Radikalių alternatyvių knygų leidykla „Kitos knygos“ ką tik išleido žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklą „Kristus su automatu ant peties“. Šiuose reportažuose pasakojama apie septintojo ir aštuntojo dešimtmečių įvykius bei užčiuopiami iki šiol vis iš naujo įsiliepsnojančių konfliktų ir vis dar tebetvyrančios įtampos židiniai. „Kristaus su automatu ant peties“ temos – po Šešių dienų karo susiformavęs palestiniečių partizanų judėjimas, partizanų karai Bolivijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Mozambiko nepriklausomybės karas.

R. Kapuścińskis stebi, kaip istorijos kataklizmai keičia eilinio žmogaus gyvenimą, rodo, kaip išsitrina ribos tarp užpuolikų ir aukų, teroristų ir terorizuojamųjų ir jog tai, kas sparčiai kintančiuose kruvinos istorijos įvykiuose atrodo banalu, turi žymiai gilesnes priežastis. Ši įžvalgi knyga padeda suprasti Izraelio ir palestiniečių konflikto ištakas bei painios pastarųjų kelių dešimtmečių Lotynų Amerikos istorijos foną, tačiau kartu tai – emociškai sodriausia Ryszardo Kapuścińskio knyga.

Šios knygos herojai partizanai – ne fanatiški, indoktrinuoti kairuoliai, o inteligentiški dvidešimtmečiai, įsiviešpatavusios prievartos, kolonializmo ir karinių diktatūrų siaubo įvaryti į beviltiškos kovos apkasus. Jų tragiškų likimų fonas – išsivysčiusių Vakarų šalių, vardan vienadienių ekonominių interesų toleruojančių ar net remiančių nusikalstamus karinius režimus, politinis cinizmas.

Ryszardo Kapuścińskio knygos žavi puikiu literatūriniu stiliumi, stebėtinu dėmesingumu gyvenimo smulkmenoms, antropologiniu įžvalgumu, jautrumu įvairioms žmonių gyvenimo formoms. Kapuścińskio žurnalistinė proza pelnytai garsėja ir drąsiais, taikliais pastebėjimais apie civilizacijos perspektyvas, apie Vakarų civilizacijos ir „Trečiojo pasaulio“ akistatą bei pačiu tikriausiu moraliniu nerimu. Klasikinė R. Kapuścińskio knygų tema – postkolonijinių režimų žlugimo anatomija, tačiau politinių įvykių priežastis R.Kapuścińskis įtikinamai aiškina, „iš apačios“ analizuodamas šalies gyvenimo būdą, panirdamas į kasdienio „paprastų žmonių“ gyvenimo detales, stebėdamas senųjų kolonijinių valdžios struktūrų likimą ir virsmus naujoje realybėje. Jo knygos – fundamentalūs egzotiškų šalių gyvenimo skerspjūviai, tačiau jo Afrika ar Lotynų Amerika gali daug pasakyti ir apie Europą su jos skurdo salelėmis – savitu vidiniu Trečiuoju pasauliu. Viename interviu rašytojas pastebėjo, jog Kongo kaimelių, kuriuos jis išvydo šeštajame dešimtmetyje, gyvenimo būdas akivaizdžiai priminė jo vaikystės Pinską.

Kristus su automatu ant peties

Rektorius priėmė mane savo kabinete dangoraižio, kuria­me įsikūręs Šv. Andriaus universitetas, dvyliktajame aukšte. Dangoraižis stovi senojo La Paso centro pakraštyje ir atrodo taip, kaip atrodė daugelis namų pasibaigus Varšuvos sukilimui. Sienos išvarpytos kulkų, tai šen, tai ten išdraskytos artileri­jos sviedinių. Dauguma langų be stiklų, ir koridoriais traukia smarkūs šalti vėjai, nes esame beveik keturių tūkstančių me­trų aukštyje. Studentai sėdi paskaitose susigūžę nuo šalčio, vė­jas plėšia jiems iš rankų užrašus ir blaško po gatvę.

Laimei, paskaitos vyksta retai. Kartkartėmis, kai opozicinės aukštosios mokyklos dvasia ima kelti grėsmę, valdžia univer­sitetą keliems mėnesiams uždaro. Tuo metu, kai universite­tas atidarytas, studentai dažniausiai streikuoja, reikalaudami, kad vyriausybė atsistatydintų. Jeigu streikas neveiksmingas, jie surengia dar vieną maištą. Niekas negalvoja apie mokslą, ir tai visai suprantama. Studentai, kartu su kalnakasiais, yra svarbiausia Bolivijos opozicinė jėga – jiems tenka didžiausia kovos su režimu našta. Būti studentu šioje šalyje – pavojingas darbas. Daugybė studentų žūva gatvių manifestacijose, per nuolatinius kariuomenės mėginimus šturmuoti universitetą ar kovodami partizanų gretose. Studentai eina į universitetą ginkluoti. Universiteto pastate pilna ginklų. Ten sukrauti ir au­tomatai, ir dėžės granatų. Kartą studentai pasistatė ant stogo iš kontrabandininkų pirktą priešlėktuvinį kulkosvaidį ir šaudė į universiteto bombarduoti skrendančius lėktuvus.

Rektoriaus kabinete taip pat gausu kulkų paliktų žymių. Šios žymės naujos – tai neseniai studentų tarpusavyje kariauto brol­žudiško karo pėdsakas. Juk ne visas jaunimas kairysis. Dalis stu­dentų tarnauja oligarchams. Kiti priklauso įvairioms tarpusavyje besikivirčijančioms organizacijoms: čia esama anarchistų ir troc­kistų, maoistų ir nepriklausomų krikščionių demokratų, fašistų socialistų ir revoliucionierių nacionalistų. Medicinos fakultete vei­kia trylika politinių partijų, visame universitete – apie dvidešimt, bet sunku jas tiksliai suskaičiuoti, nes daugybė jų vos susikūrusios po savaitės išnyksta. Politinis gyvenimas Lotynų Amerikoje – tai nuolatinis partijų pumpuravimasis ir stebėtinai gyvybingas daugi­nimasis. Visų sunkiausia Lotynų Amerikos gyventojui yra paklusti kieno nors kito primestai disciplinai, tad, panoręs dalyvauti politi­koje, jis instinktyviai puola kurti savo partiją. Galima būtų pateikti ilgą sąrašą Lotynų Amerikos politikų, per savo gyvenimą įkūrusių po kelias ar net po keliolika partijų.

Karą, palikusį pėdsakus rektoriaus kabinete, kariavo trockis­tai su anarchistais. Trockistai pasiskelbė aukščiausia politine studentų valdžia ir pareikalavo, kad kitos grupuotės tai pri­pažintų. Trockistai Bolivijoje – rimta politinė jėga. Kalbama, kad Bolivija ir Šri Lanka – tai du svarbiausi pasaulyje trockiz­mo centrai. Anarchistai, bet kokios nustatytos ar organizuotos valdžios priešai, tuojau pat paskelbė, kad trockistai – uzurpa­toriai ir valdžios pakalikai. Pats baisiausias įžeidimas Bolivijos studentui – būti pavadintam valdžios pakaliku: tuoj prasideda susišaudymas. Per konfliktą trockistai užima universiteto dan­goraižį, o anarchistai įsitvirtina gretimame bendrabutyje.

