Rickas Roderickas, pristatydamas Herberto Marcuse‘ės idėjas apie vienmatiškumą, teigia, jog šių dienų jaunoji karta niekuo netiki, nieko nesitiki, nieko nelaukia, apie nieką nesvajoja, nieko netrokšta... Tokia pesimistinė gaida aplanko bene daugelio jaunosios kartos mintis, ir ne tik akademiniuose rateliuose. Galime pažvelgti į jaunimą įvairiuose tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulio miestuose ar šalyse, ir pamatysime nuo Rodericko minties daug nenutolstančią situaciją.
Tiek Lietuvos kaime rasime pakankamai jaunimo, kuris iš kasdien patiriamo egzistencinio nihilizmo ar liūdesio geria vietiniuose baruose ir parkuose, tiek universitetuose, kuriuose kasdienė, gyvenimiška studento patirtis dažnai susideda iš įvairių autorių patirčių ir idėjų nagrinėjimo, taip panaikinant galimybę, norą ar valią išgyventi savas neįprastas gyvenimiškas patirtis. Išties, toli žvelgti nereikia – patys esame jaunoji karta.
Neretai tenka sutikti asmenų, kurie nemato prasmės niekame, ką daro. Ne tik prasmės, bet ir pasitenkinimo ar noro ką nors daryti. Žmonės ieško vis naujų potyrių, kurie niekados neatneša galutinio pasitenkinimo: per narkotines patirtis, prisijungimą prie įvairių bendruomenių (nuo religinių iki akademinių) ir kt. Tačiau pilnatvės ir visapusio pasitenkinimo gyvenimu neturi turbūt niekas, bent jau iš mano kartos atstovų: vis ieškoma, bet dažnai nežinoma ko, tad ką jau kalbėti apie radimą.
Štai situacija: socialinę ir politinę kritiką studijuojantys studentai – tai puikus Marcuse‘ės vienmatės visuomenės (kurioje galima – viskas, tačiau idealų – nebėra) egzistavimo pavyzdys. Tokie studentai eina į universitetą ir mokosi (arba bent jau aplinka juos taip įsivaizduoja) idėjų, kurias sužinoję, jie sugebės sugalvoti kažką patys, pateikti savitų idėjų ar jas pagrįsti akademiškai galiojančiais terminais! Ar tai ne paradoksas?
Štampuotų studentų išvengti mėginanti specialybė bando veikti akademinėje plotmėje, kurioje (žinoma, ne visais atvejais) egzistuoja reikalavimai pagrįsti savo nuomonę autentiškai, įgalinti savo vaizduotę. Tačiau studento vaizduotė bei idealų siekimas miršta su Marcuse‘ės, Bataille‘io, Nietzsche‘ės ar Marxo ir kompanijos tekstais. Kur ta vaizduotės galia – ar tai tik gebėjimas suprasti ir apjungti įvairių mąstytojų idėjas į gražią visumą, pagrįsti kritinę, neretai egzistencinio liūdesio, nusivylimo, visko neigimo kupiną įžvalgą, jau nuo pat pradžių žinant, kuo ji baigsis, nesvarbu, kad ir kiek vaizduotės bei estetinės išraiškos būtų prikišta į tam tikrą studento sukurtą, o gal dažnai ir nesąmoningai atkartotą produkciją?
Jei viskas, kame mes egzistuojame, yra tik ideologijos, mitai, kapitalizmo sukeltos manipuliacijos žmonių darbu ar smegenimis, arba kitaip – psichoanalizė paaiškins jei ne viską, tai daug ką, – kur gali atsirasti galimybė vaizduotei ir galiausiai, kokia jos išraiškos vertė? Bataille‘is jau savo galvoje ir meditacinėje patirtyje pjaustė lavonus, Foucault vartojo LSD, A. Tarkovskis kūrė nuostabius filmus, kuomet šiuolaikinė jaunoji karta kartoja tai, kas jau sukurta, vartoja tai, kas jau sugalvota – nesvarbu, ar tai MTV šou, ar tai Herberto Marcuse‘ės charizmatiška asmenybė ir jos minčių, ar filmų a la Tarkovskis ir jų atmosferos, idėjų pasisavinimas, vartojimas ar perdirbimas naujai.
Tai, kad įvairių kūrinių, idėjų sukurta daug, o jų vertė daugumai žmonių lygi nuliui, ir tokioje socialinėje aplinkoje gyvename, nuslopina bet kokią kritinės refleksijos galimybę. Ji tiesiog tampa viena iš daugelio tiesų, kuri galima, leistina, bet niekam neįdomi (kol neatneša daug pinigų). Net klausimas nebekyla, ar galima panaudoti savo vaizduotę originaliai, naujoviškai, sugalvoti ką nors kitokio, neįprasto: pagaminus vaizduotės produktą, jį reikia parduoti (nebūtinai tiesiogine prasme, parduoti galima ir sudominant tekstu, vaizdu, pokalbiu), o taip jis praranda savo vertybinę, kažkur aukščiau nei kasdienybė, slypinčią galią.
