leidžia jiems tinginiauti, o trumpuliams tapus avimis, jas galima maitinti žole, tad jokių pinigų leisti nebereikia.

 

– O kas tokie turtuoliai? – paklausė Nežiniukas. – Pas mus jokių turtuolių nėra.

 

– Turtuoliai – tie, kurie turi daug pinigų.

 

– O kodėl turtuoliai nori, kad trumpuliai virstų avimis?

 

– Negi nesupranti? Turtuoliai įsako tas avis nukirpti, o vilną – parduoti. Didelius kapitalus susikrauna!

 

– O kodėl turtuoliai patys nevirsta avimis? Negi jų neveikia kenksmingas oras?

 

– Oras, žinoma, veikia, bet tie, kurie turi pinigų, neblogai gyvena net Kvailių saloje. Už pinigėlius turčius gali susiręsti namą, kuriame oras gerai valomas, ir sumokėti gydytojui, kuris išrašys piliulių, kad vilna ne taip greitai augtų. Be to, turtuoliai lankosi vadinamuosiuose grožio salonuose. Prisirys koks turtuolis blogo oro – ir kuo greičiau lekia į tokį saloną. Tenai už pinigus jam deda karštus kompresus ir atlieka masažą, kad avino snukis pasidarytų panašus į įprastą trumpulių veidą. Tiesa, karšti kompresai ne visada padeda. Pažvelgsi į tokį turtuolį iš tolo – lyg ir normalus trumpulis, o įsižiūrėsi iš arčiau – paprasčiausias avinas. Pinigų turi kaip šieno, o paskutinis kvailys – garbės žodis! Beje, mums laikas miegoti. Eime, paieškosime tau narų, – užbaigė Oželis.

 

 

***

 

Staiga tolumoje pasigirdo šūviai. Trumpuliai atsigręžė ir išvydo paknopstomis grįžtantį Varpelę. Tą pačią akimirką iš už kalvos išniro penki policininkai. Skubiai nusileidę papėdėn, jie sustojo ir lyg pagal komandą prigludo prie ginklų, ruošdamiesi šauti. Tai pamatęs, Žiniukas tučtuojau įjungė nesvarumo prietaisą. Nugriaudėjo salvė. Neįtardami, kad yra nesvarumo būsenoje, policininkai iššovė, ir reaktyvinė jėga bloškė juos atgal. Jie nuskriejo oru tokiu baisiu greičiu, kad per vieną akimirką virto mažais taškeliais ir dingo už horizonto.

 

– Žinosite, kaip šaudyti į trumpulius! – piktai sumurmėjo Žiniukas.

 

Pastebėjęs, kad Varpelė vėl bejėgiškai kyburiuoja ore, Žiniukas tuoj pat išjungė nesvarumą. Varpelė nusileido žemėn ir, atsitokėjęs iš išgąsčio, ėmė visais pasaulio žodžiais plūsti policininkus, vadindamas juos galvažudžiais, piratais, banditais, parazitais ir galvijais.

 

– Žingsniavau keliu, bet nespėjau prieiti miško, kaip iš krūmų iššoko policininkai, – pasakojo jis. – Gerai, kad laiku juos pastebėjau ir pasiraičiau kulnus, kitaip dabar ant lentos gulėčiau!

 

– O kas tie policininkai? – pasiteiravo Silkutė.

 

– Banditai! – susijaudinęs aiškino Varpelė. – Garbės žodis, banditai! Policininkų pareiga būtų ginti gyventojus nuo plėšikų, bet iš tiesų jie gina tik turtuolius. O turtuoliai ir yra patys tikriausi plėšikai. Jie plėšia mus pridengę įstatymais, kuriuos patys susigalvoja. Koks, pasakykite, skirtumas, ar mane plėčia pagal įstatymus, ar nesilaikant jų. Man juk tas pats!

 

– Kažkaip keistai viskas pas jus surėdyta! – pasakė Sraigtelis. – Kodėl gi jūs klausote policininkų ir dar šitų... kaip juos vadinate, – turtuolių?

 

– Pabandytum neklausyti, kai jų rankose viskas: iš žemė, ir gamyklos, ir pinigai, ir dar ginklai! – Varpelė paniuro. – Štai grįšiu namo, – pratarė jis, – o policininkai sučiups mane ir pasodins į tamsiąją. Ir sėklas atims. Tikrai! Turtuoliai neleis, kad kas nors sėtų gigantiškus augalus. Turbūt mums nelemta išbristi iš skurdo!

 

– Nieko, – ištarė Žiniukas. – Mes atiduosime jums nesvarumo prietaisą. Tegul tada jie pabando lįsti su savo ginklais! Juk matėte, kaip nuskrido tie penki policininkai?

 

 

Vertė Darius Pocevičius

Visas knygos tekstas su piešiniais: http://epizodsspace.testpilot.ru/bibl/fant/nosov/nezn-na-lune-1967/01.html

2011 02 04