Pirmadienis prasidėjo keistai. Dėl nesuvokiamų priežasčių atsiverčiau Darbo biržos tinklapį. Taip ir maniau, kad gerai nesibaigs. Žiūriu – siūlomas „prestižinis darbas“. Saugomai automobilių aikštelei reikalingas sargas. Pusė etato. 400 Lt. Budėti reikia paromis.

Pusė etato – gerai, „nepervargsiu“. 400 Lt – ne kas, bet man gal ir pakaktų. Be to, daug laisvo laiko. Budėti visą parą? Na, yra ir pliusų, ir minusų. Dirbti išeitų rečiau nei kartą į savaitę. Važinėčiau į darbą retai. Bet para be miego – daugoka. Po to reikia dar paros, kad atgautum pusiausvyrą... Na bet gal yra kokia galimybė pasnausti?

Skambinu. Kaip ir maniau, keturi penki budėjimai per mėnesį. Susitikimui laiką skiria vakare. Reiks nuvažiuoti. O dabar turiu marias laiko – galiu tvarkyti susikaupusius reikalus.

Žmona skundėsi, kad jai ramybės neduoda mano pensijinio fondo vadybininkai (ji naudoja mano buvusio telefono numerį). Man – patogu, jai – nelabai. Nueinu. Jaunas vaikinukas – banko tarnautojas – abejingu veidu sako, kad reikia atnaujinti kažkokius duomenis. Šiek tiek pykteliu. Bankas – nepadori įstaiga. Mano pinigus naudoja netinkamai, per tuos kelis metus uždirbo kur kas mažiau, nei komerciniai bankai moka palūkanų už indėlius. Nežiūrint tokio savo negabumo, visuomet tvarkingai nusiskaičiuoja savo komisinius „už nieko neveikimą“. O dabar štai trukdo man mėgautis gal būt paskutiniais bedarbystės džiaugsmais.

Nusprendžiu tam jaunuoliui pareikšti visas pretenzijas, skirtas bankui:

– Jūs man nesiunčiat fondo veiklos ataskaitų, – sakau. – Pateikite datą, kada paskutinįkart ją siuntėte.

– Sistema nerodo, – atsako jis ir taip dar labiau pakursto aistras.

– Sudarote itin nepatikimo banko įvaizdį, – nusprendžiu pasimėgauti „visagalio“ kliento padėtimi. – Kai statėte šitą banko pastatą – žadėjote 100 tūkstančių litų skirti medžiams atsodinti. O paskui pažadą pamiršote. Kai paklausiau, kaip čia atsitiko, jūsų banko tarnautojas pareiškė, jog jis tada nedirbo. Apgailėtinas požiūris į banko įsipareigojimus...

Vaikinas sumišęs gūžčioja pečiais. Matau – norėtų siųst mane kuo toliau. Bet nelabai žino, kuo tai gali baigtis. O darbo prarasti nenori. Nusprendžiu dar pasilinksminti ir varau propagandą toliau:

– Jūsų banko prezidento patarėjas nuolat politikuoja, dalina šalies valdžiai patarimus, lyg dirbtų kokioj nors politinėje lobistų kontoroje, o ne banke. Visa tai kenkia mano pinigams, o pensijų fondo rezultatai apverktini...

Po to nusileidžiu šiek tiek ant žemės:

– Suprantu, kad jūsų pareigos nėra tokios, kad galėtumėt man atsakyti į užduotus klausimus. Bet blogai, kad nesisiūlote mano klausimų perduoti tiems, kas galėtų atsakyti.

Tai pažadina stabo ištiktą jaunąjį tarnautoją. Atrodo, jis prisimena kažkokią instrukciją ir pasiūlo man pareikšti pretenzijas. Nueina ir ilgokai ieško pretenzijų blanko. Matyt nedažnai to prireikia, o gaila. Kodėl žmonės tokie kantrūs?

Atneša blanką, aš surašau pretenziją dėl ataskaitų, iškirstų medžių, netesėto pažado ir patarėjo politikavimo. Pastaroji pretenzija man asmeniškai ypač patinka, nes tas banko politikierius greičiausiai labai didžiuojasi savo reitingais, prilygstančiais iškiliausių politikų populiarumui. Užrašau, kad atsakymo noriu elektroniniu paštu. Paprašau pretenzijos kopijos, ir cirkas baigiasi.

(Beje, kitą dieną gavau laišką, kad bankas nagrinės tas mano pretenzijas. Tai paglostė mano savimeilę. Pasijutau kaip sudalyvavęs nedideliame piketėlyje prieš grobikišką bankų veiklą. Taip, žinau, kad tai tik psichoterapinis efektas. Reikėtų kada suorganizuot pasistumdymą prie kokio banko su dūžtančio stiklo garsais. Štai tada būtų tikrų emocijų...)

