Eduardo Limonovo „Nevykėlio dienoraštis“ – tai protesto iššūkis buržuazinei civilizacijai, kuri nevykėliais paverčia visus, kad ir pačius gabiausius žmones, jei tik jie prie šios civilizacijos nepritampa. Kaip tik tokiu visuomenės atstumtu nevykėliu pasijuto jaunas ir talentingas Maskvos andergraundo poetas E. Limonovas, 1974 m. emigravęs į vakarietiškos civilizacijos citadelę Niujorką.

Savo baisią neviltį išrėkęs pirmuoju romanu „Tai aš, Edička“, jis ėmėsi rašyti dienoraštį, kuriame apmąstė savo „nevykėliškumo“ priežastis ir priėjo radikalios išvados, kad šios civilizacijos neįmanoma reformuoti, ją reikia visiškai sugriauti, „kad liktų tik dulkės, taip, kaip senovės miestus nugriaudavo nugalėtojai, o po to plūgais užardavo“.

Ši knyga net praėjus trečdaliui amžiaus dažnai laikoma aukščiausia E. Limonovo kūrybos viršūne. Lakoniška, paprasta ir sklandžia aforizmų forma išreikštos nonkonformistinės autoriaus idėjos iki pat šių dienų tarnauja kaip asmenybės maišto prieš visuomenę vadovėlis.

Balandis. Gera. Gaivus oras. Pagaliau galima sušilti. Kadaise buvusio Didžiojo miesto gyventojai pasikasydami šildosi saulėje.

Niekada neteko sutikti žmogaus, prieš kurį galėčiau atsiklaupti, pabučiuoti kojas ir žemai nulenkti galvą. Norėčiau taip padaryti, sekčiau paskui jį ir jam tarnaučiau. Bet tokio nėra. Visi patys tarnauja. Niekas į priekį neveda. Niekas naujų kelių nepramina.
      Keliai tušti.

Aprenkit mane baltais rūbais! Duokit į rankas ugnies! Nurėžkit apykaklę. Veskit į giljotiną. Trokštu mirti jaunas. Atimkit gyvybę per jėgą, nuleiskit man kraują, užmuškit mane, nukankinkit, sukapokit į gabalus! Limonovas negali pasenti! Atlikit viską dar šiais metais. Geriausia balandį arba gegužę!

Juodi rūbai gerai sugeria saulę. Gera su jais žingsniuoti pavasarį. Kadaise turbūt turėjau tokį paltą. Dabar jau neprisimenu. Gera švystelti paltą į balą, peržengti, įeiti pro duris, jos trinktelės už nugaros, nusipirkti kepsnį, išgerti degtinės, nusišluostyti servetėle, pakilti nuo kėdės. Ištarti cha cha cha! Išeiti pro duris, užsukti už kampo į kairę, išsitraukti peilį, paslėpti jį dešinėje rankovėje, nerti į Jūsų namo laiptinę, – smogti peiliu šveicoriui, įšokti į liftą ir pakilti į devynioliktą aukštą. Pabučiuoti Jus į kvailas lūpas, Jus iki siūlo išrengti, išpisti Jus, uždusus, į nenugludintą vaikišką angą, į kvailą glebią skylutę. Šokti atgal prie durų ir gauti į pilvą karštą metalo gabalą. Ir mirti ant parketo. Kad tik parodyčiau, kad Jus atseit mylėjau. Paskutinę sekundę dar spėti pareigūnų batus išvysti. 

Eina vakar per Brodvėjų juodukas ir melancholiškai vapa: „Myliu King Kongą... Myliu King Kongą... Myliu King Kongą...“

Nusišypsojau jam. Ir jis nusišypsojo. Susižvalgėme lyg suokalbininkai.

Vakar dar vieną saviškį sutikau. Susilenkęs, artistišku judesiu ragino pajudinti iš vietos automobilį. Baltasis, aukštas, juokingas. Jis pats man taip nusišypsojo. Mano tėvas taip nesišypsodavo. Aišku – mūsiškis.

Sulaukęs šio amžiaus, stebiu visus iš šalies – žinau apie žmones viską. Labai juokingi. Štai šitie šoka. Anie dainuoja. Daugelis girti arba apsirūkę. Solidus žmogus, pratylėjęs visą vakarą, staiga strykteli ir ima šokti laukinį pasąmonės šokį.