Anot Marcuse‘ės, menas turi maginę galią tik kaip neigimo galią. Jis gali kalbėti savo kalba tik tiek, kiek vaizdiniai, kurie atsisako ir atmeta vyraujančią tvarką, yra gyvi. Kur šiandien dar gali išsilaikyti menas, neturintis palaikymo iš esamos sistemos, ją atmetantis, bandantis ne kartoti, o kurti kažką naujo? Jis – už legalumo ribų, o toks menas būna sutvarkomas greitai: jei jis sudomina – parduodamas (Banksy kūriniai), jei ne – jo niekas tiesiog nepastebi.
Marcuse‘ė teigė, jog šiandien nebėra „dvimatės visuomenės“, t.y. nebėra skirtumo tarp aukštosios kultūros ir socialinės realybės, nes tiesiog nebėra aukštosios kultūros. Aukštosios kultūros panaikinimas yra gamtos užkariavimo ir progresuojančio nepriteklių panaikinimo šalutinis produktas. Pavyzdžiui, Karlas Marxas ir jo idėjos plačiosios visuomenės sąmonėje – jau praeitis, dabar tik pavieniai žmonės yra nuoširdžiai įtikėję į jo idėjas (taigi į tam tikrą „aukštąją“ idėją).
Demonstracijos, kurių gausu užsienio šalyse, – taip pat praeitis (ne tuo, kad jos nebevyksta, o savo vertybine prasme). Demonstrantai demonstruoja, bandydami išlikti savimi, išsakyti tai, kuo jie nepatenkinti, tačiau jų idėjos jau yra prarytos ir neutralizuotos visuomenės, kurioje jie gyvena. Kad eitum į demonstraciją, pavyzdžiui, Vokietijoje, turi labai labai tikėti, kad kažkas tavo aplinkoje yra blogai ir tu tai sugebėsi pakeisti. Bet dažnai demonstrantai, kurie eina į demonstracijas, turbūt ir patys nebetiki tuo, ką daro – demonstracija tampa žaidimu, pasirodymu, bet ne tikėjimu, jog kažkas po jos visuomenėje, aplinkoje, netgi savame mąstyme pasikeis. Einama demonstruoti, kuomet leidžiama demonstruoti, ir taip visas pasirodymas–protestas tampa mechanizuotu, iš aukščiau įgalintu įvykiu. Racionali visata, turinti didelį ir galingą aparatą, blokuoja bet kokį pabėgimą.
Stovėdamas savo pilyje, gali nužvelgti demonstrantus, bet jų eisena jau suplanuota,– nieko keisto bei neleistino ten nenutiks, o jei nutiks, su tuo bus susidorota. Taip kiekvienas iššūkį bandantis sukelti judėjimas yra banalizuojamas, tampa ne kitokią tvarką, sistemą, realybę siūlančia idėja, o dar vienu bandymu išsišokti ir išsiskirti. Tokių išsišokimų pasaulyje – pilna, ir jie beveik nieko nei stebina, nei itin domina.
Masinė žiniasklaida sumala įvairias kultūros išraiškas (meną, politiką, religiją, filosofiją) į vieną banalybę, kurią įmanoma parduoti. Kaip Adorno yra sakęs, tie, kas dainuoja dainas, koks Vietnamo karas yra nepakenčiamas, jam pačiam tampa nepakenčiami. Taip įvyksta, nes muzika, kuri rašoma siekiant „duoti taikai galimybę“, yra susieta su vartojimo industrija, kurioje visi idealai pasidaro parduodami, suštampuojami ir taip praranda savo galią, dalį savo tiesos.
Kokią vietą tokiame kontekste, kuris, atrodytų, nesiūlo galimybės į aplinką įnešti kažką (vertybiškai) naujo, radikaliai kitokio, užima Banksy, bene žymiausias gatvės menininkas, kurio veido niekas nėra matęs? Šioks toks paradoksas – wikipedijoje Banksy pristatomas kaip sistemos kritikas, garsėjantis savo antikapitalistiniais, socialinę aplinką pašiepiančiais darbais. Vieni žymiausių jo pareiškimų – trafaretai ir graffiti ant Palestinos ir Izraelio sienos.
Atrodytų, jog Banksy – tai figūra, bandanti sugrąžinti jei ne Bethoveno muzikos sukeliamą estetinį susižavėjimą, tai bent tam tikrą kritinę poziciją, kurią visuomenėje galėtų sukelti jo darbai. Bet ar tai įmanoma? Kaip jau seniai sakė Marcuse‘ė, kultūrinėje plotmėje naujasis totalitarizmas manifestuoja save per būtent harmonizuojantį pliuralizmą, kuriame visiškai priešingi darbai ir tiesos taikiai koegzistuoja abejingume.
