Jonas Šliūpas. Tikri ir netikri šventiejie. Paveikslėliai iš gyvenimo kankintinių ir kankintojų. Chicago, Illinois: Lietuva, 1907.
Šiandieninėje visuotinės pagarbos Dievui ir Bažnyčiai gadynėje užmarštin palengva grimzta gausūs Lietuvos laisvamanių patriarcho dr. Jono Šliūpo veikalai. O gaila. Juk jų autorius ryškiai išsiskyrė gana vienodoje didžiai religingų ir didžiai Tėvynę mylinčių lietuvių nacijos tėvų rikiuotėje.
Tai labiausiai lėmė J. Šliūpo polinkis į laisvamanybę, kurios jis neskyrė nuo lietuvybės. Tokia samprata aiškiai kirtosi su to meto kultūrinėje ir politinėje aukštuomenėje dominavusia Lietuvos vizija, tad J. Šliūpui teko iškentėti ne vieną sutanotųjų patriotų išpuolį. Nesutardamas nei su valdžia, nei su bendražygiais, 1884 m. jis buvo priverstas emigruoti Amerikon, o iš ten J. Basanavičiui rašė: „Kad jie galėtų, mane jie prarytų. Man jie daro visur bjaurybes, visur žmones ant manęs siundo – už mano „bedievystę“!.. Ir tai galop XIX šimtmečio!“
Įdomi paralelė, kad J. Šliūpas, kaip ir K. Boruta, neįtiko visoms valdžioms: smetoniškajai – už laisvamaniškas ir net socialistines pažiūras, o sovietinei – už ryžtingą tautiškumo propagavimą. Šiuo metu, kaip ir prieškario laikais, itin akcentuojamas tik jo indėlis į tautinės valstybės kūrimą.
Literatūrinę veiklą pradėjęs 1883 m. išleista knygele „Vargai, jų kiltis ir vaistas nuo jų“, J. Šliūpas parašė apie 80 knygų, brošiūrų, apybraižų ir galybę publicistikos. Tiksliai pasakyti sunku, tačiau mažne pusę jo kūrybos galima pavadinti daugiau ar mažiau „laisvamaniška“. Vieną tokių knygelių ir norėčiau aptarti.
Tai 1907 m. išleista 8-oji serijos „Lietuvių laisvamanių susivienijimo Amerikoje biblioteka“ knyga „Tikri ir netikri šventiejie“. Ši brošiūra, be kita ko, įdomi ir tuo, kad antrasis jos leidimas sulaukė valdžios represijų. 1930 m. Šiauliuose perleistas leidinys (suredaguotas, „sulietuvintas“, su pridėtu įžanginiu autoriaus žodžiu) buvo cenzūros konfiskuotas dėl „tikybos įžeidimo“. Cenzūrai labiausiai užkliuvo įžangos žodžiai: „Bažnyčia“ tad Lietuvoje ne pagarbos ir guodonės užsipelniusi yra; ji yra mums svetimas gaivalas, lyg usnys, svėrės, kūlės, rūdys mūsų laukuose. Arba ji turi reformuotiesi ir su mokslu susiderinti, arba ji privalo išmesta būti iš Lietuvos viešojo gyvenimo. Kito kelio nėra.“
Visų pirma ši knygutė stebina archajine „neliteratūrine“ kalba, kurią itin sunku suprasti prie šiandieninių „sunormintų“ tekstų pripratusiam skaitytojui. Tokio skaitytojo požiūriu, J. Šliūpas būtų tikrai neišlaikęs valstybinio lietuvių kalbos egzamino, nes vartojo daugybę rusiškų, lenkiškų ir amerikietiškų svetimybių, neįprastų transkripcijų ir apskritai nežinomų žodžių. Be to, skaitymą apsunkina ir amerikietiškos spaustuvės raidynas be kai kurių lietuviškų raidžių. Pvz.: „Brunono philozophija vėlesniame laike ilgai netapo apiprekiuota, o buvo net užmesta, iki Jakobi neatkreipė ant jos atydą savo Rašyvose apie Spinozos doktriną. Ir Spinoza, ir Deskartes labai daug skėli Brunonui. Jo įtekmė taip-gi įtėmytina yra pantheistiškuose paisėjimuose šiądykštės Vokietijos“ (p. 54).
Brošiūroje pateikti 7 pasakojimai apie konkrečius istorinius asmenis, kuriuos Bažnyčia įvairiomis epochomis paskelbė šventaisiais. Detaliai aprašydamas kanonizavimo aplinkybes, autorius sumaniai demaskuoja šią Bažnyčios hierarchų procedūrą ir paverčia ją nieko „šventa“ neturinčiu bažnytinės valdžios aktu, kuriuo siekiama dominuoti ir gauti vienokios ar kitokios naudos.