Viskas pažįstama. Nuobodu. Kas paseno, kas sensta. Kas dar tik ruošiasi senti.

Tartum gyvenimo tikslas – kad En įsidarbintų ten, kur nori, Em išleistų knygą, E laimingai ištekėtų, o Dė nusipirkų braunstouną Niujorke.

Aš – mongolas totorius. Mano mama iš Kazanės. Mes, mongolai – gudrūs ir išmintingi. Vaikščioju tarp jų su kirpčiukais iki antakių, mandagiai šypsausi ir slepiu laukinį mongolišką liūdesį, kuris užgimė pajuodusiose stepėse, prie miestų griuvėsių, kai visi vyrai jau išskersti, visi prisiėdę mėsos, išpistos visos lenkaitės – o ką daugiau veikti šioje žemėje? Gyvenimo pilnatvė. Oi, broliai – nuobodu!

Visada buvau vargšas. Patinka būti vargšu – tai meniška ir artistiška – gyventi vargingai – tai gražu. Juk aš, žinot, – estetas. Varge estetizmo nors šakėmis kabink.
       Kartais man atrodo, kad valgau olandų natiurmortus.
       Žinoma, ne visus, tik tuos, kurie vargingesni. Virtos neskustos šaltos bulvės vienišos saldžiai guli blyškiame lėkštės ovale, šalia padėtas pilkšvos duonos kąsnis, begėdiškai žalias svogūnas ir blizganti druska. Ne poetas ryte surytų juos, ant laikraščio, paskubomis, purvinais nagais.
       Ne estetas irgi juos taip surytų.
       O aš – su šakute ir peiliu – neskubu, užkandžiauju lyg atlikčiau nuostabiai gražią chirurginę operaciją. Gražią ir tikslią, skirtumas tik tas, kad tikra operacija atliekama kitomis natomis. Mano natos duslesnės ir miglotesnės.
       Baisiai patinka būti vargšu. Pusę dienos svarstyti – ar eiti į kino teatrą „Playboy“, į du seansus už vieną dolerį – ar tie filmai nebus verti tokios didelės sumos. Ar slampinėti alkanam po Vilidžą ir uostyti skirtingus kvapus, sklindančius pro kiekvienas duris.

Man be galo patinka būti vargšu – griežtu, švariu, tvarkingu vargšu, trisdešimt ketverių metų vyriškiu, visiškai vienišu. Ir patinka dėl to tyliai liūdėti. Su balta nosinaite kišenėje.

Prašmatnus vasaros rytas virš Ystriverio. Sėdžiu ant suoliuko milijonieriaus sode, o man pavydi jaunas italas – kelio darbininkas, spoksantis į jam nepasiekiamą sodą pro aukštas grotas. Štai, mano jis, sėdi turtingas jaunuolis ir kavą saulėkaitoj geria. Ot koks, galvoja, suskis – anksti atsikėlė, aštuntą valandą jau vandeniu grožisi.

O aš juk milijonieriaus sode sėdžiu neteisėtai. Neteisėtai geriu neuždirbtą kavą, į svetimą žolę basas kojas remiu, retkarčiais prisiliečiu prie šalimais sėdinčios dvidešimt vienerių metų merginos kūno. Priklydęs rašytojas, niekam nereikalingas užsienietis, FBI klientas, pavojingų idėjų poetas. Milijonieriaus ekonomės meilužis.

Jaunuoliai dažnai tingūs ir dirbti nenori. Na, jie ir teisūs. Vėliau juos prispaus, privers. Bet buvo teisūs. Kas gi gero darbe, kuo čia didžiuotis? „Aš dirbu, mokesčius moku,“ – taip visą amžių klusniai ir pragyvena.
       Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.
       Netikiu, kad kam nors iš tikro patinka aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę spausdinti rašomąja mašinėle, siūti vyriškus marškinius arba gatvėse rinkti šiukšles. Vienus marškinius pasiūti kartais malonu, na, atspausdinus keletą puslapių irgi ima jaudulys – žiūrėk, moku, štai kaip puikiai išeina. Bet kad taip visą gyvenimą?! Netikiu, ir daugelis man pritaria. Viena moteris laimėjo loterijoje – iki gyvos galvos kas savaitę jai mokės po tūkstantį dolerių. Kaip jūs manote, jos žodžiais, ką ji visų pirma padarys? Žinoma, „stop my work“. Taigi, jaunuoliai, patys to neįtardami, yra teisūs. Juos palaikau, esu jų pusėje.

