Ieškotis darbo nėra itin malonus, greičiau varginantis ir emociškai sekinantis dalykas. Todėl darbo paieškas norisi vis atidėlioti. Įveikti tokius kvailus stabdžius man paprastai padeda biurokratiniai darbai, pavyzdžiui, CV rašymas. Nors tokį daiktą turiu, bet prieš siųsdamas konkrečiam darbdaviui visuomet jį pertvarkau.

Mano darbo biografija turtinga, bet būsimam darbdaviui nebūtina jos visos žinoti. Na, ji gal nėra tokia marga, kaip kai kurių mano draugų. Pavyzdžiui, vienas pasakojo vidurinę baigęs Pravieniškių kolonijoj, o darbo specialybes – jų koks dešimt – įgijęs Alytaus PDK. Pasijuokėm, kad taip pateiktas CV sudarytų rimto ir itin dirbti norinčio nagingo žmogaus įvaizdį...

Mano CV to nėra. Vienoj kitoj įmonėj organizavau darbininkus, bet tą galima praleisti. Turiu daugiau specialybių, bet būsimam darbdaviui pakaktų 2-3. Išsilavinimas – vidurinis, ne Pravieniškių, todėl visai neįkvepia. Šį punktą nutylėsim, gerai būtų paslėpt po rekomendacija.

Imu telefoną, susirandu buvusio šefo numerį. Reikia paprašyt. Truputis nuolankumo man nepakenks. Išsiskyrėm be muštynių, nors ir ne visai gražiuoju. Išėjau tą pačią dieną, kai tik nusprendžiau išeiti, į kalbas apie tolesnį darbą nesileidau. Pažiūrėsim, ką pasakys. Tuo pačiu pamatysiu, kaip vertina mano profesines žinias. Praėjo beveik dešimt mėnesių, tad nesutarimai jau greičiausiai pasimiršo.

Pradedu pokalbį oficialiai. Jis sutinka. Paklausia, kodėl taip oficialiai kalbu. Maniau – pakaks, kad sutiks rekomenduoti telefonu. Bet patarė pasirašyti juodraštį ir ateiti. Kartu su CV ir motyvaciniu laiško nusiųsti dar ir tokį popierėlį. Pridengs mano išsilavinimo stoką. Tik reikia jį parašyti.

Tą padaryti padeda visagalis internetas, susirandu pasiūlymus, kaip turėtų atrodyti rekomendacinis laiškas. Sako, pirmoje dalyje turėtų būti pasakoma, kiek laiko pažįsta rekomenduojamąjį (dirbau gal šešis metus). Antroje reikia įvertinti rekomenduojamąjį, trečioje –rekomenduoti. Viskas lyg ir aišku, tik kai reikia rašyt, visada atrodo, kad dar kažko trūksta.

Save apibūdint nelengva. Bet kam tada reikalingi draugai? Paklausiu. Vienas sakosi rašęs tokią „maliavą“. Atsiunčia. Rašytas moteriai, bet tiks ir man. Pataisau. Įrašau tai, ką pats apie save noriu pasakyti, kai ką išbraukiu, kad nebūtų per daug liaupsių. Dar kartą perskaitau ir pats sau patinku.

Nusiunčiu žmonai, kad pažiūrėtų klaidas. Visada taip darau. Kai dar vienas žmogus peržiūri – patikimiau, tokioje rašliavoje gramatinių klaidų geriau nepalikti. Ir iš tikro, keliose vietose buvau palikęs moterišką giminę. Būčiau keistai pasirodęs.

Nueinu į buvusią darbovietę. Viskas panašiai kaip ir buvę. Žmonės priima maloniai. Pavaišina kava. Su vadu papliurpiam apie šį bei tą. Atsigeriam kavos, jis giria mano nuveiktus darbus. Sako, kad laiške per mažai apie save pasakiau. Pagalvoju, kad jei norės, papasakos telefonu. Vis vien skambins. Šiauliai – mažas miestelis. Išsiskyrėm draugiškai.