Susišaudymas truko dvi savaites. Valdžia stebėjo jį abejingai, nes jai naudinga, kad studentai išsiskerstų patys. Vyriausybei visada kyla daug rūpesčių dėl viešosios nuomonės, kaltinan­čios vyriausybę dėl kiekvieno studento mirties. O šiuo atveju niekas negalėjo pasakyti, kad prezidentas ar ministrai būtų susitepę rankas karštu studentų krauju. Pirmiausia karas tarp studentų leido valdžiai akimirką atsikvėpti ir nors trumpam išbraukti iš kabineto posėdžių darbotvarkės nuolatinį klausi­mą dėl universiteto bei nutraukti nesibaigiančius ginčus apie tai, ką daryti su šia aukštąja mokykla. Atidaryti ar uždaryti? Subombarduoti ar palikti ramybėje? Tai išties svarbūs klausi­mai, jeigu turėsime galvoje, kad dėl studentų demonstracijų žlugo kas antra Bolivijos vyriausybė. Nė viena vyriausybė ne­išsilaiko, jeigu studentams pavyksta sudaryti prieš ją sąjungą su kasyklų darbininkais ar dalimi kariuomenės.

Dabar rektorius man pasakoja, kaip atrodė jo pareigos šio brol­žudiško karo metu. Visų pirma jis stengėsi išlaikyti ramybę ir oru­mą. Tai nebuvo lengva. Jam tekdavo kas rytą vogčiomis įsigauti į kabinetą. Užuot darbo valandomis sėdėjęs prie stalo, jis valandų valandas gulėdavo po stalu, nes kulkos švilpdavo iš visų pusių. Jo darbo stalas įspūdingas: didžiulis, raižytas, kieto tikmedžio. Jis rodo man, kur medyje įstrigo kulkos, rodo ir linguoja galva, skųs­damasis rektoriaus dalia. Jo vardas Oscaras Prudencio, jam tik trisdešimt ketveri, jis dėsto stomatologijos fakultete. Jis simpatiš­kas, nuoširdus, atviras. Rektoriumi jį išrinko studentai. Čia studen­tai lemia viską: kas bus rektorius, kas bus profesorius, kiek žmo­nių priimti į pirmą kursą, kokia turi būti studijų programa.

Karo dienomis rektorius nustojo priiminėti interesantus. Už­eiti į kabinetą buvo pavojinga gyvybei. Gulėdamas po stalu, jis rašė taikytis raginančius atsišaukimus. Jis pripažįsta, kad jie nebuvo veiksmingi. Teko laukti, kol nuslūgs neapykantos ban­ga, kol priešai susimąstys ir atsitokės. Abiejų kovojusiųjų pusių gretose buvo daug žuvusiųjų.

– Kam? – klausia rektorius. – Kam ta mirtis? Šioje šalyje – tęsia jis, – gyvybė nieko nereiškia. Per amžiną vargą ir badą nusitrina riba tarp gyvenimo ir mirties. Ši riba peržengiama be jokio su­krėtimo, visai paprastai. Mūsų kalnakasiai gyvena vidutiniškai po trisdešimt metų. Kalnakasių rajonų kapinės primena karių kapi­nes – vien jaunimas. Kareiviai, žūvantys kovose su kalnakasiais ir partizanais, taip pat jauni. Taip, Europoje žmonės žūva karuose, karai nusineša milijonus, bet juk tai – tik vienų metų pjūtis. Pas mus mirtis atrodo kitaip: ji taip pat pasiglemžia milijonus, bet yra ištirpusi kasdienybėje, mes prie jos pripratome, nes ji visada su mumis, – įprasta, paprasta, kasdienė, tarsi jau seniai būtų užsi­mezgusi ir skleistųsi kiekvieno mūsų gyvenime.

Jau ketinau atsisveikinti, bet rektorius klausia, ar galėčiau dar pasilikti. Jeigu turiu laiko, – siūlo jis – nueitume pagerbti žuvusiųjų Teopontėje. Jis sako: „Nueikime su jais atsisveikinti.“

Atsisveikinimas vyksta pirmame aukšte, didelėje, žmonių pilnoje salėje. Prie durų ginkluoti studentai stebi, kas ateina, saugo, kad neįsibrautų dešinieji smogikai ir neįmestų į minią petardos. Bet vis tiek visko gali nutikti, tad skerdynių grėsmė nuolatos tvyro ore: salėje juntama įtampa ir susijaudinimas. Minia vilnija ir skanduoja kovos šūkius. Salė reikalauja sutriuš­kinti reakciją, pakarti kai kuriuos generolus, nacionalizuoti pramonę ir bankus, uždaryti Jungtinių Amerikos Valstijų am­basadą, sunaikinti ir palaidoti pasaulinį imperializmą.

Salėje ant sienos kabo Che Guevaros portretas, Kristaus su automatu ant peties paveikslas ir didžiulė Teopontės didvyrio Nestoro Pazo nuotrauka. Prezidiume lanku susėdę kalnakasių ir valstiečių atstovai (susikaupę, mąslūs indėnai), įvairių politi­nių partijų (legalių ir nelegalių) atstovai, studentų vadai (tarp jų ir nežinia kaip susitaikę trockistai su anarchistais). Pirmosiose eilėse žuvusiųjų artimieji. Juodai apsirengusi žilaplaukė mote­ris – tai Maria Luisa Bonadona de Quiroga: jos trys sūnūs žuvo Teopontėje tą pačią dieną. Graži, liekna šviesiaplaukė žaviomis tamsiomis akimis – tai didvyrio Nestoro Pazo žmona Maria Ce­cilia. Vos sulaukusi dvidešimt vienerių, ji – jau našlė. Jai į plau­kus įpintas juodas drugelio formos kaspinėlis, ji mūvi juodas pirštinaites ir ryši juodus keliaraiščius – tai matyti, nes ji vilki trumpą sijonėlį. Žilstelėjęs, plačiapetis vyras – atsargos genero­las Anastasio Villanueva. Jo sūnus žuvo Teopontėje, pasiryžęs atpirkti į streikuojančius valstiečius šaudžiusio tėvo kaltę.

