Šiandien „Miesto pokalbių“ krėsle patogiai įsitaisė ir valandėlei, kas jam visai nebūdinga, nurimo skandalistas ir triukšmadarys, maištininkas liepsnojančiu protu, žmogus, kuriam tikrai ne vis vien, – rašytojas ir publicistas Vilis Normanas.
- Vili, kaip tavo jauno, kuriančio žmogaus akimis atrodo šiandienos miestai? Ar regi juose vietos kūrybai, asmenybės tobulėjimui, o gal būt viskas paremta „pirk – parduok“ principu?
- Šiandienos miestai nėra visiškai kolaboruoti laukinio kapitalizmo. Juose galima aptikti išties įdomių žmonių draugijų, kur dar gyva visiškai finansiškai neangažuota kūryba. Žinau tokių žmonių grupių ir Kaune, ir Vilniuje. Tačiau vis ryškiau galima įžvelgti tendenciją, kad tai tampa „draugų būrelio“ užsiėmimu. Pati savaime, be finansinių injekcijų, asmeninė kūryba virsta folkloru. Kuris, nors turim visagalį Internetą, dažnai neišlieka. Miestams, kaip ir apskritai visai Lietuvai, reikėtų glaudesnio menininkų bendradarbiavimo kovoje su bendru priešu – visą kūrybą norinčiu paversti elementaria preke Leidėju.
- Daugybė tavo straipsnių įvairiomis aštriai kontraversiškomis temomis publikuota ne tik periodinėje Lietuvos spaudoje, bet ir anarchistų leidiniuose. Kiek tau kaip kūrėjui yra svarbu būti radikaliam? Ar laikai save anarchistu?
- Radikalumas yra mano prekinis ženklas. Keiksmažodžiais, įžeidimais, pasityčiojimais, niekinimais ir atvira neapykanta persunkti mano tekstai yra antipodas visai nuasmenintai, dviveidiškai objektyvizuotai, meniškai išsigimusiai, komerciškai tvarkingai publicistikai, kuri užima 99 procentus visos rinkos. Man šlykštu, kad iš žmonių atimamas jų individualumas, kad visi verčiami rašyti-mąstyti-kalbėti vienodai. Tarsi būtume klonuoti „Puikaus naujo pasaulio“ veikėjai. Nekenčiu vienmačių žmonių ir niekuo neišsiskiriančių tekstų. Aš nelaikau savęs anarchistu. Nors man būdinga daugelis šios ideologijos bruožų.
- Žmogaus polinkis maištauti, revoliucijos, permainų troškimas daugiau jaunystės ar ryškios asmenybės bruožas? Ar visuomet maištas turi prasmę?
- Maištauti geba tik labai stiprūs ir ryškūs žmonės. Didieji revoliucionieriai yra legendos, kurių pasaulis niekada neužmirš. Su viskuo susitaikantys, viskam paklūstantys, dėl savo apgailėtinų gyvenimų drebantys žmogeliai yra niekas. Kiekvienas galime maištauti, bet kur kas lengviau ir paprasčiau yra tiesiog pasiduoti išorinių aplinkybių įtakai. Būtent todėl, kad maištauti yra sudėtingiau, daug sudėtingiau nei nemaištauti, tai yra ryškių asmenybių bruožas. O į maišto prasmės klausimą už mane jau atsakė garsi mokslininkė Julia Kristeva savo knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“: „Laimė pasiekiama tik maištaujant“.
- Vis dažniau pasigirsta kalbų, kvestionuojančių meno ir menininko svarbą visuomenei. Esą menas kaip produktas tarnauja turtingų žmonių sluoksniui, tenkina išimtinai jų interesus, rodydamas atskirtį nuo meno nesuvokiančių ar negalinčių jo „vartoti“ vargšų. Kokios pozicijos laikaisi šiuo klausimu?
- Meno suvokimas ar pajautimas remiasi ne finansine padėtimi, todėl nesutinku, kad menas – turtingųjų privilegija. Apskritai, tikras menas reikalingas tik labai mažai daliai visuomenės piliečių, kurie geba savo intelektu pasisemti iš jo dvasinės energijos. Šia prasme, menas išgyvena apokalipsę, nes pop kultūra ir naujausios technologijos taip stipriai bukina žmonių protus, kad jie nesugeba suvokti kažko daugiau už muilo operas. Menas vis labiau stumiamas į užribį, bet šia prasme esu optimistas ir manau, kad labai greitai pasaulis persisotins šlamštu ir bus grįžtama prie unikalių patirčių, kurias gali sukelti tik nuostabūs meno kūriniai.
- Kaip, tavo manymu, reikėtų suvokti laisvę? Ar kūrėjo ir bet kurio kito žmogaus laisvės yra tapačios?
- Laisvė yra dviejų rūšių – vidinė ir išorinė. Žmogaus viduje esanti laisvė yra jo proto kūrinys, išorinė laisvė yra materialinių galimybių pasekmė. Tobula, kai žmogus yra laisvas abejomis prasmėmis, bet dažniausiai, deja, taip nebūna. Tarkim, kūrėjas dažniausiai viduje yra visiškai laisvas, bet jį labai stipriai riboja išorinė nelaisvė, ir atvirkščiai – paprastas žmogus turi daugiau išorinės laisvės, bet viduje yra vergas.
- Koks tavo požiūris į lygiateisiškumą, toleranciją, žmogaus teises Lietuvoje? Ar istorijų su nepilnamečių apsaugos įstatymu ar gėjų etinėmis Vilniuje baigtys leidžia daryti kokias nors pozityvesnes išvadas?