Namo nusprendžiu kulniuot pėsčias. Pasiilgau Šiaulių, senokai nevaikščiojau. Praeinu parką. Mintyse nusikeikiu dėl užrakintos parko estrados. Puiki vieša erdvė, bet miestiečiams neprieinama. Čia niekada nieko nevyksta. Paskutinis man patikęs renginys buvo „Rumšk“ festivalis. Jis vyko ne pačioj  estradoj, atrakcionų parko vietoj yra tokia vasaros salytė – visokie punkeriai, manau, „Rumšk“ prisimena su nostalgija. Tada lyg Dr. Green grojo. Grįšiu namo, reiks užsidėt ir prisimint. Pasiklausysiu ir kitko. Neseniai vokiečiai atvežė savo antimilitaristinį albumą, patiko jų daina „Skat“: „Savanoriškoj krašto apsaugoj tarnauti atsisakau...“.

O su parko estrada atsitiko tokia nemaloni istorija. Miesto savivaldybė prieš kelis metus ją išnuomojo su Šiaulių arenos koncesininku susijusiai bendrovei. Matyt arenoje renginiai pelningesni. Eilinį kartą verslo interesai nugalėjo miestiečių interesus.

Bandau atsikratyt blogų minčių. Tik išlindęs iš parko į Kaštonų alėją, kitam jos gale regiu besibūriuojančius žmones. Kažkoks renginys. Smagumėlis. Pasirodo – blusų turgus. Pamatau pažįstamą dailininkę. Pasiklausinėju – sako, vyks kiekvieną trečiadienį, kol bus šilta. Ji pati pardavinėja savo „mail arto“ darbelius. Sakosi kelis pardavusi. Įkalbinėja ir mane. Bet aš šiandien į meną nelinkęs.

Žmonės įvairūs. Gal dešimties metų berniukas siūlo savo knygutes. Gana daug vaikų. Suaugę kolekcininkai siūlo ženkliukus, šiek tiek medalių, monetų. Nemažai knygų. Prekeivių – kelios dešimtys. Kitą trečiadienį, jei būsiu laisvas, reiks vėl ateiti.

Pas vieną randu žurnalų komplektą. 1926 metais Raudonojo kryžiaus leistas žurnalas „Žiburėlis“. Įrištas, tiesa, jau reiktų remontuoti, nes kai kurie lapai išsklidę. Klausiu „kiek?“. Sako „dvidešimt“. Sendaikčių turgūs man visada patinka neribotomis galimybėmis derėtis. Sakau „daug“. Ir padarau pauzę. Jis klausia, kiek aš siūlau, ir pasako savo „paskutinę kainą“ –  aštuoniolika. Deruosi iki penkiolikos, šešiolikos, septyniolikos ir net septyniolikos su puse... Deja, kirvis. Sako, valgyti turįs. O man tie 50 centų – principo reikalas.

Žurnalas įdomus. Bet skirtas vaikams, o tai ne mano interesų sritis. Be to, prekeivis nenuleidžia, sako, kažkas jam tuos aštuoniolika siūlė. Na taip, žurnalų komplektas vertingas, bet man jo nereikia. Iš mėgėjo paimtų ir dvigubai daugiau. Tegu pardavinėja. Nenoriu vėl įsivelt į kolekcionavimo aistras.

Einu toliau. Matau malonią senų knygų prekeivę. Senutė nuolat stovi priešais Didždvario gimnaziją (kadaise buvo mergaičių gimnazija, vėliau – penktoji vidurinė: keitėsi laikai, keitėsi ir pavadinimai). Visgi bukinistinis šišas mane pagavo. Užtinku 1955 metais leistą pažangių rašytojų rinktinę „Audroms siaučiant“. Įdomu. Sudaryta B. Pronskaus. Rašytojai ne itin proletariški: Stasys Matulaitis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baltrušaitis, Kostas Stiklius, Antanas Rucevičius, Jurgis Smalstys-Smolskis, Kazys Lekeckas, Ona Pleirytė-Vaidilutė, Vanda Didžiulytė, Antanas Didžiulis, keli nežinomi „Vilnies“ autoriai.