Taigi Banksy darbai yra pristatomi per žinių pranešimus, apie juos kalbama tiek vietinėse bendruomenėse, tiek tarptautiniu mastu, ir tada Banksy pavirsta dar vienu iš daugelio, kurie šūkčioja, o tam tikroms grupėms jis tampa garbinimo, ėjimo prieš sistemą objektu. Pasaulinėje žiniasklaidoje, pamačius Banksy darbus, nepasirodo kad ir tokios idėjos: štai, nuverskime tą Palestinos–Izraelio sieną, juk baisu, kad abiejose jos pusėse gyvena atskirti ir kenčiantys nuo tokios situacijos žmonės; per žiniasklaidos pranešimus kalbama apie menininką, kuris padarė dar vieną pseudoišsišokimą, jo reikšmė iš tikrųjų niekam nesvarbi, tačiau praskaidrina kasdienybę. Svarbiausias, iki dabar iškilęs klausimas apie Banksy veiklą yra ne jo atliekama kritinė veikla ar piešiniais išsakomų idėjų analizė – tai niekam neįdomu. Klausiama: kas yra Banksy arba kiek jis kainuoja? Taip numarinama visa kritikos galimybė ir realus idėjų, kurias išsako Banksy savo darbais, analizavimas.
Ar gali žmogus rasti savo vietą tokioje visuomenėje, kurioje bet kokia aukštesnė idėja yra suniveliuojama? Žmogus, kuris nori ne tik vykdyti mechanines sistemos jam priskiriamas funkcijas – ir tokių žmonių juk ne vienas ir ne šimtas? Meniškas susvetimėjimas yra sublimacija. Jis sukuria sąlygų vaizdinius, kurie yra nesutaikomi su egzistuojančiu Realybės Principu, bet kurie, kaip kultūriniai vaizdiniai, tampa toleruojamais, pamokomais ir naudingais. Dabar šis vaizdingumas nebegalioja. Jo inkorporavimas į virtuvę, biurą, parduotuvę; jo komercinė laida verslui ir džiaugsmui yra, iš dalies, desublimacija – pakeitimas atlyginamas iškart suteikiamu pasitenkinimu. Bet ši desublimacija praktikuojama iš „stipriųjų pozicijos“ tai visuomenės daliai, kuri gali leisti sau daugiau nei anksčiau, nes jos interesai tapo vidiniais jos narių troškimais, ir todėl, kad jos suteikiamas džiaugsmas, kurį ji suteikia, skatina socialinę sanglaudą ir pasitenkinimą.
Banksy sukurtas filmas „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ nesiūlo jokios išeities iš kritikos pavertimo pasitenkinimu, įdomybėmis, neįprastomis, kartais nemaloniomis situacijomis. Šis filmas, panašu, žaidžia tokia situacija ir šaiposi iš žaidėjų jiems to nežinant. Panašiai kaip žydai nacių laikais, nenorėdami pasiduoti kankintojams, dainuodavo ir šokdavo – nes ką gi daugiau daryti. Verkti visąlaik juk neverksi, tad ir filme, žiūrovams bei jo dalyviams/aktoriams nesuvokiant, švenčiama stovint gatvės meno radikalizmo pabaigoje.
Žymiajame, visų Vakarų pasaulyje lauktame filme „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ tikėtasi bent kažkiek atskleisti nematytos įžymybės Banksy identitetą. Visgi filme didžiąją dalį laiko pasakojama apie Thery Guetta – vaikiną, kuris nuo vaikystės mėgo filmuoti. Suaugęs Guetta sužino, jog jo pusbrolis yra vienas žymiausių šių dienų graffiti paišytojų – Space Invader. Jis susitinka su juo, filmuoja jo aplinką, kaip vyksta graffiti kūrybos, paišymo procesas. Po kiek laiko Guetta susidomi gatvės menu ir pradeda kurti apie tai dokumentinį filmą. Nufilmavus daugelį žymiausių graffiti paišytojų, jis niekaip neprisikasa tik prie Banksy. O Banksy kažkokiu būdu sugeba skraidyti po pasaulį ir įvairiose vietose palikti savo pėdsaką – kaip Supermenas – bet niekam neaišku, kas jis, kaip jį surasti. Galiausiai Banksy pats paskambina Guettai, sužinojęs, jog jis filmuoja dokumentinį filmą apie tokį trapų gatvės meną, kurio kiekvieną minutę gali nebelikti. Banksy patinka idėja sukurti apie tai filmą, be to, Guetta jam pasirodo patikimas vaikinas. Taip Banksy, nors ir nerodydamas savo veido, sutinka dalyvauti filmo kūrime.
