Ar mums nenusibodo vienas iš esminių gyvenimo klausimų: kas yra meilė? Ar mes žinome šio žodžio prasmę šiandien? Šiandien kalbėti apie meilę abstrakčiai, kalbėti apie ją rimtu veidu nėra kažkas, ką laikytume pagirtinu dalyku. Šitas taip svarbus ir taip dažnai naudojamas žodis nebeturi jokios aiškios prasmės, nes nebelieka noro kurti žodžio „meilė“ prasmės, mažai kam tokie klausimai šiandien atrodo ypatingai svarbūs ir aktualūs, kada yra, atrodo, žymiai svarbesnių dalykų už šitą jausmą ir praktiką.
Pradedant kalbėti apie jausmus žmonėms, kurie mums atrodo gražūs, kurie mums tiesiog patinka, su kuriais mes norime būti, labai svarbu nepamiršti, kad mes niekada negalime kalbėti apie visų jausmą, nes jausmas visada yra kažkieno, jis visada yra kažkokio žmogaus kažkokiam kitam žmogui ar žmonėms, daiktui ar gyvūnui. Būtent todėl nesiruošiu čia postringauti apie tavo pojūčius, tavo nuomonę apie tai, ką laikau šios įdomios temos esme.
1. Apie kūną ir sielą
Esu girdėjęs, kaip žmonių Protas, žmonių sielos jų aistras ir geidulius slopina ir kūnus marina, bet taip pat esu girdėjęs, kaip dėl kvailų aistrų ir geidulio stipriausio žmonės nebetenka smegenų ir nebegali savęs kontroliuoti, nes kūniškasis malonumas tampa jų veiksmo pradžia ir pabaiga. Kai viskas sukasi vien tik apie malonumą, kurį patiria kūnas, ar belieka vietos mūsų Prote esančioms idėjoms apie mūsų mylimuosius. Kai viskas sukasi vien tik apie Prote glūdinčias idėjas, ar pakyla mums ranka kažką lovoje nuveikti? Ar mes gyvename tik savo fantazijose? Ar mylime tik tuos, prie kurių negalime prisiliesti, kurių negalime bučiuoti? Nuodėmė! – sako juodaskverniai. Ppaleistuvystė, – sako davatkos. Koks santykių taurumas be bažnyčios atspaudo, be valstybės patvirtinimo ir tėvų palaiminimo?
O kas, jei tik kūniškos aistros mums terūpi, jei tik kūno malonumas suteikia mums laimę? Malonumas yra laimingo gyvenimo pradžia ir pabaiga, nes niekas nei prieš jį, nei po jo jau nebėra. Mes norime malonumo tam, kad išvengtume skausmo, ir vengiame skausmo tam, kad pajaustume malonumą, bet kai nebelieka vieno, nebelieka ir kito, nes be skausmo mes nesuprasime ir malonumo. Kai prasideda tokia sadomazochistinė agonija, pabėgti nuo jos tampa vis sunkiau, ir vienintelis kelias mums belieka tik per Protą. Tai vieta, kur aistra kertasi su racionalumu, kur tariamas žodis, kuris baigiasi kūnu. Kai kūnai ir malonumai mūsų nebetenkina, mes susitinkame su savuoju Aš, su kuriuo mums bendrauti kartais sekasi geriausiai. Auginam savo Protą nuo aistros nusisukdami, nors toji aistra taip pat yra stipri – tai valia tiesai. Išminčiai ieško tiesos, išminčiai trokšta sužinoti visas pasaulio paslaptis, įminti didžiausius klausimus. Pažinimą jie mato tik per savo protą, bet ar ne menkas tas jų protas būtų, jei jie nematytų, neužuostų, negirdėtų, neliestų, nejaustų skonio?
Kvailystės tai didžiausios, kai Protas su kūnu kovoja. Sveikam kūne – sveika siela. Su sveika siela sveikas kūnas. Suderinkit kūno ir sielos malonumą tam, kad laimę pasiektumėte. Visa kita – tai tik šlykštus nepilnavertiškumas, integralios žmogaus prigimties niveliacija ir paties gyvenimo paniekinimas. Tegul jūsų idėjos, mintys, jausmai ir pojūčiai tampa viena visuma, jumis pačiais.
Kai mylite žmogų, turite sau tarti „Negyvensiu dėl kitų iš pareigos ir kitų neversiu gyventi dėl manęs!“ Štai kur išmintis turi prasidėti. Gyventi reikia dėl savęs, o ne dėl kitų, nes jūsų gyvenimas yra tik jūsų, o kitų gyvenimas – tik kitų gyvenimas. Kai mylite kitą, tai turite mylėti ir save, nes ar gali jūs kažkas gerbti, jei pats negerbiate savęs? Ar gali kažkas jumis didžiuotis, jei pats nesididžiuojate savimi? O dėl ko didžiuotis? Tik dėl to, ką pats padarėte didingo, tik dėl to, ką pasiekėte gyvenime, nes svarbiausia yra realizuoti save pagal savo vidinius prigimtinius talentus, ne atrasti save, bet sukurti save iš naujo kiekvieną kartą, kai viskas atrodo jau beprasmiška. Jūs ir esate šio gyvenimo prasmė ir matas, nes tik tas, kuris vertybes kurti geba, gali kūrėju vadintis!
