Kitą rytą vėl į darbo centrą – išsirinkau vaizdingą maršrutą: Zoknių pelkė, na, tegul bus parkas, Salduvės parko pakraščiu, paskui tarp to paties „Elnio” ir Talšos ežero, pro „Auksinio berniuko” saulės laikrodį, palei senąsias kapines. Pro rusų cerkvę.  Salduvės parko pakraščiu prasieiti norėjau dar ir todėl, kad tai vienas iš naujų individualios statybos rajonų. Norėjau pažiūrėti, kaip statybos kruta. Iš tikro stato keturis namus ir visuose statybininkai dirba. Kol kas statybininko duonos nenoriu, tad apsiuostyti nėjau. Kaip sakoma, rinką patyrinėjau, ir tiek.

Kaip kam sekasi, matosi iš stogų, Kur nuo tarybinių laikų likęs šiferis (su asbestu), o kur – visokių grožybių pridaryta. Va, vienas išsikėlęs virš stogo skardinį katiną – V. Puronas kadaise virš „Valerijono” vaistinės buvo iškėlęs visą pulką katinų. O pas jo kaimyną ant stogo – saulės kolektorius: šildo vandenį ir vargo nemato. Matau reklaminius užrašus – gal pats kolektoriais ir prekiauja? O gal firma už reklamą padarė nuolaidą? Draugas gyvena kaime, tai įsirengė pats ir labai džiaugiasi. Kažin, ar apsimokėtų daugiabuty?

Einu toliau, pro gamtininkų stotį – apšiuręs darželio tipo pastatas, papuvusiais langais, pamenu, prieš dešimtmetį prašėsi renovacijos… Matyt nesulaukė, o juk katinų muziejaus niekas „ant Lietuvos” daugiau neturi.

Toliau „Elnio” link – toje pusėje buvę valymo įrengimai. – kvapelis… Žmonės senokai skundžiasi tuo skauduliu, bet niekas nieko padaryti negali (arba nenori). Kai pašneki su valdininkais – sužinai, kad kvapų sanitarinėse normose nėra. Šiaip tie įrengimai nedirba, ten susikaupusios visokios nuosėdos pūva ir smirda. Reikia reguliariai plauti – vanduo brangus. Turėtų būti ir bakterinių preparatų, bet turbūt ir jie brangūs… Beje, panašų vargą turiu ir prie savo namų – šalia eina trasa iš odų gamyklos. Kai tik odų gamykla nedirba, trasa ima dvokti. Gaila, nes vietovė vaizdinga, šalia ežeras.

Dešinėje vingiuoja gamtininkų padarytas pažintinis takas. Man miesto link. Pakrantė sutvarkyta už Europos pinigus. „Elnio” tvora, o už jos – šiukšlynas. Architektai ir politikai buvusio fabriko teritorijoje planuoja pramogų zoną. Bet realių žingsnių ta kryptimi kol kas nėra. Vienintelė man žinoma ten veikusi kultūros įstaiga – alternatyvaus jaunimo puoselėtas „Didelis dalykas”, bet ir apie jį pastaruoju metu nieko nebegirdžiu. Gal užsilenkė? Būtų gaila, vietos ten daug. Bet pastatai apleisti, kai kurie be stogų. Atrodo, jų šeimininkai savotiškai investavo – pigiai nusipirko ir laukia, kol pabrangs.

Pražingniuoju upelį – atrodo, Kulpė. Kitas – Rūdė. Ežero pakrantėje žmonės lesina gulbes, vienas net žvejoja. Man norisi paklausti, ar žuvys ne dvigalvės. Ežeras ilgai surinkdavo odų pramonės nuotekas. Buvo „Elnias”, o kitoje kalniuko pusėje stovėjo „Stumbro” odų gamykla. Miestelėnai pasakoja, kad po antrojo pasaulinio Talšos vanduo buvo melsvas. Kiek pamenu – maudydavomės. Teta buvo irkluotoja, nusivesdavo.