Visi susirinkę šioje salėje žino, kas nutiko Teopontėje, žino visas šios tragedijos aplinkybes. La Pase, netoli Muriljo aikštės (Plaza Murillo), seno mūrinio namo rūsyje veikia kavinė El Can­to. Į ją patenkama įėjus pro vartus ir nusileidus sutrūnijusiais mediniais laipteliais. Įėjimas kainuoja dešimt pesų. Vietoje bi­lieto gauni stiklinaitę raudonojo vyno. Su šiuo vynu rankoje apgraibomis leidiesi gilyn į salę, kol susirandi laisvą vietą ant suolo, o visur viešpatauja tamsa, nors į akį durk. Vakarais (tiks­lios valandos niekas niekada aiškiai nenurodo) čia ateina gi­tara nešinas indėnas Diego Fernandezas, prisėda ant suoliuko prie sienos ir uždega žvakę. Diego skambina gitara ir dainuoja dainas. Visos jo dainos liūdnos. Diego veidas irgi liūdnas. Liū­dna ir jo žvakės liepsnelė. Diego dainuoja apie merginą, kuri maldauja savo vaikino Rosendo nemirti, nes rytoj jų vestuvės. „Nedaryk to, Rosendo, – prašo mergina, – jau viskas paruošta, sukviesti svečiai, paskerdėme vienintelę karvę, iššlaviau trobą, ąsočiuose subrendo alus, nesielk taip, Rosendo, nemirk, Rosen­do.“ Diego dainuoja apie liūdną gyvenimą, apie meilę, kuriai nelemta būti laimingai.

Šiame rūsyje naktimis renkasi neramios sielos, riaušininkai ir sąmokslininkai, maištaujantys studentai. Jie tariasi ir planuoja partizanų išpuolius. Sąmokslui vadovauja dvidešimt devynerių metų vadas Chato Peredo.

Apie Peredo šeimos istoriją būtų galima parašyti romaną. Mūsų vado tėvas Rómulo Peredo antrajame po La Paso Bolivijos mieste Kočabamboje leido bulvarinį dienraštį El Imparcial. Pats surašydavo visą laikraštį ir be paliovos girtaudavo. Laikraštyje pasirodydavo žinutė: „Pokono parapijos klebonas išprievarta­vo šešiametę mergaitę!“ Kitą rytą įsiutęs klebonas atskubėda­vo į Kočabambą.

– Aš, pone Peredo? Šešiametę? – Peredo savo ruožtu nutai­sydavo rūpestingą miną, neva ketindamas kaip nors klebo­nui padėti. – Sudėtingas reikalas, – pratardavo. – Galima tik išspausdinti klaidos atitaisymą, bet tai jums, kunige, kainuos šimtą pesų.

Tai buvo dideli pinigai. Klebonas sumokėdavo, ir kitą dieną El Imparcial paskelbdavo: „Vakar išspausdinome žinutę, kad Po­kono parapijos klebonas išprievartavo šešiametę mergaitę. At­siprašome už klaidą. Iš tiesų tai buvo Kolono parapijos klebo­nas.“ Kitą dieną atvykdavo Kolono parapijos klebonas ir t. t. Tačiau ne visi būdavo linkę mokėti už atitaisymus: daugelis eidavo kelti skandalo ir mušti redaktoriaus. Galų gale Rómulo Peredo įdarbino dienraščio redaktoriumi žymų Bolivijos boksi­ninką Ernesto Aldunate. Aldunate mušdavo tuos, kurie ateida­vo skųstis. Po kurio laiko įsiveržimai baigėsi.

Rómulo Peredo buvo nelaimingas tėvas – tikras Bolivijos Jo­bas. Jis turėjo šešis sūnus. Vyresnėlis, taip pat Rómulo, žuvo per girtų vyrų susišaudymą viename Trinidado miestelio bare. Jam buvo trisdešimt dveji. Antrasis, kaubojus Estebanas, žuvo per susirėmimą dėl gyvulių bandos. Jam buvo dvidešimt treji. Trečiąjį, policininką Pedro, nušovė banditai. Jam buvo dvidešimt penkeri. Kitų trijų sūnų Rómulo Peredo susilaukė jau su savo aštuntąja žmona. Coco žuvo dvidešimt aštuone­rių, kovodamas Che Guevaros partizanų būryje. Jo brolis Inti, taip pat kovojęs su Che Guevara, išgyveno dar metus blaš­kydamasis po Boliviją: vienišas partizanas – vieno žmogaus Nacionalinio išsivadavimo armija. 1969 m. rugsėjį La Pase jį miegantį nušovė policija.

Dabar jaunėlis Chato Peredo keršijo už savo brolius. Chato surinko septyniasdešimt penkių partizanų būrį. Dauguma jų buvo studentai. 1970 m. liepos 18 d. būrys patraukė į mišką.

...Išvažiavome iš La Paso dviem sunkvežimiais. Oficialiai bu­vome vadinami kovos su neraštingumu brigada. Prie Prezi­dento rūmų įvyko iškilmingos palydėtuvės. Švietimo ministras Mariano Gumucio pasakė gražią kalbą. Niekas nė nežvilgtelė­jo, kas vežama sunkvežimiu, nors ant dugno buvo prikrauta ginklų ir konservų. Po pietų privažiavome South American Pla­cers aukso kasyklą – Kalifornijos koncerno nuosavybę. Išsprog­dinome keltuvą ir pagrobėme du technikus iš Vakarų Vokie­tijos. Vado pavaduotojas Alejandro paskambino į Prezidento rūmus La Pase ir pareiškė, kad paleisime technikus, jeigu val­džia išlaisvins dešimt kalinių, kalinamų už bendradarbiavimą su Che Guevaros būriu. Mums ypač rūpėjo Che ryšininkė Loy­ola, kuri buvo žiauriai kankinama. Ta proga kariuomenė išvi­liojo iš ambasados 300 tūkst. dolerių, pranešusi, kad mes neva reikalaujame šių pinigų. Tai buvo melas...

...Paryčiais privažiavome Teopontę, už trijų šimtų kilometrų į šiaurę nuo La Paso. Sustojome neįvažiavę, nes miestelyje jau buvo kariuomenė. Sunkvežimiai išlaipino mus ant kelio, ir mes nužygiavome į mišką, į selvą. Nuo pat pradžių mus sekė ka­riuomenė. Visą dieną virš mūsų ratus suko lėktuvai. Ir kitą dieną, ir vėliau, kasdien, net naktimis. Kariuomenė užėmė ke­lius ir kaimus, turėjome slapstytis selvoje, miškuose, nuolatos keisti buveinę, nuolatos žygiuoti...

...Nė vienas nepažinojome šių kraštų. Pusė būrio iš miesto iš­važiavo pirmą kartą gyvenime. Che savo raštuose paliko nuro­dymą, kad būtina bet kokia kaina patraukti į savo pusę valstie­čius. Tačiau mes negalėjome eiti į kaimus, nes kaimus jau buvo užėmusi kariuomenė. Pagaliau šios vietovės buvo beveik negy­venamos. Tai – pasaulis be žmonių. Selva – ta pati dykuma, tik žalia. Nėra ką valgyti, nėra vandens. Šiuose kraštuose gamta – pats pikčiausias priešas. Čia auga medžiai, nuo kurių laša aitres­ni nei druskos rūgštis syvai. Vienas lašas gali išdeginti kaukolę iki pat smegenų. ...Čia daugybė laukinių širšių. Jei tokia širšė pa­taiko į akį, žmogus apanka. Visur nuodingos gyvatės. Pati bai­siausia – vadinamoji koralinė gyvatė, coralito. Kai ji įkanda, van­deniu virtęs kraujas ima varvėti iš akiduobių. Dieną neįmanoma prisėsti, nes sukandžios skruzdėlės, naktį taip pat neįmanoma, nes sugels uodai. Galima tik vaikščioti ir vaikščioti...