„Ech, jobanyj v rot!“ – karčiai sušunki į tuštumą, vienas pats su savim. Dažnai surūkai dar vieną cigaretę. Arba vaikštai iš kampo į kampą. Arba žiūri pro langą. „Ech, jobanyj v rot!“ Ir šiame šūksme daugiau prasmės negu daugelyje knygų, netgi pagarbintoje biblijoje.

Norisi su kaupu atsimokėti pasauliui už viską – už viešbutinį liūdesį, už visišką vienatvę, už šuns išmatas prie durų, už vienišą televizorių, į kurį spoksau kiaurą naktį, už nepasiekiamas kvapnias gražuoles, sutiktas gatvėje prie brangių parduotuvių, už gyvenimą be šypsenos ir už visas kitas gožybes.

Bet nesinori imtis ginklo, įsitaisyti ant stogo ir tiesiog šaudyti praeivius. Jie nekalti – patys aukos. O štai sistemą su trenksmu sugriauti, akmens ant akmens nepalikti, visas įstaigas sunaikinti – štai ko man verkiant norisi. Tarytum po gaivią pavasario žolę basas pasivaikščiočiau.

Ir kad niekas materialinių pranašumų prieš kitus neturėtų. Ir kad nei aktoriai, nei dainininkai, nei prezidentai daugiau nesinaudotų kitais žmonėmis. Ir pinigus, tuos šlykštūnus, visus sunaikinti. Ir bankus iki pamatų sudeginti. Ir išdidžiai išeiti iš šio Babilono, tegul virsta, griūva, žole apauga ir vandenynas jį tegul pasiglemžia.

Yra dalykų, kurių nepapasakosi ir neaprašysi taip, kad kiti suprastų. Pavyzdžiui, badas, tas neįtikėtinas nušvitimas iš bado, kurį patiri po ilgų nepritekliaus ir alkanavimo mėnesių.

Karštas vištienos buljono dubenėlis virsta spindinčiu saulės ratu, kurį paskui prisiminsi metų metus.

Kokie nuostabūs ir kruvini košmarai ima suktis galvoje. Kokias bausmes ir kankinimus sumąstai turtingiesiems ir sotiesiems, sutiktiems gatvėje, kai jie – kailiniuoti ir apsikarstę skudurais – išeina pro ryškiai apšviestas restoranų duris. Ir kokia nenusakoma palaima alkanam žmogui, kai pasiseka išpisti turtingą merginą. Kur nors netyčia susipažinti ir išpisti. „Aš – plebėjas, – mąstai, – liumpenas, bet štai tave pisu! Štai pisu kiek lenda!“

Čia jau aukščiausias sekso lygis, kai turi moterį aukštesnės rūšies, švarią, sočią, kitam priklausančią. Dabar, kai jau esu metuose, dažnai norisi išpisti išsičiustijusią, jau pradėjusią pilnėti aukštuomenės damą, visų gerbiamą motiną ir kokio nors žilaplaukio idioto žmoną.

Išpisti grubiai, nesiskaitant, paprastai ir liaudiškai, be jokių ten preliudijų ir glamonių. Kai iš kvapnių jų aprėdų išnyra storas užpakalis – pamirštu viską, ko jūs mane mokėte, Froidai, Freudai, seni Zygmundai, lieka tik kerštas, kerštas ir kerštas: „Pisu man nepriklausančią jų moterį, jų moterį!“ Sako, kad panašiai jaučiasi juodaodžiai vyrai, kai užvaldo baltąją moterį. Aš ne juodasis, bet irgi tą jaučiu.

– Eime, vaikai, į gatvę! Ten Revoliucija kaip Kristus į mūsų miestą atėjo. Ten atima iš turčių ir atiduoda vargšams, ten stalus dengia ir visi žmonės glėbesčiuojasi. Ten gera, smėliuku pabarstyta...