Labiau knygnešiai nei proletarai. Kažkokia „socialpardavikų“ (toks nebevartojamas bolševikinis terminas socialdemokratams apibūdinti) rinktinė. O išleista 1955 metais. Be to, su Šiaulėnų vidurinės mokyklos tarybinių laikų antspaudu. Sudomino. Žiūriu kainą. 12 Lt. Na, porą tikrai galiu nuderėt. Sakau „šeši“, nukrenta iki dešimt, paskui aštuonių. Siūlau septynis, sako norinti lyginės sumos.

Užkliūnu už dar vienos knygos – L. Taksinio „Biblijos linksmybių“, išleistų 1962-aisiais. Irgi 12 Lt. Vėl siūlau šešis. Gaunu pasiūlymą: 15 Lt už abi. Primenu prekeivei jos norą gauti lyginę sumą, tad baigiam derybas ties 14. Pinigų gaila. Prekeivė dar paburnoja ieškodama grąžos iš 50. Aš ją užglostau linkėdamas geros prekybos. Na, pasiderėjau. Taksilį padovanosiu kokiam nors jaunam (ar nelabai) ateistui. O kairieji literatai pačiam įdomūs.

Dėmesį patraukia vaikinas. Perka Orwello „Gyvulių ūkį“ ir kažką iš pasaulinės literatūros serijos. Atrodo, domisi knygomis. Prisimenu savo knygų dovanojimo akciją. Pasakau jam savo meilą, sutariame, kad parašys, kokios knygos jį domina. Gal pavyks sumažint savo biblioteką, nes štai vėl dvi tempiu namo...

Eidamas pro „Gaidį“ – tokį paukščiu papuoštą laikrodį miesto centre, – pastebiu žinomą figūrą. Rimantas Lazdynas. Barzdotas socialdemokratas, nuolat jį pašiepdavau dėl visokio patriotinio dogmatizmo. Nelikdavo skolingas ir jis. Pamenu, kartą profsąjungų mitingui (buvo gal 1994-ieji) užfundyjau juodo audeklo. Rimas netruko įkąsti. Miesto laikraštis tada rašė: „Profsąjungos į savo mitingą susirinko nešinos juodomis vėliavomis“. Taip buvo atskleista žalinga anarchistų įtaka Šiaulių profsąjungoms. Seni laikai.

Priėjau, pasisveikinau. Jis apžiūrinėja remontuojamą fotografijos muziejaus pastatą. Persimetam keliais žodžiais. Pasirodo, irgi nedirba. Kiauras dienas sėdi „Wikipedijoje“. Rašyt jis mėgsta – aš su savo grafomanijos polinkiais jo niekaip nepaveju. Nors jo rašiniuose visada daug informacijos, bet man juos skaityti nuobodoka. Visada viskas labai teisinga ir socialdemokratiška... (na, bet čia aš jau lieju savo pagiežą...). Dar persimetame keliais žodžiais ir išsiskiriame.

Nusprendžiu aplankyt mamą. Šnektelsim, sūnelis gaus kokį skanėstą. Darbo paieškos irgi gali teikti malonumą. Mama palepino kava ir vištos sparneliu. Grįžo sesuo ir ėmė lįst prie „mano“ mamos. Niekaip nepasidalinam. Ji jau daugiau nei tris dešimtmečius nenori suprasti, kad mano mama yra mano kur kas ilgiau nei jos. Mamą tie mūsų ginčai visada linksmina.

Eidamas namo kieme pamatau dienos „vinį“ – barasi dvi kaimynės. Viena kaltina kitą, kad ši apvaginėja valstybę. Ir bando ją gėdyt. Nežinau dėl ko ją kaltina, bet situacija anekdotiška. Kvatoju susiriesdamas. Apkaltintoji irgi šypsosi. O kaltintoja dar bando sakyt, kad ji čia rimtai... Tokiu smagiu antivalstybiniu juoku ir baigiu šios dienos darbo paieškas.