Kokia iš esmės yra anarchistinio gyvenimo ir anarchistinės kovos prasmė? Atsisakyti šiandien egzistuojančių normų ir pereiti prie teisingos visuomenės taisyklių. Bet kodėl šios krypties neišlaikoma anarchistų kūryboje? Liovęsi klausę „Limp Bizkit“ ar „Король и Шут“, atsisakę senų dievaičių, nutraukę komercinius santykius ir ėmę negerbti autorinių teisių, mes tuojau pat imame kurti naujus stabus ir naujas „copyright“ taisykles. Šou verslas persitvarkė ir užsimaskavo anarchistinio šou verslo kaukėmis. Jam stipriai padėjo ne kas kitas, o mes patys, brangieji „antikopyraiteriai“. Kaip gi taip, paklausite – juk mes neimame pinigų už koncertus ir laisvai platiname informacinę medžiagą. Tai tiesa. Tačiau netgi anarchistų aplinkoje ir pankroko scenose išlieka patys ydingiausi pramogų verslo elementai.
Visų pirma – ydingas pasidalijimas į tuos, kurie „ant scenos“, ir į visus likusiuosius. Nesvarbu, yra scena ar jos nėra, tačiau per visus renginius išsiskiria protingi ir kieti „aktoriai“, kurie ima dominuoti. Visi likusieji priversti jų klausyti. Negi verta priminti, kad toks pasidalijimas gimdo valdžios elementus – mažuma kala savo idėjas į galvas daugumai ir valdo ją pasinaudodama savo autoritetu. Tai pasireiškia netgi tokiose smulkmenose, kaip klausytojų skanduotės grupei baigus groti. Juk grupės nariai, girdėdami pagiriamuosius šūksnius, gauna savotišką atlygį – ne pinigais, o autoritetu, kuriuo juos apdalija gerbėjai.
Argi tai nėra pasidalijimas į gamintojus ir vartotojus, į kalbėtojus ir klausytojus. Jei norime sukurti naują visuomenę, gaminti, kurti ir kalbėti turime visi. Kitu atveju viskas baigsis eiline elito diktatūra.
Antras dalykas. Formaliai panaikintos autorinės teisės toliau sėkmingai egzistuoja ir klesti. Autorinių teisių nebėra tik spausdintos ar skaitmeninės informacijos platinimui. Tuo tarpu intelektinės nuosavybės niekas nepanaikino. Pavyzdžiui, jei norite sugroti kokios nors anarchistinės grupės gabalą, jums teks atsiklausti tos grupės narių, tas pats liečia ir įvairiausias muzikines kompiliacijas. Jei idėja kilo kieno nors vieno galvoje, tai dar neraiškia, kad ji jam priklauso. Laisvos informacijos principas yra vienas svarbiausių anarchizmo principų. Jei informacijos naudojimui taikomos nors menkiausios sankcijos, vadinasi, ji tampa nebe laisva, o sankcijas taikantis individas tampa vergvaldžiu.
Komercijos ir informacijos ribojimo pėdsakai matomi visur. Pavyzdžiui, kaip susidaro bilieto į nekomercinius renginius kaina? Organizatoriai dažniausiai padalina išlaidas įsivaizduojamam dalyvių skaičiui ir gauna konkrečią sumą. Toks yra asmeninis indėlis į kolektyvinę veiklą. O ką matome iš tikrųjų? Į koncertą besibraunančius neblaivius žmones (alkoholiui išleidusius krūvas pinigų), reikalaujančius juos įleisti nemokamai arba už pusę kainos, nes imti iš jų pinigus „nėra anarchistiška“. Ar verta kalbėti, kad kolektyvine atsakomybe čia nė nekvepia. Tokie žmonės žiūri į renginį kaip į eilinį pasilinksminimą už pinigus.
Tokių pavyzdžių daugybė. Manau, susiklėsčiusią negerą padėtį puikiai suvokia kiekvienas. Tad ką gi daryti? Ogi keisti šią padėtį ir bandyti išsiveržti iš komercinio pramogų verslo rėmų. Šiuo tikslu reikia atsisakyti pasidalijimo į „veikiančiuosius“ ir „stebėtojus“, „muzikantus“ ir „žiūrovus“. Kiekvienam iš mūsų reikia atsisakyti savo intelektinės nuosavybės teisių. Reikia prisiimti kolektyvinę atsakomybę ir visiems kartu įsijungti į kūrybos procesą. Tokie būtų pirmieji kūrybos išlaisvinimo ir naujos visuomenės kūrimo žingsniai.