Pirmajame skyriuje J. Šliūpas aprašo krikščionių vyskupo Kirilo nusikaltimą – Aleksandrijos matematikės Hipatijos (375–415) nužudymą, už kurį, kaip už kovą prieš pagonis, vėliau jis buvo kanonizuotas: „Tūlą gavėnios dieną, pradžioje 415 m., Hypatiją gauja pasiutėlių ištraukė iš vežimo ir nutempė į Cezarišką bažnyčią, kur išvilko ją nuogai iš drapanų ir užpampino su plytgaliais; potam jos kūną sudraskę į šmotus, vaikščiojo krykštaudami po ulyčias Aleksandrijos ir galiaus liekanas sudegino į pelenus vietoje, vadinamoj Kimaron. Tai tikrų ir uolių katalikų širdis!“ (p. 11)
Antrasis skyrius byloja apie vestgotų karalių Hermenegildą, kuris 585 m. sukėlė karą prieš savo tėvą, jį pralaimėjo ir buvo numarintas kalėjime: „Katalikai laikuose ir šalyse Ermenegildo – tai reikia jų pateisinimui pasakyti – rodos visatinai skaitė jo rebelliją kaip piktadėjystę. Bet vėlesniuose amžiuose, kada aplinkybės buvo iš dalies užmirštos, jo nedoras pasielgimas buvo giriamas kaipo darbas krikščioniškos dorybės, ir jo vardas pateko į kalendorių tarpan šventųjų ir kankintinių“ (p.16). Trečiasis skyrius skirtas šventuoju paskelbtam Krokuvos vyskupui Stanislovui Ščepanovskiui, kurį 1079 m. Lenkijos karalius Boleslovas įsakė nužudyti dėl to, kad vyskupas „turėjo valną preigą prie kambarių karalienės ir karaliui esant šalin celibatą paleido į užmarštį“ (p. 21).
Ketvirtajame skyriuje J. Šliūpas kiek nukrypsta nuo šventųjų temos ir pasakoja apie flagelantus – mėgėjus plaktis rykštėmis. Jis aprašo šį „besiplakančių brolių“ paprotį viduramžių Europoje, vėliau atėjusį ir į Lietuvą. Autorius pabrėžia, kad tik 1779 m. vyskupo Stepono Giedraičio nurodymu buvo uždrausta „kailį savo diežti“, ir visai šiuolaikiškai atsidūsta: „Taip, taip, lietuviai nuolatos vėliaus už kitas tautas protą teįgyja. Jeigu kunigai nekliudytų žmonių apsišvietimą ir netemdintų protų bažnytiškais išmislais ir monais, o platintų mokslą, nebūtų tokios paikystos galimu daigtu. Taigi daugiaus šviesos, daugiaus šviesos, o ne šventinto vandenio!“ (p. 28)
Penktasis ir šeštasis skyriai perkelia į šventosios inkvizicijos rūsius bei aikštes. Juose minimas 1553 m. Ženevos diktatoriaus J. Kalvino įsakymu gyvas sudegintas ispanų mokslininkas laisvamanis M. Servetas ir, kaip buvo galima tikėtis, G. Bruno, kuris 1600 m. popiežiaus Klemenso VIII nurodymu buvo gyvas sudegintas ant laužo. Knygą užbaigia pasakojimas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojo tribunolo narį Kazimierą Liščinskį, vieną pirmųjų ateistų Lietuvos istorijoje, 1687 m. parašiusį traktatą „Apie Dievo nebuvimą“ („De non existentia Dei“). Po dvejų metų Varšuvos teismas jį nubaudė mirties bausme, nukirsdino ir sudegino ant laužo. J. Šliūpas cituoja teismo sprendimą, kuriame nurodyta bausmės priežastis: „Lyščynskis savo knygoje surinko visokius atrodymus iš pagoniškų ir kitokių piktžodžiaujančių raštininkų prieš būtybę dievo ir užbaigė samprotavimu: taigi nėra dievo“ (p. 59).
Amžininkai liudija, kad J. Šliūpas buvo geras oratorius ir kandaus žodžio kišenėje neieškojo. Kiekvienas šios brošiūros skyrius palydimas skambia autoriaus išvada ir moralu. Šiandien jie stebėtinai primena žmogaus teisių gynėjų šūkius: „Religiško fanatizmo platintojai niekina kritiką bei jieškojimą teisybės ir mindžioja prigimtas tiesas žmogaus. Todėl meskime fanatizmą šalin! Tegyvuoja valnybė, šviesa ir laimė visų žmonių ir kožno atskirai!“ (p. 42) Arba: „Svyla akys nuo šviesos spindulių Romos krokodilams! Rytas valnybės ir apšvietos aušta, todėl pelėdos su neapykanta slapstosi. Mokslui priekyn žengiant, fanatizmas turi traukties iš kelio!“ (p. 55)
Per 40 metų (nuo 1900 iki 1941-ųjų) J. Šliūpas Amerikoje ir Lietuvoje sugebėjo įsteigti net keturias laisvamanių organizacijas (paskutinę 1941 m. vasarą uždarė nacių nurodymus vykdžiusi Lietuvos laikinoji vyriausybė). Sovietmečiu laisvamanius pakeitė karingieji ateistai, o 1990-aisiais ateistai virto karingaisiais katalikais. Pokyčių įvyko daug, bet naujojo Šliūpo taip ir neatsirado.
V. Kavolis abu aušrininkus – J. Šliūpą ir J. Basanavičių – laikė vienodai prisidėjusiais prie lietuvių tautos pavasario XX a. pradžioje. Jis pabrėžė, kad J. Basanavičius kūrė konservatorišką, o J. Šliūpas – radikaliąją, reformatoriškąją lietuvių tautinio atgimimo žmogaus versiją. Iš to, kokius patriarchus mes šiandien garbiname, ir galime suprasti, kokią atgimimo versiją pasirinkome ir kodėl Lietuvoje nėra laisvamanių.
Šiaurės Atėnai, 2010 01 22