Kas vyksta toliau? Trumpai tariant, filmas išeina nevykęs, medžiaga sumontuojama prastai, Banksy pasiūlo Guettai pradėti kurti savo graffiti meną, jei jau tuo domisi, ir pamiršti kinematografiją. Guetta, įkvėptas paties Banksy, pasivadina Mr. Brainwasher (MBW), pridaro daugybę trafaretų atspaudų, surengia parodą, kurioje apsilanko daug įžymybių (nes net pats Banksy įvertino šį vaikiną), tad jo menas tampa perkamas. O Banksy ir kiti graffiti paišytojai nesupranta, kaip žmogus, daręs apie juos dokumentinį filmą, išduoda visą laisvės, bėgimo nuo autoritetų, įstatymų nesilaikymo idėją – kas lyg ir turėtų būti graffiti – ir tampa „istablišmento“ nariu, pardavinėjančiu šlamštą brangiai, darančiu albumo viršelius Madonnai ir panašiai.
Visgi pažiūrėjus filmą galvoje kyla kiek kitokia, o ne su tradiciniu pasakojimu sutinkanti idėja. Kas, jei Banksy išties tik susitarė su Guetta, jog visas jo tapsmas žvaigžde – tai tik suplanuotas pasityčiojimas iš visų – tiek filmo žiūrovų, kurie galvos, jog Guetta – dar vienas, išdavęs graffiti laisvę, tiek iš tų, kurie pirko Guettos paveikslus ir mokėjo už juos dešimtis ar net šimtus tūkstančių JAV dolerių? Juk ir Banksy kadaise yra nupiešęs piešinį, kuriame stovi minia žmonių, aukcione besivaržančių dėl paveikslo, ant kurio užrašyta tik „Negaliu patikėti, kad jūs, idiotai, išties perkate šitą šūdą“. Ir, panašu, jog jei jau perka, tai Banksy įžūliai pardavinės jį toliau.
Kitaip tariant, Banksy filmas tampa miglotu kūriniu: neaišku, ar jame visą istoriją suprasti ironiškai, ar tiesmukai, ar tai dokumentika, ar fikcija, ar Banksy, pasakodamas visą filmo istoriją ir sukurdamas MBW personažą, brangiai parduodamas jo kūrinius, nesišaipo iš visų, kurie dalyvauja procese: pirkėjų, MBW parodų lankytojų, filmo žiūrovų. Pažiūrėjus filmą, nebeaišku, ar šaipomasi iš mūsų visuomenės, kurioje vertinama ir tai, kas sukelia skandalą (Guetta ir jo brangiai perkami darbai), ar tai, kas manifestuoja pseudonepriklausomybę (graffiti meno laisvė, nufilmuota ir rodoma kinuose). Galbūt filmo kūrėjai šaiposi taip ciniškai, kadangi supranta, jog jų nupiešiamus komentarus apie pasaulį šių dienų visuomenė nuims nuo sienos ir parduos brangiai – visuomet atsiras ir kolekcionierių, vertinančių tam tikrų metų išsišokimus, ir filmo žiūrovų, kurie nusipirks istoriją apie laisvę, papasakotą prabangiuose pasaulio kino teatruose. Tad kodėl nepasišaipyti iš jų taip, kad jie net patys to nesuprastų?
Taip Banksy filmas, atrodytų, sukuria nepažįstamą realybę, kurioje nebeaišku, kur dangus, o kur žemė, savo vaizduote sukuria kitokią realybę, neigiančią įsigalėjusią tvarką pačia savo esme, pateikdama sufabrikuotą tiesą apie radikalius judėjimus ir taip įtvirtindama radikalizmą apgaunant radikalizmu ir jo suprekinimu.
Tokiu būdu Marcuse‘ės idėja apie aukštąjį meną, adaptuotą šioms dienomis, išliktų gyva, bet tik toje plotmėje, apie kurią niekas nekalbėtų, nerašytų, racionaliai neargumentuotų. Tačiau plačiuosiuose sluoksniuose šis filmas yra subanalinamas primityviai perpasakojant istoriją apie gatvės menininkus, iš kurių vienam pasisekė kažkokiu būdu sujaudinti bei sudominti žiūrovus ir jis užsidirbti daug pinigų. Ar tokia situacija neparodo, jog šioje visuomenėje nėra vietos radikaliai kritikai? Juk kad ir kaip stengtumeisi, kiekviena veikla, patraukusi kieno nors dėmesį, tampa banalybe. Juk vaizduotė yra numarinama vos tik jai pasirodžius viešumoje. O galbūt mes tiesiog užduodame klaidingus klausimus apie esamą situaciją?