...Tuose kraštuose esama stovyklų, į kurias valdžia siunčia politinius kalinius. Jose nėra spygliuotos vielos tvorų, nėra sie­nų, nes nėra kur bėgti. Aplinkui vien selva ar pelkės. Nėra ke­lių, vienintelis ryšys su pasauliu – karinis lėktuvas. Sargybiniai ir kaliniai gyvena kartu: saugantieji kalinius patys yra įkalinti. Ne kartą yra nutikę, kad pasikeitus vyriausybei naujoji apie stovyklą nieko nežinojo, nes tokie dalykai buvo slepiami, ne­teisėti. Tokiais atvejais visa stovykla būdavo pasmerkta mirti badu. Kartais sargybiniai ir kaliniai susimokydavo, pagrobdavo lėktuvą ir ištrūkdavo iš pragaro.

...Nė vienas tiksliai nežinojome, kur esame. Ėjome nuo tarpe­klio prie tarpeklio, nuo kalvos prie kalvos. Skverbėmės gilyn į sel­vą. Eiti buvo vis sunkiau, nes žemės danga čia tanki, dygi, plėšri. Iš uniformų liko vieni skarmalai, rankos ir kojos kruvinos. Gerti, nebebuvo ką gerti. Bet visi vienas kitą raginome, nes buvo nega­lima pakliūti į apsuptį. Tik du kartus pakliuvome į pasalą. Vieno­je jų praradome vienuolika žmonių – štai ir visi mūšiai. Per visą tą laiką nė karto rimtai nesusikovėme su kariuomene. Kareiviai saugojo kelius ir kaimus, o mus vaikė iš vietos į vietą lėktuvų antskrydžiais ir laukė, kol patys išmirsime nuo bado ir išsekimo. Per visą karą kariuomenė prarado vieną kareivį...

...Iš pradžių mums neblogai sekėsi, turėjome daug jėgų. Bet po dviejų savaičių baigėsi maistas. Nebeturėjome ką valgyti. Žmonės ėmė silpti. Valgėme bambuko ūglius, šaknis ir nežinia kokias miško uogas. Niekas neišmanė, kas selvoje valgoma, kas nuodinga. Kartais ko nors užvalgydavome, ir visas būrys ap­sirgdavo, negalėdavome nė pajudėti iš vietos. Tada mus būtų nesunku išrankioti iš selvos plikomis rankomis. Kartą sume­džiojome beždžionę, ir kiekvienas gavo po gabalą mėsos – tai bent šventė. Tris mėnesius daugiau nieko nesugavome. Žmonės svirduliavo, griuvinėjo žygiuodami, naktimis kliedėjo. Aštuonias dienas nieko nevalgėme. Devintą dieną nusišovė Quirito – įsiva­rė kulką į smilkinį. Kitą diena nuo išsekimo mirė mūsų komisa­ras Nestoras Pazas. Mirė vado glėbyje. Visi mylėjome Nestorą, jis buvo mylimiausias būrio žmogus. Penkias dienas nešėmės jo kūną, kol kartą keliantis per upę jį nusinešė srovė...

...Pirmasis iš būrio pabėgo Sebastianas. Tai nutiko antrą dieną po to, kai atvykome į Teopontę. Jį sugavo kariuomenė ir sušau­dė. Po savaitės pabėgo Freddy ir Marcosas. Kareiviai juos sugavo ir sušaudė. Dešimtą mūsų žygio dieną pabėgo šešetas. Visus su­šaudė kariuomenė. Paskui pabėgo Alfonsas, o paskui jį – Juanito. Abu sušaudyti. Po mėnesio mūsų liko keturiasdešimt penki. Pas­kui pabėgo dar trys. Paskui Carlosas ir Mongolas. Visi sušaudyti. Paskui dar trys. Sušaudyti. Paskui Kolla. Jį iš pradžių kankino, paskui sušaudė. Po dviejų mėnesių mūsų liko dvidešimt. Paskui vado pavaduotojas Alejandro ir dar keturi kiti paklydo selvoje. Bet jie nebuvo išdavikai ir ištvėrė iki pat galo. Iš mūsų grupės pabėgo keturi, paskui dar du. Visi sušaudyti. Paskui pakliuvome į pasalą. Žuvo du. Tą naktį pabėgo Perucho ir Forte. Buvo tokie pat išsekę, kaip ir mes, taip pat suko ratus po selvą ir kitą vaka­rą pakliuvo mums į rankas, jau metę ginklus ir apsijuosę galvas baltomis skepetomis. Dveji žmonių griaučiai, tokie patys, kaip ir mes. Mes gulėjome ant žemės, visą dieną klaidžioję po selvą, dvi savaites nieko burnose neturėję. Kūnas sunkus kaip akmuo, krečiamas karščio, tarsi nesavas. Visas pasaulis matyti lyg pro miglą, jaučiu, kaip linguoja žemė, selva suka žalius ratus. Iš tolo girdžiu vado balsą. „Hermanos traidores!“ – sako Chato. „Broliai išdavikai! Jūs išdavėte bendrą reikalą sunkaus išbandymo aki­mirką. Užtraukėte gėdą mūsų Nacionalinio išsivadavimo armi­jos būrio vardui. Niekas negali pateisinti jūsų išdavystės. Revo­liucinis karo teismas nuteisia jus mirties bausme sušaudant...

...Dabar mes penkiese turime sušaudyti tuodu. Turime su­šaudyti Perucho ir Forte, kurie pakliuvo mums į rankas tik todėl, kad jiems neliko jėgų taip toli atsilikti nuo būrio, kad juos sugautų reindžerių baudžiamasis būrys. Turime sušaudyti savo brolius išdavikus. Toks įsakymas. Selva suka žalius ratus, jaučiu, kaip linguoja žemė. Kūnas sunkus lyg akmuo, ir visas pasaulis matyti tarsi pro miglą. Pro miglą matau, kaip Chato išsitraukia pistoletą. Matau, kaip stovi Perucho ir Forte. Jie ne­turi jėgų žengti nė žingsnio. Matau mus keturis, gulinčius, nes nebeturime jėgų pasikelti. Jėgų turi tik vadas, nes jo gyslomis teka brolio Coco, žuvusio kovoje petys į petį su Che Guevara, ir brolio Inti`o, vienišo partizano, kurį nušovė miegantį, kraujas. Girdžiu šūvius ir matau, kaip selva suka žalius ratus...

