Carlas Sandburgas (1878-1967) – JAV darbininkų poetas, kritinio realizmo atstovas, socialistas. Jo eilėraščiai buvo spausdinami JAV socialistų partijos ir „Pasaulio pramonės darbininkų“ judėjimo (IWW) leidiniuose. Daugelyje jų perteikiami revoliuciniai darbininkų judėjimo įspūdžiai, kasdienio socialinių apačių gyvenimo detalės. C. Sandburgas vadinamas paprastų žmonių bei jų darbo poetu, gamyklų, fabrikų, industrinių gigantų, plieno ir bekraščių kviečių laukų dainiumi.
C. Sandburgas gimė Galesburge (Ilinojaus valstija, JAV) Švedijos emigrantų šeimoje. Trylikos metų metė mokyklą ir pradėjo vairuoti pieno furgoną. Vėliau dirbo mūrininku ir ūkio darbininku Kanzaso kviečių laukuose. Kiek pasimokęs Lombardo koledže (Galesburge), dirbo viešbučio tarnautoju Denveryje, vėliau – anglies kroviku Omahoje.
Rašyti pradėjo dirbdamas „Chicago Daily News“žurnalistu. Rašė poeziją, istoriją, biografijas, noveles, knygas vaikams ir filmų apžvalgas. Taip pat rinko ir ruošė spaudai baladžių ir folkloro knygas. Prasidėjus Ispanijos-Amerikos karui persikėlė į Šiaurės Karoliną (Puerto Rikas), kur iki 1898 m. tarnavo pėstininkų pulke, nors jam taip ir neteko dalyvauti nė viename mūšyje. Dvi savaites lankė West Pointo karo akademiją, bet susikirto per matematikos ir gramatikos egzaminus.
Grįžęs į Galesburgą, vėl įstojo į Lombardo koledžą, bet 1903 m. paliko jį negavęs laipsnio. Vėl persikėlęs, šį kartą į Viskonsino valstiją, įstojo į Amerikos socialistų partiją. 1907 m. sutiko savo būsimą žmoną Lilianą Steichen. Su ja užaugino tris dukteris. 1930 metais šeima persikėlė į Mičiganą, vėliau – į Flat Rocką (Šiaurės Karolina), kur gyveno iki mirties.
C. Sandburgas rėmė ne tik socialistus, bet ir judėjimą už žmogaus teises bei Nacionalinę spalvotųjų žmonių pažangos asociaciją (NAACP). Už savo kūrybą du kartus buvo apdovanotas Pulitzerio premija.
Aš esu žmonės, esu gauja
Aš esu žmonės, gauja, minia, masė.
Ar žinai, kad aš atlieku visus didžiuosius
Aš esu darbininkas, išradėjas, visų pasaulio rūbų
ir maisto gamintojas.
Aš esu auditorija, stebinti istoriją.
Iš manęs atsiranda napoleonai ir linkolnai.
Tada aš pagimdau daugiau napoleonų ir linkolnų.
Aš esu žemė, daiginanti sėklas.
Esu prerijos, duosiančios daug derlių.
Virš manęs praslenka siaubingi uraganai.
Iš manęs išsunkiama ir iššvaistoma tai, kas geriausia.
Mane aplanko visi, įskaitant ir mirtį,
jie priverčia dirbti ir atsisakyti savęs.
Kartais sunerimstu, pasipurtau ir nuteškiu kelis kraujo lašus
istorijai, kuri tai prisimins.
Kai aš, žmonės, išmoksiu prisiminti,
kai aš, žmonės, panaudosiu vakarykštes pamokas
ir daugiau nepamiršiu, kas mane pernai apiplėšė,
kas mane apkvailino,
tuomet visame pasaulyje
neliks nė vieno kalbėtojo, tariančio žodį „žmonės“
kad ir menkiausia pašaipos gaidele balse,
ar pajuokai pakeltu lūpų kampučiu.
Nes iškart prisistatys gauja, minia, masė.
Sugriautos bažnyčios
Ar sugrioviau tas bažnyčias, o Viešpatie?
Ir jas sugriovęs, sukūriau dar didingesnes ir masyvesnes,
Šiandien nežinau nieko, nežinau, ką padariau ir kodėl, o Viešpatie,
žinau tik, kad grioviau ir grioviau tas bažnyčias.
Tam tikra prasme jos buvo puikios –
tos stipriomis rankomis sugriautos bažnyčios,
prisiekiu, jos buvo puikios.
Kam tie veidmainiai ant kertinių akmenų
Kodėl tie ilganosiai veidmainiai kiekvieną sekmadienį
dainuoja savo vardus tose bažnyčiose?
Kas kaltina kitus tarp šių kertinių akmenų?
Tarp ginklų, įkaitusių iki raudonio
Pabudus ryto prieblandoje, kai vėjas liūdnai dainuoja
tarp sausų guobos lapų.
Tarp ginklų, įkaitusių iki raudonio
varinėjančiose laisvą kraują,
ilgo, ilgo žygio metu
apsunkusiose nuo artimos kovos,
naikinimo ir žudynių,
Tarp įkaitusių gilzių
ką tik atitrauktose nuo moterų kūnų –
minkštų, tarp kraujo ir ašarų –
visų mūsų širdyse ir galvose,
tarp ginklų, balnų ir gilzių
Iš aukštielninkų žuvusių,
sulaužytų ir daugiau niekam netinkančių,
gimsta svajonės apie kelią ir pabaigą.
Sulyginkit miestus su žeme.
Sienas sutrupinkit į gabalus.
Sugriaukite gamyklas ir katedras, sandėlius ir namus,
paverskite juos akmenų, medienos ir nuodėgulių krūvomis.
Jūs esate kareiviai, o mes jums įsakinėjame.
Pastatykite miestus.
Vėl pastatykite gamyklas ir katedras,
Paverskite juos pastatais, tinkančiai gyventi ir dirbti.
Jūs visi esate darbininkai ir piliečiai. Mes jums įsakinėjame.
aš – tik keletą dalykų.
Mėnulio šviesą fontano srovėje,
kai vanduo žaižaruoja mieguistai ir monotoniškai,
besijuokiančią moterį apnuogintais pečiais
ir meilius suaugusiųjų pokalbius,
visa tai jie siūlo tau.
ir nesibaigiančiu karu.
Jie pastatė didelius medinius dievus.
Tada jie juos sudegino
ir pastatė varinius dievus.
Netikėtai persigalvojo,
nugriovė varinius dievus
ir pastatė dievą putniu veidu ir auksiniais auskarais.
Vargšai avigalviai, apgailėtini puskvaišiai,
jie nežinojo, kad mažas liesas dievas
yra lygiai toks pat geras, kaip ir visi kiti.
Nežinojo, kaip maloniai mažas liesas dievas reaguoja į maldas,
sukelia lietų ir atneša laimę.
Lygiai taip pat, kaip didelis medinis dievas ar varinis dievas,
ar apskritaveidis dievas su auksiniais
Iš www.blackcatpoems.com vertė RB
2010 07 31
