Prancūzijos repo grupė „Nouvel R“ videošedevre „Masta“ apvertė aukštyn kojomis garsųjį F. Dostojevskio posakį „Jei Dievo nėra, vadinasi, viskas leidžiama“. Jų manymu, šiandieninę realybę daug geriau atspindi posakis „Jei Dievas yra, vadinasi, viskas leidžiama“. Videoklipe vaizduojamos šiurpą keliančios trijų dominuojančių monoteistinių religijų – krikščionybės, judaizmo ir islamo – fanatikų tarpusavio skerdynės. Religijų atskirti ir užhipnotizuoti jauni radikalai ima žudyti kitatikius savojo dievo vardu. Jiems viskas leidžiama, nes dievas yra.

 

 

Ne žvaigždės mane vedė ir ne tikėjimas padėjo,

aš niekada netikėjau jokiais dalykais, vien tvirtu atkaklumu.

Pažvelk į maldaujančius ir paklausk Aukščiausiojo,

Paskui vaitok iš sielvarto ir nebūtį prakeik.

Daug lengviau nieko nedaryti įsitvėrus savojo tikėjimo

nei veikti keičiant ir apverčiant tendenciją.

Gerbiu protingus žmones, kad ir kokia būtų jų religija,

tačiau nesuprantu įviliotųjų į spąstus savųjų įsitikinimų.

Gerbiu atsidavusius, pasirinkusius savąjį kelią

garbinguosius ir jų nuoseklias pozicijas,

bet negerbiu škaplierių, ritualų ir žudynių, vykdomų dėl dievo...

Nesuprantu jų logikos, tikiu savim, taip kur kas geriau.

Tikiu draugyste, principais, vertybėm

ir nemanau, kad egzistuoja tik vienas bilietas į laimę, kuris pažemina kitus.

Drėgnom akim, parpuolę žemėn jie prašosi dangaus malonės,

Bet niekas iš aukštybių jiems neskuba atleisti.

Neieškau jokio rojaus, neturiu iliuzijų,

Tik noriu jaustis čia gerai, toks mano siekis.   

Bet kuri religija – savitas tikėjimas, todėl gerbiu visas,

ne itin pamaldus užaugau ir mano širdyje nuolat kirba abejonė,

nesu nei politeistas, nei monoteistas, tad nusprendžiau likt ateistu,

kadaise atradau tikrąją Sidhartos gyvenimo istoriją.

Tikiu, kad galima gyvent daugybę kartų, nors nežinau, kelintas tai gyvenimas.

Reikėtų pasirinkti kelią, bet nežinau, katra kryptis teisinga,

Sunku ką nors suvokti, kai tokios mintys seka įkandin.

Per daug miglos manajam danguje, kad pamatyčiau esminius dalykus – tiesą.

Gyvenu dvilypume ir suprantu priežastingumą,

Tarpusavio priklausomybę ir mūsų laikinumą.

Taigi teorija sausa šaka be patirties,

Viskas slypi mūsų giluminiame pasauly.

Tikiu protu ir išorinio pasaulio būtimi,

nes tikėti, kad esame vieninteliai, vadinasi, tikėti, kad esam išrinktieji.

Man galima prikaišioti „okultizmą”, „paranormalumą”, „ezoteriką”,

bet kiekvienam tebūna savas kultas šioje buveinėje po efemerišku skliautu.

Nė karto neregėjau dangiškos šviesos anei žmogaus, žingsniuojančio per vandenį,

Man praūžė ausis apie karus dėl To, kursai aukštybėse,

apie laukinius, išauklėtus bibliniais pasakojimais,

apie teritorijas, užimtas fanatikų naujakurių,

apie išdraskytą Palestiną ir pažeistą jos vientisumą.

Blogis, o ne gėris mums nuolat kalamas į galvas.

Nuo dogmų ir tabu parklupę žmonės,

Ekstremistų aktai vis labiau beprotiški...

Nacių šefas sprunka Vatikano priedangoj,

Puritonai karaliauja šalyse, kurios per daug galingos...

Kadais gyvenome tamplierių metais, šiandien – talibanų epocha.

Stoju už tarpusavio pagalbą, prieš karą tarp Rytų ir Vakarų.

Kur dingo humoras? Jisai yra, bet itin santūrus,

įkinkytas fatwos jungan arba sėdintis kaltinamųjų suole.

Aš netikėjau, kad šiandien cenzūra ir vėl įsismurtaus,

kada už knygą arba piešinius bus galima netekt galvos.

Mąstau laisvai, tikiu žmogum su jo gerąja ir blogąja prigimtim.

Tikiuosi likti pats sau ponas ir gerbti tai, ką tu turi,

tačiau nelieski mano pasaulietiškos būties, gerbk mano laisvę,

o aš nepretenduosiu į taviškę, jei tolerancija bus tavo pusėj.

Iš prancūzų k. vertė disidentas Bacevyčia