...Toje vietoje, kur liko gulėti Perucho ir Forte, palikome ir nuo išsekimo mirusį Cristianą. Naktį jis kliedėjo, paskui jį ėmė krėsti drebulys, pagaliau jis užmigo ir nebepabudo. Ryte jie gu­lėjo greta vienas kito – Perucho, Fortė ir Cristianas. Du išdavi­kai ir vienas, kuris liko su mumis iki galo. Bet dabar jie visi vie­nodi. Tokie patys. Jie liko trise, o mes pradėjome kasdienį žygį. Visą laiką kilome į kalną. Buvome keturiese – Chato, Mamer­to, Davidas ir aš. Turėjome stabčioti, nes Mamerto nebeturėjo jėgų eiti. Tai buvo jo paskutinė kelionė. Jis kelis kartus prašė, kad paliktume jį, nes norėjo mirti vienas, bet kartojome jam, kad reikia eiti iki galo, kad turime nepaliaudami žygiuoti, kad nepakliūtume į apsuptį. Ėmė temti, kai pakilome į aukščiausią kalną šioje apylinkėje. Nuo jo viršūnės matėsi nuostabus upės slėnis. Šiame slėnyje buvo įsikūręs kaimas. Visi regėjome tą kaimą – Chato, Mamerto, Davidas ir aš, – bet vis dar niuksėjo­me vienas kitam ir kartojome: „Žiūrėk, kaimas!“ Visi troškome įsitikinti, ar tai iš tiesų kaimas, ar tik miražas. Dešimt savaičių klaidžiojome po selvą. Didžiausias žmogaus priešas selvoje yra pati selva. Po dviejų savaičių mums baigėsi maistas. Kariuome­nė, užėmusi kelius ir kaimus, laukė, kol išmirsime nuo išseki­mo ir bado. Visus, kurie pabėgo iš būrio, jie sugavo ir sušaudė. Perucho ir Fortę sušaudė Chato. Alejandro ir keturi kiti pasiklydo selvoje, bet neišdavė mūsų. Likome keturiese. Žygiuojame jau keturias savaites, mums nuolatos tenka keisti buveinę, kad nepakliūtume į apsuptį. Nė vienas neprisimename, kada pasku­tinį kartą valgėme. O dabar stovime kalno viršūnėje. Tai – kelio pabaiga. Mums dar pakako jėgų užlipti ir išvysti kaimą. Mamerto merdėja. Padėjome jam po galva kuprinę, kad nulaikytų galvą ir matytų kaimą. Kad matytų, kaip įsižiebia žiburiai. Rytoj leisimės į slėnį. „Mamerto, – kartoja vadas, – rytoj būsime kaime“. Mes žinome, kad vadas meluoja: mes neisime į kaimą, nes ten stovi kariuomenė, eiti ten – išdavystė, eiti ten – neišvengiamai būti su­šaudytiems. Tačiau Mamerto nori tai girdėti, jam to reikia. Vadas tęsia: „Kaime gausime mėsos ir kukurūzų. Jie mums pastatys patį didžiausią stalą, kokį tik turi, ir verste užvers jį valgiais. Jeigu norėsi, Mamerto, gausi visą dubenį viščiukų. Gausi ąsotį alaus. Gau­si merginą.“ Mes žinome, kad vadas meluoja, bet Mamerto noriai klausosi, jo prakaito išpiltą veidą nušviečia šypsena. „Darysi, ką norėsi, – toliau meluoja vadas – darysi, kas tik tau šaus į galvą. Sakysi pats sau – na ir gyvenimas! Nuostabus, nežemiškas gyve­nimas!“ Mamerto žiūri į slėnį. Slėnio apačioje stovi kaimas. Vadas laiko jį už rankos ir dar kažką sako, o paskui nutyla, nes Mamer­to nebegirdi, nes jo nebėra, – po dviejų dienų mus surado aukso ieškotojai, ta upė apačioje vadinasi Tipuanis, jos dugne yra aukso. O kaimas vadinasi Čima...

...Viskas, dėl ko kovojome, surašyta mūsų pirmajame įsaky­me. Mūsų tikslas buvo revoliucijos pergalė, sukurti liaudies vyriausybę ir nacionalizuoti visus turtus, kurie turi priklau­syti tautai...

...Mūsų buvo septyniasdešimt penki. Gyvi liko aštuoni. Ka­riuomenė sušaudė penkiasdešimt penkis. Dingo dvylika... ...Mano vardas Guillermo Velizas... (juosta baigiasi).

Šią juostą daugybę kartų perklausiau rektoriaus kabinete ir tiksliai užsirašiau žodžius. Dabar salėje girdėjau tik Guillermo Velizo balsą. Iškilmės jau kurį laiką tęsėsi. Kalbėjo kalnakasių atstovas. Aukso ieškotojų atstovas. Valstiečių atstovas. Salė tai plojo, tai trypė kojomis. Paskui įsiviešpatavo visiška tyla. Stu­dentas skaitė komisaro Nestoro Pazo laiškus iš selvos žmonai Marijai Cecilijai. Šie laiškai buvo rasti po komisaro mirties jo kuprinėje. Trisdešimt laiškų Marijai Cecilijai ir vienas priešmir­tinis jo, kamuojamo bado karštinės, laiškas Dievui.

„...Netrukus po mūsų išsiskyrimo – rašė Nestoras, – ėmiau tavęs ilgėtis. Mane suėmė nerimas, nes likau be tavęs, niekada manęs neapvylusios, visada su manimi buvusios. Čia, selvoje, išgyvename pirmąjį laikotarpį, sunkiausiąjį, nes tai – grūdini­mosi metas, bet manyje vienu metu bręsta ir gebėjimas mylė­ti, ir partizano įgūdžiai. Tiktai taip galima tapti tikru partiza­nu. Myliu tave ir nuolatos apie tave galvoju.“

„...Jaučiuosi gerai, tik nuolatos ilgiuosi tavęs. Norėčiau, kad ištvertum viską, nes kantrybė yra pats tikriausias meilės įro­dymas. Kiekvieną dieną vis labiau tave myliu. Niekada nema­niau, kad mudu – tokia vieninga visuma, kad esame viena ir tas pats, kad net žuvęs – visiems laikams liksiu su tavimi.“

Žvilgtelėjau į Mariją Ceciliją. Ji sustingusi sėdėjo pirmoje ei­lėje. Ramus, išvargęs veidas. Didelės kaštoninės akys. Studen­tas skaitė toliau.

„...Šiandien prisiekėme prie Che Guevaros portreto. Prisie­kiau meilę tau ir meilę Revoliucijai. Nuo mūsų išsiskyrimo dienos praėjo dvi savaitės. Vis žiūriu į tavo nuotrauką ir skai­tau laišką, kurį įdavei man į kelią, – tokį neįtikėtinai gražų, kad net suspaudžia širdį. Myliu tave. Tikiu, kad netrukus tave pamatysiu, kad, šiaip ar taip, netrukus atsidursiu ten, kur ma­nęs lauks žinia nuo tavęs. Mąstau apie tave.“

„...Naktimis siaubingai šalta, pliaupia liūtys. Miegoti tokio­mis sąlygomis – tikra kančia. Myliu tave. Šiaip viskas gerai, bet kyla problemų, nes baigiasi atsargos ir žmonės vagia vieni kitiems iš kuprinių maistą. Teks ką nors nubausti, kad užkirs­tume tam kelią, – galbūt sušaudyti arba pašalinti iš būrio. Dar turiu jėgų žygiuoti, bet siaubingai sulysau. Negali nė įsivaiz­duoti, kaip tave myliu.“

„...Žmonės prarado entuziazmą, ir tai man iš tiesų kelia ne­rimą. Ne, nieko baisaus nenutiko, bet visi pasidarė agresyvūs, nervingi. Tai – gili tikėjimo krizė: dingo pasitikėjimas vadovy­be, įsitikinimas, kad laimėsime šį karą. Nežinome, kas mūsų laukia, nes mus supa kariuomenė. Mūsų liko dvidešimt trys. Myliu tave, ir tavo meilė užlieja mane visą.“ Studentas akimirkai sustojo, lukterėjo, žvilgtelėjo į pirmoje eilė­je nė nekrustelinčią Mariją Ceciliją ir pratarė apmirusiai salei:

– Skaitau paskutinį būrio komisaro Nestoro Pazo laišką Ma­rijai Cecilijai.

