Šių metų „Kino pavasaris“ rodo dokumentinę Davido Leafo ir Johno Scheinfeldo juostą US vs John Lennon (Amerika prieš Johną Lennoną“). Nieko keisto, kad festivalyje rodomi politiniai filmai. Juk dar paskutinis „Kino pavasaris“ „Lietuvos“ kino teatre buvo „prisidengęs Che Guevaros afiša. Tai rodo, kad kairiosios, revoliucinės idėjos vis dažniau absorbuojamos šiuolaikinių meno festivalių, ir tai jas gerokai „nukenksmina“. Nors, tiesą sakant, manau, kad esama ir atoveiksmio – tokie filmai ar renginiai tikriausiai neišves žmonių į gatves (to bijo pati kapitalistinė kultūra, ji it Viduramžių karaliams nuodus, smulkiomis dozėmis mums siūlo tokius filmus, kad, suprekindama maištą, galėtų mums padėti rasti „nišą“ spektaklio visuomenėje), bet gali priversti žmones susimąstyti, pasidomėti ir prisijungti prie įvairių „teisingų“ judėjimų.

        O pats filmas išties „teisingas“. Jo siužetas apima septintojo dešimtmečio pabaigą ir aštuntojo pradžią, prasideda „The Beatles“ garsiuoju pranešimu, kad jie garsesni už patį Jėzų Kristų, vėliau pasakoja apie Vietnamo karo metus, antikarinį judėjimą JAV, Lennono ir jo žmonelės Yoko Ono įsisukimą į politiką, interviu maišuose ir „Give Peace A Chance“ lovoje, gausius interviu, atvykimą gyventi į Niujorką, susitikimus su Amerikos radikalais ir „Juodosiomis Panteromis“ ir garsiąją deportavimo bylą, trumpai paminėdamas ir jų žūtį. Visa tai įvilkta į griežtai politinį kontekstą, apie Lennoną kalbama kaip apie politinį herojų, todėl truputį pasigendama subkultūrinio konteksto, kuris niekada nėra vien politinis. Ir Lennonas visada pabrėžė esąs pirmiausiai menininkas.

        Beje, apie patį „darbo klasės herojų“ Johną Lennoną. Įsiminė jo paprastumas, jo kalbos tikslumas ir taiklumas. Jis niekada nieko nevyniodavo į vatą. Gal kam nors kils minčių, kad jis, įsisukdamas į politiką, vaikėsi populiarumo? Man tokių abejonių nekilo. Abejoju, ar tokių garsių pasaulio popkultūros atstovų galėtų atsirasti dabar – maištingų ir nesugadintų viešųjų ryšių. Jo paprastumas, kurį daug kas šiandien laikytų vaikiškumu. Bet jo žodis veikė ir keitė visą politinį gyvenimą daugiau, nei kokios nors šiandieninės žvaigždės žodis. Taika, laisvė, meilė – tokie yra trys pagrindiniai Lennono žodžiai. Jie, švelniai tariant, nemaloniai veikė iki ausų apsimelavusią, korumpuotą JAV valdžią: Baltuosius rūmus, FTB ir kitas struktūras, kurių totali krizė parodoma kaip ryškus kontrastas Lennono šlovei. Filmas aktualus ir dabar, nes ne visada, net to trokštant mums, didžiajai daugumai pasaulio gyventojų, įmanoma baigti gėdingus imperijų karus.

         Besidomintys Lennono asmenybe ir skaitantys amerikietišką kairiųjų spaudą (ypač Counterpunch), regis, neturėjo sužinoti nieko naujo. Žinoma, buvo malonu pamatyti žinomus veidus – Noamą Chomsky, Angelą Davis, Tariqą Ali ir kitus, kurių straipsnius ir knygas dažnai tenka vartyti. Įsiminė, regis, aktyvisto Gore Vidal žodžiai: „Lennonas mums simbolizavo gyvenimą, ir tai buvo gerai. Nixonas, o dabar Bushas simbolizuoja mirtį, ir tai yra blogai“.

         Ir dar. Po filmo mane apėmė didžiulė gėda – prisiminiau, kad greitai po nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvą buvo atvykęs po Votergeito skandalo apkaltos būdu nušalintas JAV prezidentas, Vietnamo karo nusikaltėlis ir teroristas Richardas Nixonas. Čia tiek valdžios, tiek paprastų žmonių. jis buvo sutiktas su didžiule euforija ir džiaugsmu. Šiuo atveju prisiminkime visų tautinių atgimimo sąjūdžių šūkį, perimtą iš senovės romėnų „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais“. Pridėkime – „ir pasaulio istorijos“.

         Lennonas būtų gerokai išspardęs minkštas kūno vietas saviems gerbėjams Lietuvoje, plojusiems teroristui prezidentui.

Kasparas Pocius
2008.04.05.