Grįždamas nusiperku cibulių (kalbininkai sako, kad reikia vartoti žodį „svogūnai“, bet man jie neskanūs, o „cibuliai“ – visai kitas reikalas) ir vėl aplankau mamą. Ir neapsirinku – vakar kepė pyragą..

Vakare susiruošiu pokalbiui dėl darbo prestižinėje sargo vietoje, bet sustabdo žmona. Liepia su šortais neiti. Anot jos, negražu. Estetikos klausimais su ja geriau nesiginčyti. Įkrentu į džinsus ir išlekiu.

Nuvykstu gal kiek per anksti. Dar penkiolika minučių. Pamaniau – apžiūrėsiu naują bažnyčią. Atrodo gražiai. Šalia bažnyčios – dviaukštis parapijos namų pastatas. Prieinu arčiau, žiū – lenta skelbia, kad vyskupas kažką šitose statybose nuveikė... Iškart noras domėtis praėjo. Pamiršo miesto dovaną, kurią pardavę gavo pinigų šioms statyboms. Nutylėjo ne itin gražias vyskupo ir „Vilniaus prekybos“ machinacijas miesto dovanotu turtu.

Bet šalia „Beržynėlis“ – visai nesenai įkurtas parkas, nauja viešoji erdvė. Vaikystėje čia buvo toks miškelis. Tada ir tų namų aplink nebuvo, tik gatvė, tada dar Kosmonautų, vedanti į „Nuklono“ gamyklą. „Nuklonas“ bankrutavo, beje, miestas katalikų bažnyčiai dovanojo būtent šios gamyklos nebaigtus statyti kultūros namus. Juose kurį laiką veikė kažkokio prasidėjimo bažnyčia, kurios vieną iš pirmųjų kunigų teko pakeisti „dėl prasidėjimo“ su berniukais... Daugiau ta bažnyčia lyg ir niekuo nebuvo įžymi – dvi šarvojimo salės, didelė mokama mašinų aikštelė. Žodžiu, įprastas smulkus bažnytinis verslas, kol vyskupas nesusigundė to objekto parduoti. Dabar čia supermarketas. O „Beržynėlio“ kampe nugriovus dalį BMX trasos (miesto interesai dar kartą nukentėjo), iškilo to paties prasidėjimo bažnyčia.

Bet grįžkim prie „Beržynėlio“. Jis buvo toks pusiau laukinis parkas. Viename gale – keli beržai, šalia – BMX trasa, kažkas panašaus į dviračių takelį, tik jis kiek per mažas net vaikams važinėtis. Tad dažniausiai į jį užsukdavo vietiniai girtuokliai. Tiesą sakant, ir pats esu nuodėmingas – ne kartą ten degustavau „Obuolių stiprujį“, „Agdamą“ ir kitokius tarybinės vyno pramonės šedevrus.

 

{youtube}oJs4X2Ofn7U{/youtube}

Su šiuo apleistu parkeliu atsitiko keistas dalykas. Savivaldybės klerkui, tokiam ponui Justinui Sartauskui kilo įkyri mintis įkurti ten parką. Pamenu, miestas parkui net skyrė juokingus 100 tūkst. Lt – visokių medinių baibokų statyboms. Ateinu į tą beržynėlį ir nelabai savo akimis tikiu. Pirmadienis, nei kokia šventė, nei ką, o parkelyje gal kokie du šimtai vaikų, mamų, tėvų ir senelių vaikštinėja, sėdi ant suoliukų, šnekučiuojasi, važinėja dviračiais, triračiais ar vežimėliais... Pasikasiau pakaušį – gal žmonėms nuo karščio taip? Toje „Beržynėlio“ istorijoje į tiesą man panašus tik vienas momentas – J. J. Sartauskas savivaldybėje jau nebedirba. Tokie tarnautojai pavojingi...

Nėr kada ilgiau svarstyt – reikia eiti darbintis. Truputį pavėluoju. Konkursas jau prasidėjo. Septyni pretendentai. Ponia sako, kad jai reikia dviejų žmonių, niekam ant darbo biržos siuntimų nepasirašys. Tipo, gelbėkitės kaip norit. Vienas vyrukas bando sakyt, kad jam parą budėt per sunku.

– Skelbime apie tai buvo pasakyta, kam ėmei nukreipimą? – ponia nepermaldaujama.

Nepaaiškinsi, kad bedarbis nelabai gali atsisakyti biržos siūlomo darbo. Nusprendžiau sušvelninti padėtį. Sakau:

– Man šis darbas tinka.

Sutariam, kad ateisiu rytoj. Ateiti kitą dieną labai nenorom sutinka ir dar vienas darbo biržos klientas. Kartu su juo einame susipažinti su darbo specifika. Vienas vaikinas ilgai bando įkalbėti darbdavę, kad pasirašytų ant darbo biržos siuntimo (jis iš Kuršėnų, tad ir į Šiaulius jam toli važinėti). Nežinau, kaip ten baigėsi, įdėmiai klausiau apie būsimo darbo smulkmenas.