„...Brangioji. Mūsų liko tik maža grupelė. Šiandien labiau nei bet kada jaučiu būtinybę, kad būtum šalia, – galbūt dėl to, kad artinasi mirtis, ar dėl to, kad šioje kovoje patyrėme pralaimėji­mą. Rašau tik kelis sakinius, nes daugiau nebeturiu jėgų. Norė­čiau ko nors užvalgyti, suvalgyti ką nors, jau visą mėnesį nie­ko nevalgiau. Mano kūnas manęs nebeklauso, bet mano dvasia liko sveika. Noriu atiduoti ją tau. Buvau su tavimi laimingas iki sielos gelmių. Gaila palikti tave vieną, bet jeigu reikės, padary­siu tai, nes turiu likti čia iki galo, kol ateis Pergalė arba Mirtis. Myliu tave ir norėčiau, kad visada tai prisimintum. Jokia mir­tis nėra bergždžia, jeigu gyvenimas buvo kupinas pasiaukojimo kitiems, – gyvenimas, kuriame ieškojome prasmės ir vertybės. Bučiuoju tave ir glaudžiu...“

Išėjome į gryną orą, į gatvę, saulę. Studentai skubėjo į ma­nifestaciją kitame miesto gale, rektorius grįžo į savo kabinetą viršuje. Priešais universiteto vartus prisirinko juodai apsiren­gusių žmonių: kritusiųjų Teopontėje motinos ir tėvai, seserys ir broliai, žmonos ir vaikai. Eitynės pasuko Mirafloreso rajono link, kuriame įsikūręs Generalinis štabas. Žmonės ėjo siauro­mis senamiesčio gatvelėmis, stačiai kylančiomis į kalną ar be­sileidžiančiomis žemyn. Visame La Pase nėra nė vienos lygaus paviršiaus gatvės. Vaikščioti po šį miestą – tikras kalnų žygis.

Žmonės žinojo, kas nutiko Teopontėje ir kokia tai buvo kova. Jie vis sustodavo ir nusiimdavo kepures, o dievobaimingos indėnės priklaupdavo ant šaligatvio. Priešakyje ėjo Maria Cecilia ir vedėsi už parankės Mariją Luizą, per vieną dieną praradusią tris sūnus. Eisenos gale žygiavau aš, norėjau pamatyti, kas bus toliau.

Sargyba mus įleido neklausdama nė žodžio, nes ši eisena jau mėnesį kas dieną ateidavo į Generalinį štabą, ir buvo duotas il­galaikis įsakymas ją įleisti. Suėjome į salę centriniame pastate – joje taip pat jau mėnesį kas dieną vykdavo tas pats seansas.

Pirmiausia šeimos susėsdavo į suolus. Paskui ateidavo ka­riuomenės vadas išklausyti atvykusiųjų. Jie prašė, kad kariuo­menė atiduotų žuvusiųjų kūnus. Kariuomenės vadas kaskart atsakydavo, kad tai neįmanoma dėl saugumo sumetimų. Aiš­ku, svarbu buvo visai ne saugumas. Kariuomenė skelbė, kad visi partizanai žuvo mūšyje. Iš tiesų juos, jau pasidavusius, šūviais į pakaušį žudė reindžeriai. Žuvusiųjų kūnai būtų tapę nusikaltimo įrodymu, o kariuomenei to nereikėjo.

Generaliniame štabe visur buvo matyti didžiulės sumaišties pėdsakai. Ginklai išmėtyti ant stalų, koridoriuose suversti po­pieriai. Visa tai – ką tik pasibaigusio karinio perversmo ženklai. Šis perversmas netruko ilgai. Spalio 14ąją, sekmadienį, La Pase įsikūrusi karinė radijo stotis pranešė, jog kariuomenė reikalauja Respublikos prezidento generolo Alfredo Ovando atsistatydinimo. Ovando ramiai miegojo už tūkstančio kilometrų į rytus nuo La Paso esančiame Santa Kruso mieste, į kurį buvo nuvykęs pailsė­ti. Jį pažadino ir pranešė blogą naujieną. Prezidentas nusprendė laukti tolesnės įvykių eigos. Tačiau keletą valandų nieko nevyko, nes perversmininkai La Pase, vadovaujami kariuomenės vado ge­nerolo Rogelio Mirandos, nusprendė laukti ir pažiūrėti, ko imsis prezidentas.

Ovando laukė Santa Kruse, Miranda – La Pase. Abu puikiai išmanė perversmo žaidimo taisykles.

Ovando 1964-aisiais nuvertė prezidentą Pazą Estenssoro, o po penkerių metų – prezidentą Adolfo Silesą. Pats Ovando me­tus išbuvo prezidentu. Jis pradėjo karjerą kaip kairysis politi­kas, nacionalizavo amerikiečių naftos koncerno Gulf Oil filia­lą ir įteisino profesines sąjungas. Buvo kalbama, kad šitaip jis mėgino ištrinti skaudų savo biografijos faktą: jis įsakė nušau­ti sužeistą Che Guevarą. Tai buvo menko sudėjimo žmogutis, gležnas, nuolatos susirūpinusiu veidu. Jis niekada nesišypsojo ir ištisas dienas tylėjo. Galbūt jis buvo nekalbus todėl, kad nie­ko ypatinga negalėjo pasakyti, ir jam pakako kuklumo skaity­tis su savo galimybėmis. Pusę metų nuolaidžiavęs kairiesiems (nors nevisiškai), kitą pusmetį Ovando ėmė nuolaidžiauti de­šiniesiems (nors ir vėlgi nevisiškai). Būtent nuolaidžiaudamas nevisiškai jis įsiutino dešiniuosius.

Po pietų Ovando sugrįžo į La Pasą. Jo lėktuvas nusileido Alto karinėje oro bazėje 4 100 m aukštyje, plačioje, rusvoje, plyno­je lygumoje. Vienoje vietoje ši lyguma staiga baigiasi. Toliau – praraja. Prarajos dugne plyti La Pasas.

Kas užvaldo Altą, to galimybės kontroliuoti La Pasą gerokai padi­dėja, mat nuo lygumos pakraščio nesunku apšaudyti visą miestą.

