Užgavėnės – linksma šventė, skelbianti žiemos pabaigą. Man ji patinka. Kaip ir tikėjausi, šiemet persirengėlių buvo gausiau nei įprasta. O tai, kad pasitaikė šventinė diena, užgavėnėm tik į naudą. Nežinau, ar tuo džiaugėsi politiniai persirengėliai, bet jų džiaugsmai man neįdomūs. O vaikai šiemet šventė noriai. Visada jiems priperku saldainių.
Po užgavėnių pakvietė paskaityti paskaitą į Joniškio LUNI. Truputį prisibijojau. Pirmajame užsiėmime mačiau, kad dominavo suaugę žmonės. Daugelis vyresni už mane. Kažin kaip jiems pasirodys mano gyvenimo patirtis...
Bet tai geras motyvas ruoštis. Perverčiau savo anksti žuvusio draugo Igorio Podšivalovo užrašus, tikėjausi ko nors rasti elgetavimo tema. Jis buvo pasakojęs, kad tekdavo suktis, kai tarybiniais laikais KGB jam neleido dirbti. Deja, apie asmeninę patirtį jis nerašė. Bet radau apybraižą apie Sibiro valkatas ir jų trapią taiką (karą) su valstiečiais. Ji išplėtė mano paskaitą. Nemanau, kad caro laikų Lietuvos valstiečiai žymiai skyrėsi nuo sibiriečių. Na, valkatų pas mus gal kiek mažiau buvo, nes mūsiškius caras į Sibirą trėmė.
Pasirodo, be reikalo baiminausi Joniškio, žmonės ten nuostabūs. Priėmė šiltai. Mačiau, kad paskaita jiems patiko. Truputi užtempiau, pliurpiau dvidešimčia minučių ilgiau, buvo visokių klausimų. Kai pradžioje klausiau, kaip žiūri į elgetavimą, kelios jaunos moterys entuziastingai buvo už, keli žmonės kėlė rankas prieš. Pabaigoje priešiškai nusistačiusių neliko. Taigi dar vieną nedidelį barjerą pavyko sugriauti.
Paskaita vyko J.Avyžiaus bibliotekoje. Kaip esu pratęs, atsivežiau dovanų kelias knygas. Basanavičiaus raštų tomas, Gedos eilėraščiai, Briusovo, Tiutčevo eilių vertimas į lietuvių kalbą, Zamiatino „Mes”, leistas Vokietijoje 1967 metais (pamenu – prieš keliolika metų man ją padovanojo Paryžiuje dabar gyvenantis Maskvos anarchistas, SMOT aktyvistas Čiukajevas). Tikrai geras romanas, antiutopija. „Kitos knygos” nesenai išleido tą knygą lietuviškai, bet gal kas skaitys orginalo kalba.
Dar kelios, nepamenu kokios knygutės. Kai paklausiau, ar galima pas juos dalinti knygas, sužinojau šaunų dalyką. Pasirodo, jie turi „mainų lentyną”. Norintys gali palikti savo knygas ir paimti paskaityti patikusią. Tikrai šauni iniciatyva. Džiugu, kad žmonės plečia neprekinius mainus. Tokia „šešėlinė” ekonomika turėtų plėstis. Bibliotekai padovanojau abu „Juodraščio” numerius – jei netiks, padės į mainų lentyną.
Kartas nuo karto peržiūriu darbo biržos tinklapį. Padėtis tokia pati. Darbo rinka darosi man vis „palankesnė“. Jei apie Naujuosius mačiau tik penkias dešimtis laisvų darbo vietų, tai dabar jų jau tris kartus daugiau. Nors bedarbių greičiausiai dabar irgi padaugėjo, bet radau ir kelias vietas, į kurias verta nusiųsti savo gyvenimo aprašymą.
Gal pavasaris mane taip optimistiškai nuteikė. Bet pastebėjau, kad jau nebesiilgiu samdinio duonos. Dienas leidžiu pakankamai turiningai, rašau, verčiu ir nevisuomet spėju padaryti, ką buvau suplanavęs. Jau kelios savaitės laukia neperžiūrėtas gero prieteliaus, kažkada mokiusio žurnalistikos, tinklapis. Jis dabar gyvena tėvų sodyboje atsiskyrėlio gyvenimą, laisvu laiku rašo, nemažai dėmesio skiria visokiems praktiniems dalykams. Bus įdomu, bet tam reikia laiko. Paskubom nenoriu. Tai vis atidedu kitam kartui.Va tau ir bedarbis – skaitymui laiko nerandu (Joniškyje irgi klausė, kokias knygas mėgstu skaityti, turėjau pripažinti, kad skaitau mažai).
Kai atsiverčiu informacinius portalus – matau, kad vyriausybė jau iššvaistė viską, ką pavogė iš manęs, bedarbių, pensininkų ir vaikus auginančių tėvų. Dabar planuoja dar vieną vagystę – kalba apie pensijinio amžiaus ilginimą, nori nemokėti už pirmąsias septynias ligos dienas. Tų žmonių godumas beribis. Kaip ir sugebėjimas meluoti. Premjeras turbūt jau pamiršo, kaip visai neseniai rimtu veidu sakė, jog nežiūrint sumažintų pensijų pensininkai gyvens geriau, nes mažiau mokės už šildymą.
Mačiau – kai kas už sausį mokėjo keliais šimtais litų daugiau. Aš – šimtu. Na, bet žiema jau į pabaigą. Melagis premjeras greičiausiai pamiršo, ką kalbėjo. Jį kalbinanę žurnalistai – juo labiau. O žmonės, jie vis labiau gūžiasi. Nesiginčija net tada, kai tie patys žurnalistai ima tvirtinti, kad pakilo premjero populiarumas. Kokia prasmė su nesąžiningais kvailiais ginčytis? Geriau gyventi savo gyvenimą, džiaugtis savais džiaugsmais: užgavėnėmis, mainų lentyna bibliotekoje, sutiktais žmonėmis. Juo labiau, kad prasideda gražus pavasaris. O vagys? Na, jie vis tiek anksčiau ar vėliau prieis liepto galą. Panašiai baigs ir dabartiniai valdžiažmogiai.