Tam, kad gyvenimas turėtų tikslą, jį dar reikia susikurti, o be tikslo joks gyvenimas nėra prasmingas. Geriausia turėti daug tikslų, mažesnius ir didesnius, bet niekada ne paskutinį, niekada ne tą, ties kuriuo viskas baigtųsi, nes mirti turi norėti tik tas, kuris tikslo susikurti nebesugeba, tokiam reikia padėti pasitraukti nuo gyvųjų! Lavonus paskui save tampydami, gyvieji patys lavonais smirdėti pradeda, o tai jau žingsnis į lavoninę, kur visi lavonai gražiai sudėti guli.
O kaip lavoną ir gyvulį nuo žmogaus atskirsi? Žmogus, jis pats sau kelią klojas, jis pats sau lovą pasikloja ir miegoti pats nueina, atsibunda pats, gyvena pats ir niekas niekada negyvena už jį, jo rankomis, jo mintimis. Tik tokia būtybė yra asmuo, tik tokia būtybė gali mylėti ir padėti kitiems be jokio savanaudiškumo, nes ten, kur egoizmas, turi būti ir altruizmas. Be vieno neįmanoma suvokti kito. Didžiausia savanaudiškumo dorybė iš tikrųjų yra meilė kitiems, pagarba kitiems, kooperacija tarp tų, kurie yra individai, o ne beveidė masė, neturinti nieko, tik save pačią. Ne, ji turtingesnė, ji turi tave, unikalų individą!
Protavimas taip pat turi tapti didžiausia jūsų dorybe, nes tai pagrindinis žmogaus išlikimo įrankis, be kurio išlikimas ir gyvenimas ne tik kad netenka jokios prasmės, bet ir praktinės realizavimosi galimybės. Tikslas visada turi būti derinamas su veiksmu, kitaip tariant – norėdami įjungti televizorių, neįjunkite viryklės. Jei ko nors norite iš žmogaus X ir žinote, kad tikriausiai geriausiai pasieksite tai su A, tai tą ir darykite. Nėra nei laiko, nei prasmės emocionalumui ten, kur jo neturi būti. Kitas žmogus visada yra kitas žmogus, o ne jūs pats, todėl stengtis pavergti jį savo emocionalumu yra tik apgailėtinas iracionalios desperacijos aktas. Norite pavergti kitą, nes gailestis sau jus graužia? Sakykit „ne“ bet kokiam savęs gailėjimui, pasinerkite į laisvės praktiką, į patį veiksmą ir mąstymą, kuris kyla iš intuityviai suvokiamų prielaidų. Pasitikėjimas savimi ir įkyrios abejonės atsisakymas nuveda jūs ten, kur norėjote eiti, nes tokiu būdu patvirtinate gyvenimą.
Atvirumas sau ir tiems, kuriuos laikai savo draugais ir meilės objektais, yra viena svarbiausių dorybių, kokias įmanoma pasiekti. Melas nebūtinai sužlugdo santykius su žmonėmis, bet juos naikina iš vidaus, naikina patį turinį, pamatus, ant kurių stovi meilė. Atviriems santykiams reikalingas susitarimas ir ištikimybė, duoto žodžio laikymasis, lojalumas, pagarbus elgesys su kitais, netgi jei jie patys tokie nėra. Drąsa tokiu atveju veikia kaip instrumentas kovai su atsiradusiais priešais, bet kovoti reikia ne dėl savęs gailėjimo, bet dėl gero priešo, kuris suteikia galimybę mums su juo kovoti. Todėl reikia dėkoti tiems, kurie mus puola, ir atsilyginti jiems tuo pačiu. Savigyna skiriasi nuo priešų sukūrimo iš nieko, nuo paranojiškų svajonių sužlugdyti kitus vien tam, kad jie taptų tokiais nelaimingais, kaip mes. Turime nenusileisti oponentui, bet niekada negalima savęs laikyti auka, niekada negalima gailėtis savęs, tai pati didžiausia iš visų ydų. Pasišlykštėtina baimė – tai tikros drąsos priešingybė!
3. Apie atsiribojimą ir abejingumą
Kada mes bijome ir kada mes verkiame? Ar tik ne tada, kai drąsos prieš gyvenimą mums stinga? Kai stovime ant bedugnės krašto ir matome, kaip viskas aplink mus griūna, jaučiame, kad nesitikėjome to, tikėjomės rojaus amžinojo. Tu – tas, kuris dabar jaučiasi gerai, įsivaizduok, kad po kelių sekundžių viskas, ką mylėjai, ir viskas, kuo tikėjai, taps dulkėmis, įsivaizduok, kad visa tau žinoma tiesa taps melu. Kaip jautiesi? Ar nekiltų noras tau sustoti, prisėsti ant akmens ir verkti kiaurą dieną, o gal net visą gyvenimą? Vien dėl to verta džiaugtis, kad galite gyventi čia ir dabar, o ne tada, kai nieko nebebus. Kol verksi tu ant akmenėlio, daug žmonių praeis pirmyn ir kitus akmenis peržengs, kol tu ant savo mylimojo – šalto ir bejausmio akmens – tupėsi... Niekas tavęs nemylės.