Oro uoste jį pasveikino buvęs Ovando vyriausybės gynybos minis­tras generolas Juanas Torresas, kurį prezidentas kadaise nušalino dešiniesiems reikalaujant. Buvo ir daugelis oro pajėgų karininkų, nes aviacija atsisakė dalyvauti perversme. Paskui jis nuvyko į Pre­zidento rūmus ir iš balkono pasakė kalbą. Balkonas išeina į centri­nę Muriljo aikštę – Plaza Murillo. Aikštėje susirinko minia žioplių. Žmonės sužinojo apie karinį perversmą ir atėjo pažiūrėti, kas bus toliau. Valstybės perversmuose gausu vaizdingų momentų, visa­da sutraukiančių smalsuolius. Rūmuose grojantis orkestras links­mina minią. Pasirodo generolas, orkestras nutyla, ir Ovando pasa­ko maždaug tai, kad buvo ir liks prezidentas, kviečia kariuomenę elgtis protingai, o tautą – laikytis vienybės. Vieni ploja, kiti švilpia nepatenkinti, jog niekas nepasikeitė.

Ovando grįžta į kabinetą ir skambina Mirandai, kuris, kaip kariuomenės vadas, pasiliko Generaliniame štabe. Abu sutaria susitikti neutralioje teritorijoje – popiežiaus nuncijaus būsti­nėje Arce‘ės prospekte (Av. Arce).

Pokalbis prasideda vidurnaktį. Trečią ryto Miranda susivo­kia, kad Ovando atsivedė galingą palydą, o su Miranda tik keli karininkai. Ovando gali jį suimti! Miranda pareikalauja per­traukos, nuvyksta į Generalinį štabą ir grįžta iš ten po valan­dos, lydimas būrio iki dantų ginkluotų drimbų.

Šeštą ryto (pirmadienį) jie sudaro tokią sutartį: abu – respu­blikos prezidentas ir kariuomenės vadas – atsistatydina. Toles­nę ateitį turi nuspręsti La Paso įgulos karininkų susirinkimas. Jeigu karininkai priims abiejų atsistatydinimą, prezidentas ir vadas pasitrauks, jeigu atsistatydinimas bus atmestas, abu at­naujins derybas ir ieškos kitos išeities.

Penkioliktą valandą prasidėjo karininkų susirinkimas. Slaptu balsavimu 317 balsavo už atsistatydinimą, o 40 prieš.

Ovando atsisakė pripažinti šį rezultatą. Po dviejų valandų jis vėl pasirodė rūmų balkone ir pranešė susirinkusiai miniai, kad, kaip Respublikos prezidentas, nušalina generolą Mirandą iš ka­riuomenės vado pareigų.

Kariuomenėje prasidėjo skilimas. Dalis karininkų palaikė Ovan­do, dalis – Mirandą. Ir vieni, ir kiti suskato krautis ginklus, už­kūrė tankų ir lėktuvų variklius. Karas tvyrojo ore.

Ovando neišlaikė psichologiškai: jis pabūgo, kad bus pralieta kraujo, ir nusprendė pasitraukti, nors dauguma dalinių palaikė jį. Visą naktį (iš pirmadienio į antradienį) Ovando rezidencijoje Spalio 20osios prospekte (Avenida de 20 Octobre) vyksta dra­matiškas kabineto posėdis. Ministrai reikalauja, kad Ovando pasiliktų, o jis vis kartoja „Ne“. Ne, ir viskas. Jis nori ramybės, nori skristi ambasadoriumi į Madridą. Ovando – neurastenikas ir kaip tik tą lemtingą naktį yra prastos, kapituliuoti skatinan­čios nuotaikos, kurios nepajėgia įveikti.

Šeštą ryto jis baigia kabineto posėdį, parašo atsistatydinimo raštą, sėda į automobilį ir vyksta į Argentinos ambasadą pra­šyti prieglobsčio.

Po kelių minučių Alto link jau lekia automobilis. Juo važiuoja generolas Juanas Torresas. Bazėje jo laukia jau nebeegzistuo­jančiai vyriausybei ištikimi lakūnai ir Darbininkų centro bei Studentų federacijos atstovai. Vyksta pasitarimas, per kurį To­rresas vienbalsiai išrenkamas laikinuoju Revoliucinės Bolivijos vyriausybės prezidentu.

Tačiau Generalinis štabas taip pat nesnaudžia. Sužinojęs apie Ovando atsistatydinimą, Miranda surenka perversmininkų pa­sitarimą, kuris išrenka jį Respublikos prezidentu.

Abu juos remia dalis kariuomenės. Jeigu įvyktų rimtas susidū­rimas, prasidėtų skerdynės ir kariuomenė pakriktų. Nei Torre­sas, nei Miranda to nenori: abudu yra generolai, kariuomenė – jų atrama, jie yra jos dalis, ir dargi rinktinė dalis – generolai.

Išmintis sako, kad politikoje nereikia nieko daryti, nes pusės problemų vis tiek neišspręsi, o kita pusė išsispręs pati. Politikoje reikia mokėti laukti. Kas kantresnis, tas ir laimi. Kol kas laukia ir Torresas (Alte), ir Miranda (Generaliniame štabe). Šiame per­versme keisčiausiai atrodo Miranda. Jis sukurstė visą sumaištį paskelbdamas perversmą, o paskui nebežinojo, ką toliau daryti. Miranda nebuvo itin protingas. Jis nemokėjo sieti faktų, nesuge­bėjo mąstyti. Jis vaikščiojo po štabą, raukė kaktą, mėgino neži­nia ką išmąstyti, bet ką? kaip? kam? – pats to nežinojo, niekas jam nesidėliojo, o laikas bėgo, ir valdžia sprūdo iš rankų.

Perversmininkai, paskubomis patikėję savo vadu, taip pat ne­žinojo, ką dabar daryti. Jie parėmė Mirandos perversmą – ir nieko jiems neišėjo. Jie išrinko jį prezidentu – ir vėl nieko. Jie turėjo užimti rūmus, bet taip ir nesulaukė įsakymo. Reikėjo sudaryti vyriausybę, bet ir vėl įsakymo nebuvo. Užimti mies­tą, smogti Torresui, susodinti už grotų opoziciją, išdalyti pos­tus. Tarp perversmininkų prasidėjo nesutarimai. Miranda vis dar mąstė, suko galvą, maigė smilkinius, bet vis tiek nieko jam neišėjo. Negana to, kad Miranda nemąstė, jis dargi, užvis blo­giausia, nesiryžo veikti, nėjo pirmyn.

Įgulos karininkai sušaukė pasitarimą, kuriame nutarė paskirti prezidentų triumviratą, kurį sudarytų trijų kariuomenės dalių vadai. Triumviratą sudarė: generolas Efraínas Guachalla (sausu­mos kariuomenė), generolas Fernando Sattori (oro pajėgos) ir kontradmirolas Alberto Albarracínas (karinis jūrų laivynas).

Antradienį po pietų triumviratas prisaikdinamas Prezidento rūmuose.

Antradienio rytą Bolivijoje yra du prezidentai – Torresas ir Miranda.

Antradienį po pietų atsiranda dar trys prezidentai – Guachal­la, Sattori ir Albarracínas.

Tačiau kadangi popietiniai prezidentai prisaikdinti, o rytiniai – ne, popietinių teisinė padėtis palankesnė ir rytiniams tenka pasitraukti.

