2009 m. įeis į istoriją kaip metai, kuriais bankrutavo oficialioji kultūra. Įtarimai, kad vienos kultūrinės programos – VEKS‘o – kultūros vadyba nėra „švari“, ne tik pasitvirtino, bet ir grėsmingai pademonstravo visos kultūros sistemos įsisenėjusią gangreną. Atvirai korupcinę sistemą dangsto ne tik svarbiausios valstybinės institucijos: kultūros ministerija, seimo komitetai, FNTT, generalinė prokuratūra, prezidentūra, bet ir patys kultūros operatoriai, kuriuos reiktų tiesiog įvardinti aparatčikais.

Visame šiame mėšle šildosi ir didžioji dauguma menininkų, kurie šiandien dėl sistemos ydingumo yra linkę kaltinti ne sistemą, bet tuos, kurie tai atskleidžia. Žodžiai „kultūra“ ir „menininkas“ šiandien visiškai diskredituoti, nes jie pridengia buržuazinių prisitaikėlių vykdomus finansinius nusikaltimus ir didelio masto korupciją. Menininkai ėję nepriklausomybės avangarde, po dvidešimt metų išsigimė kaip kultūriniai pelėsiai, tapo „bobikais“, laukiančiais jiems numetamo kaulo.

Šiandien jau galima atvirai įvardinti, kad specializuotas oficiozinis menas ir kultūra (pa)tarnauja valdančiajai klasei, kurdami jiems nesibaigiantį spektaklį, išnaudodami ne tik dirbančiuosius, bet ir bet kokią savigarbą dėl menamos „šlovės“ praradusius „meno kūrėjus“. Aukštuomenės spektaklis arogantiškai vadinamas menu, kai tuo tarpu tiesiog spektaklis plačiosioms masėms – kiču.

Reikia pripažinti, kad VEKS‘o vadybininkai tiksliai užčiuopė šią prarają tarp kultūrinių kategorijų, bet jų siūlomas apsisprendimas „deelitizuoti aukštąją ir devulgarizuoti žemąją kultūrą“ (pagrindinis VEKS ideologinis šūkis - „Pirmą kartą Lietuvoje įgyvendinama programa, naikinanti takoskyrą tarp elitinio meno ir populiarios kultūros. Aukštasis menas bus deelitizuojamas, o žemasis – devulgarizuojamas“) buvo savižudiškas, nes tai būtų iš esmės įmanoma tik sunaikinus klasinę visuomenę bei jai padus laižančią buržuazinę kultūrą – tiek aukštąją, tiek žemąją.

Sistemos pagrindas – kultūros vartotojo ugdymas. Neoliberalaus kapitalizmo vadybininkai nesibodi gana ciniškai įvardinti žmogų kaip mokesčių mokėtoją = kultūros vartotoją (už tai reikia papildomai susimokėti) = šiukšlių turėtoją (už tai reikia papildomai susimokėti) = senatvės pensijos gavėją (už tai reikia papildomai susimokėti). Griežtai tariant – specializuota buržuazinė kultūra yra dar viena kapitalistinė kanalizacija.

Šiandien mes atvirai teigiame, kad valstybinė kultūros mašina – tai tik kapitalo struktūras remiantis ir ideologinio valstybės aparato pagalba visuomenės psichiką nuodijantis bei absoliučiai korumpuotas mechanizmas, ir todėl atvirai kviečiame:

Menininkai, nustokite kurti valstybei, nustokite vadintis „meno kūrėjais“, o įvardinkite save psichikos darbininkais ir burkite žmones aplink save socialinio pasipriešinimo kovai ir kolektyvinės kūrybos praktikoms vykdyti.

Kultūros vartotojai, nustokite tyčiotis patys iš savęs ir atsiribokite nuo bet kokio valstybinio ar korporacinio kultūrinio produkto, atsikratykite vartotojiškų įpročių ir užuot vėpsoję patys imkitės veiklos – išsigimusios kultūros griovimas yra kūrybinis veiksmas! Įvardinkite save psichikos darbininkais!

Mes reikalaujame visų iki vieno kultūros administratorių besąlygiško at(si)statydinimo, kol bus ištirtos visos su korupcija susijusios bylos, o tada siūlome įkurti psichikos darbininkų kūrybines revoliucines tarybas (PDKRT), kurių tikslas – deideologizuoti visą kūrybinę sferą.

VISA VALDŽIA TARYBOMS!

Psichikos darbininkų kūrybinių revoliucinių tarybų reikalavimai:

1. Kasdien pristatyti nemokamą maistą visiems kūrybingiems žmonėms į visų miestų ir miestelių pagrindines aikštes.

2. Kiekviename mieste ar miestelyje, kuriame yra daugiau nei 50 000 gyventojų, turi būti įkurtas vietinė PDKRT.

3. Visi valdžios atstovai ir mokytojai privalo paklusti tarybų reikalavimams.

4. Visi kultūrinės paskirties pastatai turi būti reorganizuoti į kolektyvinės kūrybos ir saviorganizacijos centrus, o monumentai – į viešos paskirties utilitarius objektus (kraštutiniu atveju jie gali tapti visuomeninio griaunamojo kūrybiškumo atakų taikiniais).

5. Bet kokio privačios kūrybinės nuosavybės elemento eliminavimas.

6. Kolektyviai kuriama poezija – varomoji visuomenės vystymosi jėga.

7. Progresyvinio nedarbo įvedimas: žmonės, apsisprendę kurti, dirbti neprivalo.

8. Žmonės, nesugebantys įsijungti į kolektyvinio ir laisvo kūrimo visuomenę, privalės reorganizuoti savo gamybą į socialiai naudingo produkto gamybą: maistas, komunikacijos, vinys etc.

9. Paleisti armiją, policiją ir visas galios struktūras, o ginklus, jų gamybą bei distribuciją atiduoti PDKRT žinion.

10. Priimti desovietizacijos įstatymą, kad mūsų istorijoje pasidarytų galutinai aišku, kokio velnio buvo tas „Žalgirio“ mūšis prieš 600 metų.

11. Seimas, jei toks dar bus reikalingas, renkamas tik iš PDKRT narių.