- Čia galima pritaikyti tą pačią vidinės-išorinės laisvės formulę. Nors išoriškai mes vaidiname, kad laisvių Lietuvoje vis daugėja, bet viduje viskas dvokia sovietmečiu ir absoliučia netolerancija. Aš neįsivaizduoju lietuvių tautos laisvos vidinės laisvės prasme, nes laisvė yra nulemta mąstymo. O visa mūsų švietimo sistema, kultūra, žiniasklaida ir net akademinis pasaulis yra dar tokie tamsuoliški, kad šviesaus rytojaus nematyti net tunelio gale.
- Pasikalbėkime apie literatūrą. Internete teko skaityti tavo paskelbtą „Rašytojų manifestą“, kuriame išsakei daugybę priekaištų mūsų šalies literatūros kūrėjams ir leidėjams. Kaltini juos parsidavinėjimu laisvajai rinkai, absoliučiai neteisinga kūrinių atranka. Nejau išties viskas taip blogai?
- Ne, viskas dar blogiau! Ten išsakiau tik mažą dalį to, ką iš tiesų manau apie Lietuvos, pavadinkim, leidybinį ir kūrybinį pasaulį. Lietuvoje beveik neliko leidyklų, kurios dar rizikuotų išleisti originalų, išskirtinį, įvykiu galintį tapti kūrinį. Leidėjai teisina tai komercija, bet aš žinau, kad iš tiesų jie tik nenori nemalonumų su maištingais autoriais ir pretenzingais kūriniais. Jiems lengviau dirbti su vidutinybėmis, su visokio plauko bukas meilės istorijas rašančiomis šiukšlėmis. Knygų leidyba Lietuvoje išgyvena didžiausią krizę nuo Nepriklausomybės laikų, nes beveik visi leidėjai tapo pragmatiškais ir ciniškais niekšais. Savo ruožtu kūrėjai, kurie nori įtikti šitiems šliužams, rašo vis nykesnius, vis pigesnius, vis labiau laisvalaikiui orientuotus kūrinius. Taip žudoma unikali ir prasminga kūryba. Ir man labai gaila, kad niekas be manęs nedrįsta to pasakyti garsiai.
- Galbūt galėtum įvardinti kelis lietuvių ar užsienio autorius, kurių kūryba pastaruoju metu tau atrodo itin reikšminga? Kokią knygą neabejodamas galėtum rekomenduoti perskaityti kiekvienam?
- Toks sąrašas užimtų mažiausiai kelis puslapius, nes, nenorėdamas nuskriausti nė vieno autoriaus, kurį mėgstu, turėčiau išvardyti juos visus, o tai vargu ar įmanoma. Todėl rekomenduosiu perskaityti mano naujausią romaną „Pavojingas protas“. Tai dažniausiai mano skaityta knyga pastaruoju metu.
– Dalis tavo knygų parašytos su bendraautoriu Raimondu J. Nabusu. Ką galėtum pasakyti apie darbą poroje? Kokios kūrybinės temos tau pačiam, kaip rašytojui, yra artimos?
- Darbas su Raimiu buvo vienas iš nuostabiausių įvykių mano gyvenime. Labai sunku būtų trumpai nupasakoti kaip beprotiškai ir linksmai mes dirbom. Kaip degėm idėja parašyti „Nostradamo kapą“, kuris vėliau pasirodė ir JAV. Tai buvo nuotykis, kuriuo niekada nepamiršiu. Ir nors milijono neuždirbom, bet visam gyvenimui tapom broliais, kurie supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Kalbant apie kūrybines temas, nuo pirmųjų kūrinių kito tik jų forma, tačiau turinys nuolatos balansavo ant to paties (nors ir komerciškai nesėkmingo) gyvenimo prasmės ir žmogaus vietos pasaulyje lyno. Kitaip sakant, tai egzistenciniai romanai, su skirtingomis perspektyvomis ir požiūrio taškais.
- Netrukus turėtų pasirodyti tavo nauja knyga „Pavojingas protas“. Galbūt galėtum šiek tiek plačiau papasakoti, apie ką ji?
- Tai sudėtingas romanas. Jame susipina kelios ryškios temos: šiandieninės visuomenės bandoma įpiršti laimės ideologija ir bandymas jai priešintis; meilės, kaip vienintelės dar nežlugusios vertybės, žlugimas; išsivaduoti iš bet kokios nelaisvės trokštančio žmogaus tragedija ir galiausiai – kaip toli gali mus nuvesti protas, jeigu mes visiškai pamiršime jausmus. Ne veltui romanas vadinasi „Pavojingas protas“ – jame bandoma pažvelgti į protą ne kaip į pažangos įrankį, ne kaip į gerovę garantuojantį instrumentą, bet kaip į tai, kas gali viską sugriauti ir nieko nepastatyti. Nors tematine prasme galima būtų pasakyti ir daugiau, bet svarbiausia romane yra ne iškelti kokius nors klausimus ir į juos atsakyti, o sukurti interaktyvų skaitytojo ir teksto ryšį. Šis romanas unikalus tuo, kad privers kiekvieną skaitytoją – nori jis to ar nenori – visiškai naujai pažvelgti į pačius svarbiausius egzistencinius klausimus. Ir dar – šis romanas iki didžiausio kraštutinumo tyčiosis iš kiekvieno, kuris mėgins jį perskaityti. Tai beprotiškas, neįmanomas, nesuprantamas, absoliučiai originalus ir niekam, išskyrus autorių, nepatikęs kūrinys.
2010.11.05.