Iš tiesų atsistatydino tik Miranda – jį pakeitė prezidentų tre­jetas. Prezidentai sudarė kabinetą, paskyrė aštuoniolika minis­trų. Šis kabinetas veikė keletą valandų. Dar antradienio vaka­rą vienas iš prezidentų, generolas Sattori, nuvyko į Altą tartis su Torresu. Trečią nakties jis pareiškė atsistatydinąs ir prisi­jungiąs prie Torreso. Du likusieji prezidentai atsistatydino po dviejų valandų.

Po kelių minučių Torreso žmogus, vyriausybės apsaugos ba­taliono vadas majoras Rubenas Sanchezas, užėmė Prezidento rūmus. Netrukus jis paskambino į Alto bazę:

Šeštą ryto Torresas išvažiavo iš Alto į miestą. Jis važiavo atviru džipu. Naująjį prezidentą lydėjo ilga automobilių kolona, kuriais važiavo jam ištikimų dalinių kareiviai. Palei kelią stovėjo džiūgau­jančios minios. Jį sveikino Vilja Viktorijos ir Mujupampos skur­džių rajonų gyventojai, kalnakasiai iš Kartajos ir Orūro, valstiečiai iš Kočabambos ir Santa Kruso, studentai iš Šv. Andriaus universi­teto. Torresas važiavo išvargęs, neišsimiegojęs, bet šypsojosi! Jis linkčiojo į visas puses ir kartojo: „Muchas gracias!“

Jis kartojo šiems žmonėms muchas gracias, nes būtent jie iš­kėlė jį į valdžią. Nuo antradienio visoje šalyje vyko visuotinis streikas. Prasidėjo didžiulės manifestacijos Torresui remti. Mi­randa ir jo perversmininkai žinojo, kad jiems nepavyks perimti valdžios. Jiems teko nusileisti. Miranda atsistatydino ir pasi­prašė prieglobsčio Portugalijos ambasadoje.

Atvykęs į Prezidento rūmus, Torresas pasakė kalbą. Nesuskai­čiuojamos minios užplūdo Muriljo aikštę ir visą miesto centrą. Žmonės džiūgavo, viešpatavo didžiulės šventės atmosfera. To­rresas kalbėjo apie revoliuciją ir orumą, apie darbą ir geres­nį gyvenimą. Jis skelbė, kad liaudis įveikė fašizmą, kad būsi­me laisvi, kad bus sudaryta darbininkų, valstiečių, studentų ir kareivių vyriausybė. Žmonės klausėsi entuziastingai.

Naujuoju kariuomenės vadu tapo generolas Reque Teranas. Dabar jis kalbėjosi su žuvusiųjų Teopontėje šeimomis, sakėsi suprantąs jas ir žadėjo joms padėti.

Žvilgtelėjau pro langą. Pro jį matėsi greta Generalinio šta­bo įsikūręs karininkų butų kvartalas. Jame vyravo nervingas sambrūzdis. Kareiviai krovė į sunkvežimius baldus ir ryšulius. Vyko masinis kraustymasis. Per kiekvieną perversmą prasi­deda kraustymasis. Tie, kas užėmė klaidingą poziciją, išvyks­ta į tolimus dalinius. Kas atsidūrė teisingoje pusėje, kraustosi į didesnius butus.

Susirinkimui pasibaigus, pajudėjome išėjimo link. Prie manęs priėjo atsargos generolas Anastasio Villanueva, kurio sūnus žuvo Teopontėje, kad išpirktų kadaise į streikuojančius vals­tiečius šaudžiusio tėvo kaltę.

– Jūs žurnalistas? – paklausė jis, nes matė, kaip užsirašinėju knygutėje.

–  Taip, – atsakiau aš.

–  Iš kur? – vėl paklausė jis.

–  A, iš Lenkijos? Pirmą kartą Bolivijoje?

 

– Antrą. Tai nepažįstate šios šalies. Mes ir patys jos gerai ne­pažįstame. Yra tokių, kurie mano, kad ši šalis apskritai neturė­tų egzistuoti: dalį galėtų prisijungti Brazilija, dalį – Argentina, o kas liko – Peru. Bet tai – mūsų valstybė, ir jeigu jau kartą įsi­kūrė – egzistuos. Ar mūsų laikais esate matęs, kad kokia nors valstybė susikurtų ir vėl išnyktų? Taip nebūna. Manau, kad šią šalį nelengva suprasti. Ar žinote, kad Torresas laimėjo tų Teo­pontės vyrų dėka? Tuojau jums viską paaiškinsiu. Kai jie atsi­dūrė Teopontėje, kilo riksmas, kodėl vyriausybė leidžia vyrauti pilietinio karo grėsmę keliančiam chaosui. Tokią vyriausybę būtina nušalinti, reikia įvesti stiprios rankos valdžią. Būtent taip kalbėjo Miranda, jo žmonės ir visi dešinieji. Jie manė, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, nebuvo rimtai pasirengę būsi­miems įvykiams, paprasčiausiai improvizavo. Pas mus, Lotynų Amerikoje, viskas improvizuojama. Nesvarbu, kas bus toliau, svarbu kaip nors pradėti, o paskui – kaip Dievas duos. Tačiau pats Dievas retai ką nors duoda: aš – senas žmogus, aš tai žinau. Tačiau mano sūnus ir jo žuvę draugai išjudino ir kairiuosius. Kai­rieji suprato, kad negalima gyventi tokioje šalyje, kurioje žūva ne­kalti jaunuoliai. Turime įvesti šioje šalyje savo tvarką. Tada viskas ir prasidėjo. Matėte, kaip viskas buvo. Ar žinote, kiek išgyvenau perversmų? Gal dvidešimt. Juk matėte – per dieną pasikeitė šeši prezidentai. Tai labai daug, o viskas todėl, kad Miranda nesugeba mąstyti. Jis niekada nesugebėjo mąstyti, daugybę metų tarnavau su juo viename dalinyje. Torresas – sąžiningas žmogus, iš vargšų. Jis niekada nepažinojo savo tėvo, o jo motina – indėnė. Tačiau ar Torresas pajėgs ką nors pakeisti? Štai koks klausimas man kyla. Kariuomenėje tikrai viskas pasiliks po senovei, juk kariuomenės neįmanoma pakeisti. Nežinau, ko imsis kairieji. Dabar jie laimėjo. Torresas – jų žmogus, bet nežinau, ar jis ilgai išsilaikys.

P. S. Generolas Juanas Torresas išbuvo Bolivijos prezidentu dešimt mėnesių. 1971 m. rugpjūtį jį nuvertė Mirandos bičiulis generolas Hugo Banzeras. Hugo Banzeras vis dar tebėra Boli­vijos prezidentas.

Versta iš: Ryszard Kapuściński. Chrystus z karabinem na ramieniu. Czytelnik: Warszawa, 2008. Ryszard Kapuściński. Kristus su automatu ant peties. Iš lenkų kalbos vertė Vytas Deksnys. K.: Kitos knygos, 2009.