Valdančiųjų ketinimas nuolatinių pajamų bei darbdavio neturintiems menininkams nuo kitų metų socialines įmokas apmokėti iš specialios valstybės programos yra amoralus, diskriminuojantis ir iškreipiantis dvasines vertybes gestas.
Visų pirma, šis pasiūlymas įteisina tam tikros grupės žmonių privilegijas kitų atžvilgiu. Blogiausia, kad ši grupė žmonių yra pasisavinusi (iš tiesų ji neteisėtai privatizavo) visiems bendrai priklausančią teisę į vaizduotę, kūrybą ir – šnekėkime atvirai – laisvę. Taip būtų sudarytas precedentas, kad didžiausią kūrybinį-revoliucinį potencialą turintys žmonės, galintys nepaklusnumu išnaudotojams uždegti minias, redukuojama į prisitaikėlių propagandistų kastą, kuriai užtikrintas socialinis saugumas senatvėje ar ligos atveju.
Antra, menas dar labiau yra programuojamas į kapitalistinę specializaciją, priklausomą nuo galios struktūrų ir jų cerberių – specialistų. Menininkams nebelieka nieko kita, kaip eiti registruotis ir iki pat grabo lentos vaidinti jiems primestą „menininko“ vaidmenį. Kiekvienas kuriantis žmogus žino, kad jokių objektyvių kriterijų nustatyti meniškumui ar menininko statusui nėra – tėra tik galios institucijų manipuliacijos šia tema. Tik vergo mentaliteto žmogus gali susitaikyti su tokiu menininko kaip socialinio liumpeno eilėje prie išmaldos traktavimu. Menas – toks marazmatikų švietėjų suterštas genialumais žodis – vadinkime tai tiesiog poezija – tai laisvų žmonių reikalas. Ar laisvam žmogui pridera nuo buržuazijos stalo nusviestas apgraužtas kaulas? Ar gali tikrai laisvas žmogus prašyti valdžios patvirtinti jo išskirtinumą iš kitų žmonių? Ar gali egzistuoti laisvė atskirta nuo lygybės?... kaip privilegija?
Į šį gėdingą finalą mes einame jau nuo mūsų atvirai rasistinės ir pilnos nepakantumo vieni kitiems civilizacijos priešaušrio. Dar graikų mitologijoje yra užfiksuota išties apmaudi „patarnaujančių“ Mūzų pergalė prieš vedančias į gundančią nežinomybę Sirenas. Todėl ir turime šiandien civilizaciją, paremtą baimėmis ir patvaldyste: bijome valdžios, savęs, svaigulio, žinių, meilės, nežinomybės, netikrumo, prietarų, kalėjimo, būti poetais, narkotikų, pragaro...ir galų gale laisvės. Bet galime visuomet susitapatinti su galios struktūromis, valdžia, televizijos ekranu, manekenėmis, supermenais, gėriu etc. Ir tiems, kurie mums visiems parenka susitapatinimo šablonus, kurie mums primeta kapitalistinio spektaklio žiūrovo vaidmenį - jiems šiandien yra siūlomos privilegijos! Kaip rašė Lautreamont‘as, „poeziją turime daryti visi kartu, o ne kažkas vienas“.
1. Nedelsiant nutraukti menininkų kastos išskirtinumą įteisinančius veiksmus.
2. Paleisti visas meno kūrėjų organizacijas, kurios ne tik parazituoja visuomenės sąskaita, bet ir vykdo destruktyvią veiklą jos atžvilgiu – visapusiškai dangsto išnaudotojišką kapitalizmo prigimtį, skatina prisitaikėlišką, sėja baimę ir nepilnavertiškumo kompleksus.
3. Kad ruošiant įstatymo pataisas atliktas darbas nenueitų veltui, siūlome suteikti socialines garantijas ne menininkams, bet žmonėms, turintiems priklausomybę nuo heroino. Šiuos žmones kapitalistinė sistema yra linkusi nepelnytai marginalizuoti ir kriminalizuoti, nors iš tiesų jie yra tikrieji utopistai, siekiantys idealaus bendrabūvio tarp žmonių, negalintys to pasiekti tarp suvetimėjusių buržua bei atrandantys prasmę idealistiniame narkomano gyvenime. Iš esmės tai yra sukilimas prieš kasdienę degradaciją...galbūt ir ne pats efektyviausias. Bet kuriuo atveju, šie žmonės išdrįso pasipriešinti kapitalistiniam pragarui, pralaimėjo jo propaguotojams bei užsitarnavo bent jau minimalią socialinę paramą, nes nėra tokie išgamos apsimetėliai, kaip dauguma mūsų. [Jokiu būdu į šią kategoriją neįtraukti alkoholikų, nes jie yra individualistai, neturi savigarbos ir mėgsta, kai jų gailisi].
4. Tuo pačiu užmoju galima būtų nubraukti privilegijuotą dvasininkijos statusą visuomenėje – jie vis dar tebegauna socialines valstybės garantijas.
VISĄ VALDŽIĄ ŽMONĖMS, ARKLIAMS IR VAIZDUOTEI!
Lietuvos psicho[dvasios]darbininkai / Data Miners & Travailleurs Psychique