Žmogus patvirtina gyvenimą, kai susitaiko su būtimi! Kai susitaiko su praeitimi, kurios nepakeis, kai susitaiko su tuo, kad negali visko kontroliuoti. Kiti žmonės gali meluoti, netgi patys artimiausi tave gali išduoti, įskaudinti, pamiršti, palikti. Susitaikyk su tuo čia ir dabar arba mirk, nes toks gyvenimas – tai gėda tiek garbingai mirčiai, tiek gyvenimui brangiajam. Yra daug dalykų, dėl kurių tu mirti galėtum, bet jei tai gailėjimas savęs, jei tu darai save apgailėtina auka – tuo ir tapti turėtum. Aukštesnysis žmogaus tipas, stiprieji žmonės turėtų tau ranką paduoti ir meškerę paskolinti, bet gal daugiau tu nori? Nužeminti kitus nori iki savo padėties, nekenti talento ir grožio? Tada eik mirties link, nes pats ją garbini kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį, melsdamasis kryžiui ar kitam stabui. Stokis ir imk ugnį į savo rankas, nešk ją tolyn, nesustok, niekada nesustok...
Susitaikymas su įvykių tėkme niekada negali reikšti nieko, kas būtum Tu, nes esi pats sau gyvenimo kūrėjas ir pats sugebi save apibrėžti per veiksmus savuosius. Niekas iš anksto nesudaro tavo egzistencinės esmės, tik tu pats per savo veiksmą kuri prasmę savo gyvenimui ir viskam, kas aplinkui. Kai žmonės mato vertę tarpusavyje, atsiranda meilė ir draugystė. Tik nesustokite ties tuo, kuo esate, nes ties nieku jūs sustosite, sustingsite ties savimi pačiais ir į nieką jūs pavirsite. Tebūnie eksperimentas laisvės praktikos išraiška didžiausia, kuri sugriauna tai, kuo esate – kažkam naujam atsirasti. Jeigu sakote, kad mylite tik moteris ar tik vyrus – esate kaliniai tarp to, kas neriboja šio pasaulio. Išsivaduokite iš siauro regėjimo pančių užsidėję akinius, kurie jums spalvų begalybę rodys, o ne vien tik juoda ir tik balta. Už viso to dar esama naujų nežinomų platybių, kurias atrasti dar tik reikia.
Štai toks turi būti jūsų abejingumas jausmams, atsiribojimas nuo aistros ir nereikalingų minčių, sprendimo ir pasirinkimo trūkumas: kada tikrai nežinai nieko – nesakyk nieko, nebandyk tikėti tuo, ko nežinai. Geriau pajusk ramybę savo sieloje ir eik keliu protingos aistros, gyvenk taip, kaip niekada dar negyvenai, tegul veiksmas tampa svarbiau už plepalus. Nepamesk draugo šiam kelyje, bet duok jam ranką ir neverk, jei nepaims jis jos, nes taip sau kenki, nes nenori susitaikyti su realybe. Realybė yra paprasta, mes žinome tik vieną dalyką – tai, kad mes nieko nežinome. Atsiribodami nuo to, ko mes nežinome, nuo liūdnų minčių, mes galime žengti gyvenimo keliu. Jis čia ir jis nedings kaip viskas, kas jame pradingti gali, nes tik mirtis yra kažkas kito nei gyvenimas būti gali. Pati mirtis nėra gyvenimo įvykis, mirtis nėra pergyvenama, ji yra už gyvenimo ribų. Todėl jei bijot, bijokite gyvenimo, jei nebijot – nebijokite gyvenimo, bet ne mirties!
Seksas ir meilė yra žmogaus fizinis pajėgumas, tačiau šitų veiksmų įgyvendinimas ir vertinimas yra nustatomas racionalaus žmogaus proto: jo pasirenkamos vertybės, sprendimai (sąmoningi ar nesąmoningi). Racionalus asmuo, turintis lytinės saviraiškos galimybę ir pasitikėjimą savimi, meilę ir seksą padaro egzistencijos švente. Kai žmogus neturi savigarbos, seksas yra tik trumpalaikis bandymas susikurti laikiną realybės iliuziją, kuri jį tenkintų. Visai kas kita, kai meilė tampa racionalia sekso ir romantinio idealizmo sinteze.
Racionalios meilės praktikos koncepcija:
1. Pasitikėjimas savimi.
2. Tikslo suderinimas su veiksmu.
3. Sąžiningumas, lojalumas, atvirumas, pagarba ir drąsa.
4. Atsiribojimas nuo neracionalaus pavydo, kai reakcija į partnerio veiksmus neatneša naudos tau pačiam.
5. Fizinio malonumo ir naiviojo idealizmo sintezavimas racionalaus jausmo atsiradimui.