 

Jei mėgstate pinigus, kodėl gi jų nepinigdirbiaujate. Šis ilgas žodis atneš jums daug naudos. Sėkmingai prasukę reikalą, galėsite keliauti, įsimylėti, lengvai gyventi, apsistoti baltutėliuose viešbučiuose, aplenkti šiaurines darganos ir pūgos zonas. Užsiėmus tokiu amatu, galima ramiai besti aristokratišku pirštu į gaublį – keliausiu čionai, ne, geriau tenai.

Išmoksite tenkinti savo kaprizus, daug laiko skirsite mokslams, eidami šiuo keliu galbūt tapsite netgi astronomu arba jūreiviu.

Kartais esu geros nuomonės apie policiją. Jie saugoja mus nuo mūsų pačių – vienišų ir nusivylusių. Kad vienas kito neišnaikintume. O kilus revoliucijai jų reikalas paprastas – pasitraukti į šoną. Nesikiškit – ūsuoti vaikinai – čia ne jūsų reikalas, ne jums ją sustabdyti. Čia pokyčiai vyksta. Ištirpkite tarp žmonių. Kitaip sumindys. Tikrai sumindysime. Norite – prisijunkite. Mūsų revoliucija ir jus pakvies. Ji kviečia ir turčius. Ji ne prieš žmones – ji prieš šitą civilizaciją.

Svajoju apie baisų sukilimą, širdyje nešioju maištą – tokį kaip Razino ir Pugačiovo. Todėl nebus iš manęs Nabokovo – negaudysiu pievoje drugelių apnuogintomis seniokiškomis plaukuotomis anglų blauzdomis. Nebūsiu ir šlykščiu Normanu Meileriu, neplekšnosiu per skruostus dar šlykštesniam Gorui Vidalui, tegul raukšlėtoji lėlė Džeki O. panaudoja savigynos techniką ir nutempia mane šalin nuo jo.

 Kraujas būna skystas ir purvinas, bet būna ir kruvinas, švarus – grynas sirupas. Chuj jūs padarysite iš manęs poną rašytoją. Jei staiga užsidirbsiu milijoną – už tuos pinigus ginklų prisipirksiu ir kokioje nors šalyje sukilimą surengsiu.

Nepirksiu nei pilių, nei salų, neužsiversiu antikos grožybėmis, neimsiu kaitalioti vienos pyzdos į kitą, jaunesnę pyzdą – aš jums ne kvaila lėliška aktorė ar į roko žvaigždūnus prasimušęs išparpėlis – proletarų vaikas. Šiame pasaulyje turiu visai kitokių linksmybių…

Ech, tas poetukas Edka. O jo darbas – vyriausybes versti. Rinktinis darbas, jaudinantis. Už milžiniškus pinigus.

Užsukate į kontorą, o ten sėdi akiniuotas poetukas Edka ir mandagiai šypsosi. Jums reikia nuversti vyriausybę? Kiek mokėsite?

Ir prasideda... Ek, poetuk Edka iš Pirmos aveniu Niujorke – ar susilauksim, ar galėsim kada nors... Svajonė ryški, stipri, verčianti veikti.

Gal banką apiplėšti, ar ką – kalbu sau iš nevilties, išbadėjęs, be pinigų, priklausomas nuo milijonieriaus ekonomės. Bet ne, nesugebėsiu, įkliūsiu, per mažai žinau, svetima šalis. Jokia sąžinė manęs negraužtų, kokia čia dar sąžinė, į kalėjimą patekti tiesiog nepraktiška, juk daug metų duos.

Suokalbį prieš kokią nors valstybę surengti – kitas reikalas. Geriausia prieš didelę valstybę – SSRS arba JAV, arba Kiniją. Žinoma, revoliuciniam sprogimui paruošti reiktų daug metų, tačiau sėkmės atveju, oi, ko tik ji neduotų! Viską. Džiaugsmą ir atilsį! Auksu siuvinėtus antpečius, išpuoštą mundurą, tave dievinančias moteris. Šimtai tūkstančių jaunuolių, išsitiesę visu ūgiu, rėkia „Valiooo!“

Revoliucija – naudingas daiktas, kai gerai pagalvoji. Aišku, rizikuoji netekti gyvybės – bet na ir kas, juk rizikuoji ir eidamas per gatvę.

O sėsti į kalėjimą už banką – žiurėk, kokius dvidešimt gautum – juk kvaila, baisiai kvaila.