Lyg ir viskas paprasta: kasos aparatas, klientų nedaug, miegot negalima, elektrą reikia taupyt, šuo nepiktas. Na ir gerai – rytoj atvažiuosiu ir susipažinsiu išsamiau. Mano kolega neramus. Bijo grįžti į biržą be atžymos siuntime, o šito darbo irgi nenori. Atrodo, bandys parą atbudėti ir pabėgti.

Atrodo, kad niekam trokštamo darbo neatėmiau. Irgi gerai. Sargaujančio paklausiau, ar algą moka. Nuramino, kad visada laiku.

Pati aikštelė – ne kažin kas. Ponia sakė, kad verslas merdi. Vakaras, o stovi tik dešimt automobilių. Trylika nuolatinių klientų. Turėtų nešt nuostolius. Kas dar? Kitoj gatvės pusėj – „tankas“. Taip šiauliečiai vadina didelius šiukšlių konteinerius. Kol ten buvau, tanką aplankė gal trys „tankistų“ poros. „Tankistai“ šiaurietišku žargonu – drąsūs žmonės: šoka į „tanką“, pasiima ko jiems reikia ir eina toliau. „Įdomūs vaizdai?“ – paklausiu kolegos. Šis patvirtina: „Iš tikro“. Turėsiu ką stebėti.

Šiai dienai įspūdžių pakaks, dar reikia išsimiegot – rytoj nuo pat ryto prasidės paros budėjimas.. Išsimiegot nepavyksta. Vakare gal iki dvylikos, o gal ir kiek ilgiau, kieme žaidė krepšinį. Paskui gal antrą kažkas garsiai rėkavo...

Nuėjau į darbą mieguistas. Kolega vardu Bronius. Dar kartą išdėstė apskaitos ir darbo su kasos aparatu niuansus. Perskaičiavom vertybes, automobilius aikštelėje. Jis man perdavė, o aš priėmiau kasą – keliolika litų. Pasakė, kad šunį nesenai šėrė, tad savo atneštus kaulus jam duosiu tik per pietus. Šunimi per daug nesidomėjau. Tik paklausiau, ar nepiktas, nes jei užpultų kokį žmogų, turėčiau bėdos. Pats šunų nebijau, manau, rasiu bendrą kalbą. Dar pasiklausiu apie miegą – sako, tikrina, miegoti negalima. Dažnai atvažiuoja pirmą valandą nakties. Vadinasi, reikės kažkaip suktis. Kelis trumpus tarpus po kokias dešimt minučių vis vien ištaikysiu...

Dar šnektelėjom apie šį bei tą. Paklausiau, kaip sekasi žiemą. Sako, gelbsti krosnelė ir fizinis darbas – kasti sniegą. Bronius sargauja tik dėl „Sodros“, šiaip jis „metalistas“. Sakosi, iš metalų prekybos neprastai uždirbantis. Gerais laikais remontams prisiėmė paskolų. Renovavosi. Dabar kas mėnesį bankui tenka po 600 atiduoti. Bet kažkaip sukasi. O budėjimai jam išeina ant nulio. Kelionė. Pora pakelių cigarečių, maistas. Iš tikro, dideliais pinigais čia nekvepia. Išlydėjau kolegą ir ėmiaus darbo.

Pirmai dienai pasiėmiau knygų. Maniau, skaitysiu. Jau senai nebuvau tam skyręs daugiau pusvalandžio. Turiu gerą progą. Pasiėmiau Hessę, Darwiną ir porą tomų Tolstojaus. Porą, nes taip įrišti, senas leidimas, dar su keistomis, dabar nebenaudojamomis raidėmis.

Po valandos pasirodė ponia. Pašnekino, pasakė kažką nereikšmingo, pasiėmė mano dokumentus ir pažadėjo grįžti. Vėl likau vienas. Tiesa, dar parodė pareigybinę instrukciją. Liepė perskaityti. Skaitydamas ją pastenėjau, kad nežinau, kur aikštelėje uždegti naktį šviesą. Pasirodo, turiu tokią pareigą.

Pavalgiau pietus. Nunešiau kaulus ir supratau, kad pamiršau paklausti šuns vardo. Bet tai bendrauti nesutrukdė. Šunėkas linksmas ir gero būdo. Atrodo, pareigingas. Uoliai aplodavo visus gatve pravažiuojančius dviratininkus. Paduoti kaulus pririštam šuniui – darbas nesunkus. Pripyliau į dubenėlį vandens. Paglosčiau jį.

