Kanadietis Peteris Gibsonas, kurį bičiuliai vadina Roadsworthu, savo piešiniais ir kelio ženklų atributika puošia Monrealio gatves. Pirmasis Peterio darbas buvo skiriamoji dviračių tako linija, kurią nupiešė pats. Netrukus Monrealio gyentojai ėmė stebėtis dešimtimis piešinių, itin pagyvinančių standartinį gatvių žymėjimą. Gatvių dailininkas sakėsi nenorįs, kad miestiečiai jaustųsi kaip kalėjimo kieme, kuriame griežtai pažymėti visi pasivaikščiojimo maršrutai. Tačiau 2004-ųjų rudenį P. Gibsonas buvo suimtas už kelio ženklų gadinimą ir apkaltintas 53 nusikaltimais. Tik dėl audringo miestiečių palaikymo jam paskelbtas nuosprendis buvo ganėtinai švelnus.

Šiandien Peteris vėl puošia miestą savo keistais, ironiškais ir visada netikėtais piešiniais ant asfalto. Jo piešiniai virto meniniu projektu, prie kurio prisijungia vis daugiau žmonių. Peteris sako: „Jei būtų mano valia, visose viešose vietose galėtų reikštis visi be išimties žmonės”. Apie šį gatvės menininką sukurtas 7 minučių trukmės filmukas, kuriame jo kūrybą gerai įvertina ne tik miestiečiai, bet ir meno kritikai.

Interneto portale roadsworth.com pateikta ištisa Peterio išpažintis, atsakanti į klausimą, kodėl šis žmogus ėmė radikaliai prieštarauti gniuždančiai realybei: „Ilgus metus aš bambėjau dėl gamtą teršiančios naftos produktų, pernelyg didelio mūsų vartojimo ir nenoro, kad kas nors keistųsi. Dalykų, kuriais buvau nepatenkintas, sąrašas plėtėsi – tai perkrauta sveikatos apsauga, nutukę vaikai, kamščiai gatvėse, užterštumas mieste, globalus atšilimas, karai, skurdas ir žmonių kančios. Vienas šių problemų susikūrė pati visuomenė, šiame pasaulyje ieškanti tik malonumų, kitos atsirado dėl korporacijų, valstybių ir karinių blokų suokalbių, kuriuos skatina kapitalistinė sistema, siekianti žaibiško pelno. Vėliau aš priėjau išvados, kad Kanadoje gyvenantiems žmonėms visiškai nerūpi niekas, kas tiesiogiai neliečia jų kasdienio gyvenimo. Kad įvyktų kokie nors pokyčiai, visuomenėje reikalingi sukrėtimai – Kanadą nušluosiančio uragano arba dar blogiau – ledus ištirpdžiusio staigaus atšilimo, dėl kurio būtų nukelta ledo ritulio čempionato sezono pradžia… Tada aš nusprendžiau veikti – panorau pakeisti kasdienį mano miesto gatvių vaizdą, jį pagyvinti ir kartu atkreipti praeivių dėmesį į socialines problemas. Panorau „pripiešti Monai Lizai ūsus”, kad žmonęs bent sekundėlei stabteltų ir neatrodytų kaip į skerdyklą genama galvijų banda.”