„Žinau tave, žinau, Limonovai. Tau į mauzoliejų su ėriuko kepuraite norisi,“ – sakė vienas įžvalgus žmogus iš Simferopolio. Oi noriu, oi noriu į mauzoliejų, ne kitaip, o su ėriuko kepuraite, o dar geriau būtų, jei kaukazietišką papachą užsimaukšlinčiau, dar laukiniškiau atrodyčiau.

Nė nemirktelėjęs stojau blogio pusėn – raganų, vampyrų, nusidėjėlių, nacių, čekistų, Ravaljako, nužudžiusio Henriką Ketvirtąjį, Osvaldo, nužudžiusio Kenedį, Che Guevaros ir nieko nenužudžiusių nevykėlių, tų, kurie visą gyvenimą iki pat žilos galvos stovi lyg šveicoriai, pagarbiai nulenkę galvas prie turtuolių namų durų ir sveikina pro šalį einančius turtingus senius, senes bei turtingus jų vaikus. Stovi jis visas tvirtas viduje, dantis sukandęs, o jame kažkas auga, lenda į paviršių, kartais jis vos susilaiko neišprievartavęs jaunutės ilgablauzdės Kristinos – žymaus naftininko dukters, šešiolikos metų, kartu su drauge linksmai gyvenančios didžiuliame bute per visą aukštą, kuriame dažnai svečiuojasi jaunuoliai ir vyrai degančiomis akimis.
       Taip, stojau blogio pusėn – mažų laikraštukų, kopijuotų lapelių, partijų bei judėjimų, kurie neturi jokių šansų. Jokių. Patinka politiniai susirinkimai, į kuriuos ateina vos keletas žmonių, patinka kakofoniška muzika, kurią groja nemokšos muzikantai chroniškų nevykėlių veidais. Grokit, grokit, mielieji... Nekenčiu simfoninių orkestrų, baleto, išskersčiau visus violončelininkus ir smuikininkus, jeigu tik ateičiau į valdžią.

Šią civilizaciją reikia sugriauti visoje Žemėje – ir Rusijoje, ir Kinijoje, ir Amerikoje. Sugriauti, suvienyti šiam tikslui visus nepatenkintuosius. Jokių išrinktųjų klasių, jokių darbininkų diktatūrų, kuo tas iš fabriko geresnis už bet kokį kitą žmogų? Tai kvaila, juk geresnis tas, kuris labiau nekenčia civilizacijos. Mes neatsakome į klausimą, ką statysime tuščioje vietoje. Mes sakome: „Mūsų tikslas – sugriauti.“ Ne iš pagrindų, kaip giedama Internacionale, o dar giliau, su šaknimis, viską, kad liktų tik dulkės, taip, kaip senovės miestus nugriaudavo nugalėtojai, o po to plūgais užardavo.

Ateis visi. Chuliganai ir drovieji (drovūs gerai kariauja), dragpušeriai ir lapelių į viešnamius platintojai. Ateis masturbatoriai, pornožurnalų ir filmų mėgėjai. Ateis tie, kurie vieniši klajoja po muziejų sales ir vieniši varto knygas krikščioniškose nemokamose bibliotekose. Ateis tie, kurie šlaistosi po „Macy’s” ir „Alexander’s” neturėdami pinigų ką nors nusipirkti – tiesiog stumia laiką. Ateis tie, kurie dvi valandas gerią tuščią kavos puoduką Makdonaldse ir ilgesingai žiūri pro langą. Ateis tie, kuriems nepavyko meilėje, piniguose ir darbe, ir tie, kurie savo nelaimei gimė neturtingose šeimose.

Ateis tie, kuriems viskas nusibodo, kurie jau iššvaistė dalį gyvenimo niekada nesibaigsiančiai beprasmiškai tarnybai banke arba prekybcentry. Ateis šachtininkai, kuriems nusibodo šachtos, ateis fabriko darbininkai, kurie nekenčia fabriko. Ateis valkatos ir garbingi šeimos žmonės, nuo savo šeimos sužvėrėję. Ateis kareiviai, metę kariuomenę, ateis ir studentai, palikę studentų miestelius. Ateis drąsieji ir stiprieji iš visų gyvenimo pašalių, kad pasižymėtų ir užsitarnautų šlovę.