Su aikštelę saugančia sargine kate susipažint buvo dar lengviau,. Nežinia iš kur sugrįžusi, ji pareikalavo, kad įsileisčiau į būdelę ir pabandė įsitaisyti man ant kelių. Pripažino savu.

Po pietų gal penkiolika minučių nusnaudžiau. Negerai, bet tai pats saugiausias metas tokiam darbo drausmės pažeidimui. Niekas to nepastebėjo, net katė, snaudusi šalia ant stalo. Po pietų pasirodė dar vienas interesantas. Sakė kad šį vakarą dar ateis keli žmonės, vėl vyks konkursas.

Tikrai – pasirodė dar penki žmonės. Vienas vaikinas ponią pavadino mokytoja. Atsiminiau, kur ją buvau matęs. Matematikė. Jaučiasi pedagogo gyslelė, kai visiems dėsto darbo specifiką.

Vėl abi pusės keikia darbo biržą... Mano dokumentų nesutvarkė, sako, neturėjusi kada. Per daug nesirūpinu. Spėju tik pasiklausti, kur įjungti šviesą, ir ji, pažadėjus dar grįžti, vėl išvažiuoja. Baigiu skaityti Hessę, Darwiną krimsti sekasi kur kas sunkiau. Gamtininko kelionė aplink pasaulį – gerai parašyta knyga. Nustebau radęs ją pas gatvės prekeivę. Bet rašyta mokslininko. Vietomis per daug smulkmenų, svarbių tik gamtininkams. Skaitau jau beveik metus, o dar tik įpusėjau.

Įdomu buvo sužinoti apie Čilės Koncepciono mieste vykusį žemės drebėjimą ir cunamio pasekmes. O taipogi gana naivias Darwino spėliones, kodėl tokie reiškiniai vyksta. Pavasarį verčiau kelis tekstukus apie šiemet ten pat vykusį žemės drebėjimą. Tie tekstukai praplėtė mano supratimą – supratau, kad valstybė gali sugriūti dėl gamtos stichijos šėlsmo. Beje, nesenai pastebėjau, kad tos įžvalgos veikia ir esant ne tokiems dideliems kataklizmas. Kad ir nesenai siautęs škvalas, sakyčiau, stuktelėjo ir Lietuvos Respublikos valdžios piramidę.

 

{youtube}UDgfekDYfd0{/youtube}

Vakare vienas kitas klientas. Rami naktis, gal apie tris, kaip ir buvau planavęs, dar penkiolika minučių nusnaudžiau. Prabudau laiku. Po dešimties minučių žmogus atėjo automobilio. Pažiūrėjau elektros skaitliuką ir išjungiau apšvietimą. Jei lempas žibinčiau visą naktį – netilpčiau į man skirtą vieną kilovatą. Šeimininkė prisakė naktį pavedžioti šunį. Pagalvojau, kad su mažai pažįstamu gyvuliu naktį nesiterliosiu. Taip ir padariau.

Paryčiais darbas ėmė įkyrėti. Laikas slinko lėtai. Beveik kaip kameroje. Esu nemažai laiko praleidęs Charkovo hauptvachtoje. Sėdėdavau rūsyje kartu su kariniais nusikaltėliais, laukiančiais teismo arba perkėlimo, dažniausiai naiviais berneliais. Vienas per savo naivumą sugebėjo dezertyruoti iš Rytų Vokietijos ir nusigauti net iki saulėtojo Charkovo. Paklausiau, kaip prasibrovė pro „geležinę uždangą“, juk šiaip ar taip turėjo pereiti gerai saugomą sieną su Lenkija. Atsakymą gavau stulbinamai paprastą – kareivius visi užjaučia, todėl niekas netikrina. Perėjo pasienio punktą vidury baltos dienos. Toks naivus bernelis iš Rusijos kaimo.

Prisiminimai leido užmušt kelias likusias valandas, nes po bemiegės nakties knygos nesiskaitė. Paskui teko skaičiuoti ir suruošti popieriukus perdavimui.

Atėjo kolega, gal šešiasdešimties vyriškis. Bandė nusišaut cigaretę. Bet negavęs labai nenuliūdo – nieko čia nepakeisi, aš juk nerūkau. Suskaičiavome automobilius ir pinigus, patikrinome elektros skaitliuko parodymus. Netrukus atėjo ir šeimininkė. Atrodo, tikau. Tiesa, darbo grafikas kol kas labai painus. Sakė, paskambins vėliau ir pasakys, kada kitas budėjimas. Dar susitariau, kad kitąkart atsinešiu nešiojamą kompiuterį. Noriu turėti galimybę šį bei tą išversti ar savo parašyti. Tada ir laikas greičiau slinks.

Na ką? Vėl pardaviau savo sielą kapitalizmui. Bedarbystės džiaugsmai baigėsi. Nors po pirmos darbo paros ir nepanašu, kad kapitalizmui pavyks iš manęs išsunkti daug prakaito.