Nepastebimai prabėgo pora bedarbystės mėnesių. Apsipratau. Darbo kaip ir nėra. Darbo birža pradžioje skelbė, kad Šiauliuose yra apie aštuonias dešimtis laisvų vietų, dabar – tik šešiasdešimt, bet jos ne man. Tiesa sakant, labai dėl to nepergyvenu. Nebereguoju ir į valstybės lygiu varoma propagandą – kad bedarbiai neva nenori dirbti. Įdomus tik vienas klausimas – iš kokių lėšų ta propaganda varoma. Įtariu, kad iš valdiškų.

Nesu tikras, ar būčiau geriau gyvenęs, jei tuos porą mėnesių būčiau dirbęs. Kol kas dar neišleidau tų pinigų, kuriuos gavau išeidamas iš darbo. Iš ko gyvenau? Na, smarkiai sumažinau savo išlaidas, todėl to, ką išleisdavau per mėnesį, užteko ilgesniam laikui. Susitvarkiau savo santaupų reikalus – tai vėlgi pinigai, gal ir nedideli, bet banke dulkėjo visokios mano nepasiimtos palūkanos ir pan. Jos nešė naudą ir taip storiems bankininkams.

Vienžo, turėdamas daugiau laiko, susitvarkiau savo piniginėje, ir tada paaiškėjo, jog pinigų turiu daugiau nei įsivaizdavau. Na, ir darbo birža, pažymomis priminus, kad ilgai jiems mokėjau duoklę, nedidelį trupinį davė. Štai ir rezultatas – esu turtingesnis nei išėjęs iš darbo. Žiūrint į ateitį, vaizdas gal nėra toks gražus, dalis vidinių resursų jau išsemta, darbo nėra ir nelabai nusimato, o dalį mano uždirbtų pinigų, kuriuos turėčiau gauti nedirbdamas, atrodo, pavogs toks Bubilius su kompanija... Bet gal tik taip atrodo, kai bijai. Patirtis sako, kad vidiniai resursai atrodo išsemti, kol jų neieškai.

Apie vidinius resursus. Šią savaitę „taupau energiją”. Pagaliau prisiruošiau ir atsisakiau kompą stabdančio „Internet Explorer“ – dabar savo standartinį naršymo paketą perverčiu keliomis minutėmis greičiau. Patogu – tauposi ir laikas, ir pinigai. Tuo pačiu pasikeičiau ir nustatymus, kad ekranas „užmigtų“ po minutės. Pagautas šišo, ant stalo pasistačiau stalinę lempą ir ją kartais išjungiu. Kai naršau – man šviesos nereikia, kai noriu rašyti – užsidegu. Susitaupo tik keli centai, bet tauposi ir mano laikas, o jo turiu ne marias – du šimtus metų turbūt negyvensiu.

Turėti laisvo laiko – didelė dovana, tinkamai ja naudojantis, galima neprastai gyventi ir su mažais pinigais. Darbą jau senai laikas buvo keisti, o kol dirbau, praleidau ne vieną progą tą padaryti. Be to, per tuos kelis mėnesius nuveikiau nemažai visokių darbų darbelių, kurių dirbdamas niekada nebūčiau ėmęsis. Prirašiau krūvą visokių tekstų ir tekstukų. Esu tuo patenkintas, nes reikėjo atgaivinti savo sugebėjimus. Susirinkau kai kuriuos savo senus tekstus, kelis kartus „įspyriau “ politikams – to irgi neretai norisi, tik laiko pritrūksta. Beje, rašyti jau šiek kiek įkyrėjo – atsibodo visokių kompleksų kamuojamų „teisuolių” užsipuolimai. Ir kuo tik nebuvau pavadintas...

Buvęs Frenkelio (arba „Elnio") fabrikas Šiauliuose. Čia buvo darbo vietų

Pagerėjo sveikata ir psichinė bei emocinė būklė. Dirbdamas gyvenau nuolatiniame strese, tad išėjęs iš jo atsikvėpiau. Nebuvo man labai skausminga net pati pradžia, kai pamatai, kad darbo nėra ir rasti jo nebus lengva. Žiniasklaidos brukamą depresiją įveikiau be didelio vargo – bent man taip atrodo. Greta žiniasklaidos dar veisiasi gauja silpnapročių, kurie savo komentarais bando įbrukti veltėdžio įvaizdį. Juokingi jie man, nes labai gerai žinau, jog kišenėje neturiu neuždirbtų pinigų. Na, sukaupiau nemenką pyktį ant Bubiliaus gaujos, kad ji rengiasi mane apvogti, ir, atrodo, pavogs apie 700 Lt. Pykstant gyventi nėra gerai, bet pyktį galima paversti pozityviais veiksmais. Tegul jis bus kaip papildoma motyvacija išbandyti įvairius anarchistų siūlomus sprendimus.

Dabar namie nuveikiu daugiau visokių darbų, ir man tai patika. Dažniau gaminu valgį, valgiaraštyje atsirado naujų patiekalų, kai kurie jų tiesiog fantastiški , pvz., moliūgų sriuba – sezono vinis. Užsiėmęs darbu, parduotuvėje dažnai perki pusfabrikatį – moki šiek tiek didesnį pinigą ir gauni šiek tiek prastesnį skonį bei abejotinos kokybės produktą. Galimybė gamintis maistą – dovana.

Išklausiau kelias LUNI paskaitas – dirbdamas tam turėjau mažai galimybių. Sutariau, kad ir pats kelias paskaitysiu. Mainai... Išsiplėtė mano bendravimo ratas, nesėdžiu užsidaręs, atsirado nauju pomėgių.

Taigi kol kas iš mano bedarbystės daugiau pliusų nei minusų. Pinigų šiandien pakanka, bet dirbti už juos vis dėlto teks. Norėtųsi patinkančio darbo, kad ir už minimumą, bet kol kas tokio nėra. Bandyti susikurti kokį nors verslą? Nenoriu – gana daug visokių įsipareigojimų valstybei. Be to, imčiau išnaudoti kitus. Verslas gali garantuoti tam tikrą finansinę laisvę, bet jei savo poreikius protingai apriboji, pinigų reikia labai nedaug ir juos patogiau užsidirbti kartas nuo karto pasisamdant atsitiktiniams darbams ar parduodant kokį savo darbelį. Manau, jei nepasitaikys įdomaus nuolatinio darbo – bandysiu verstis taip.