Ateis poromis susikibę homoseksualai, ateis vienas kitą mylintys vaikinai ir merginos, ateis ir ryškiais apdarais pasipuošusios lesbietės. Ateis ir aktoriai, ir dailininkai, ir muzikantai, ir rašytojai, negalintys parduoti savo kūrybos.

Visi prisistatys. Imsis ginklų ir sugriaus šitą santvarką visiems laikams.  

Štai miestą po miesto užima revoliuciniai nevykėlių būriai. O imperijos armijos kareiviai, išgirdę nevykėlių kraujo, jau seniai tekančio jų gyslomis, balsą – prisimena savo gimdytojus, nusiplėšia imperijos antpečius ir švytinčiomis akimis, su gėlėmis skrybėlėse grįžta į savo gentį, glėbesčiuojasi su saviškiais.

Vaduojant vieną miestą po kito, iš pradžių įvykus sprogimui Didžiajam Niujorke, Amerika tampa laisva, o aš – E. L. – einu kolonos priekyje, visi mane pažįsta ir myli. Žygiuoju revoliucinės kaitros išblukintais plaukais.

Ir visa, kas nežmoniška, griūva – bankai, biurai, teismai, chemijos ir geležies fabrikai ir visos kitos šlykštynės.

Mirtį reikia sutikti tvirtai ir gražiai – su povyza, iššūkiu, užrietus nosį, šventiškai, geriausia su šypsena.

Keliai virpa – susiimk, pajudėk, kad nuslėptum, akys ašaroja – o tu imk kvatoti, manys – iš juoko.

Bloga mirtimi patį šlovingiausią gyvenimą galima sugadinti.

Reikia saiko. Juk išeiti vis tiek reikia. Nors niekada ir nesinori.

Išeik arba labai reikšmingai, šaltai, lėtai, arba dar geriau – chuliganiškai, pasišvilpaudamas, su – „Ech, tvoju mat‘!“

Dirbdamas šaltyje ir purve, be karšto vandens ir jokių pramogų, priėjau išvadą, kad laikyti žmones koncentracijos stovyklose nėra taip jau baisu. Taip, dirbti šalta, tačiau nieko tokio, netgi dar geriau, kad iš jų atėmė smulkias asmenines iniciatyvas (meilę, restoranus ir panašiai). Daugelis žmonių vis tiek nežino ką daryti su savo gyvenimu, kur jį dėti. Nueis ar nenueis Džekas šiandien į restoraną – žemė nuo to neprasivers. Vis tiek žmonių gyvenimas beprasmis – daugelis ryja tą, ką patys gamina, tad kodėl gi jų nesurinkus grupėmis, neapgyvendinus drauge, kodėl jų neįdarbinus ir kartu neišvadavus nuo visų rūpesčių. Nereikės rūpintis vaikais, žmona, mokėti mokesčių...

Atėjo metas pasikeisti vardą į „Comrade Z.“ ir pradėti naują gyvenimą. Juk viduramžių kinai, pradėdami naują gyvenimo etapą, keisdavo ir vardą. Reikia pabėgti nuo buvusių bičiulių, pasislėpti pogrindyje ir paskelbti visiems karą. Juk geriau kariauti, o ne žemę kasti, a? Kariauti daug lengviau, nebent pavojus, kad nušaus.

 „Misteris Zė“. Milijonieriaus ekonomė, kurią tebelaikau artimiausia drauge, sakė, jog amerikiečiai tars naują mano vardą kaip „Zi“.

Gražus tu, švino gabalėli. Kerštinga tu, kulkele. Tu karšta. Gera iššauti iš arti į išsprogusį ir nudribusį Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento pilvą, apsaugotą tik languotais fermerio marškiniais, prasibrovus tarp dviejų plačių nugarų tvankioje Ajovos fermerių derliaus parodoje, kur nors tarp gigantiškų kukurūzų pasėlių, kur ganosi jaučiai, laistantys žemę geltonomis čiurkšlėmis, pramušančiomis dirvos plutą. Po to nuskuosti naujutėlaičių traktorių link, įsmukti į eksperimentinį kotedžą ir užtrenkti duris...

Ir kol jie lenda pro duris ir langus – atsistoti visu ūgiu ant nedegaus stogo ir paleisti karštą kulką sau į smilkinį.

Likite sveiki.
 

Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius, K.: Kitos knygos, 2010.