Toliau senųjų kapinių tvora. Ir saulės laikrodžio aikštė – dėl kolonos su paauksuotu šauliu miestiečiai ja vadina „Auksinio berniuko“ aikšte. Viena iš jaunimo pamėgtų vietų. Senosios kapinės – įdomi vieta: daug svarbių personų pakavota. Neapseinama ir be prietarų. Čia guli katalikų kunigas Štachas. Sako, labai nusipelnęs blaivybei vyras. Jei moteris keliais apeina jo kapą – jos vyriškis metąs gerti. Sakyčiau, tipiškas pagoniškos katalikybės reliktas – labai panašus į Kryžių kalną. Už kapinių – rusų cerkvė. Sako, čia ją perkėlė iš miesto centro. Kažkodėl nesitiki – pastatas masyvus.

Buvęs „Elnio“ fabrikas

Darbo centre iš ryto pilna žmonių, daugiausia vyrai. Visgi radau staliuką, prisėdau. Kaimynai gyvai aptarinėjo skelbimų naujienas – su nostalgija minėjo iš lūpų į lūpas ar ne dešimtmetį keliaujantį skelbimą „Reikalingas vyno degustatorius”. Aš girdėjau apie jį kalbant, kai ieškojau darbo prieš šešis metus. Folkloras?. Šį kartą skelbimų aplankai buvo plonesni. Radau vos vieną mane sudominusį skelbimą, tik jis neatrodė labai patraukliai – siūlė kurti įmonę. Na, bet parašysiu…

Grįžau per pietus. Truputis ruošos ir namų maistas – irgi bedarbystės privalumas – nereikia prievartauti skrandžio. Susiskaipinau su bičiuliu – šis pasiūlė įkalti kavos. Pakviečiau pas save. Atlėkė, atsivežė kilą kavos, sakė, kažkokia ypatinga. Tik kam kilą? Matyt mano bedarbystė jį išgasdino, o gal savo karmą valosi – keisti tie budistai: tobulėja gerus darbus darydami. Prapliurpėme apie budizmą – tai jo religija. Užkliuvome už jo pasakojimo, kad labai blogai yra apgauti lamą. Nebūčiau ateistas, jei ko nors neiškrėsčiau. Ne, budizmas man įdomus, bet pasiūliau jam sukurti naują dzinbudizmo (už tą dzin jis truputį pyksta) Kreivą kelią (toje religijoje yra kelios tradicijos, keliais vadinamos). Kelio esmė būtų apgauti kuo daugiau ir kuo autoritetingesnių lamų. Įdomiausia, kad šis kelias išlaikytų budizmo dvasią, bent jau to, kurį aš vadinu dzin, kai kas dzen, o dar kiti čian.

Bet šia intelektualia gaida diena dar nesibaigė. Žmona vakare ištempė į koncertą mokytojo dienos proga. Labai nesiveržiau, nes tikėjauso patriotinio politikų šou. Maloniai apsirikau. Žinoma, buvo ten ir politikų, ir mokytojų, net tikybos diegėjų (neapsiverčia liežuvis jų vadinti mokytojais), bet koncertas buvo pritrenkiantis. Mokiniai, padedami Šiaulių bigbendo (seniau jis vadinosi senjorų bigbendu), padžiazavo kaip reikiant. O kai mokinukai, atsinešę į sceną bambalių ir lazdų, ėmė mušti ritmą, maniau, kad stogą nuraus – ir ne vien man. Smagu, kad jaunoji karta renkasi ne popsą.

Kitą dieną mano tinginystės baigėsi – nuo pat ryto į darbo biržą. Prabėgo savaitė, ir dabar mane jau užregistruos. Lėkiau, skubėjau, „įtilpau” į 35 minutes – forma grįžta, beje, ir pilvas mažėja. O tai mane labai džiugina – pora kilų jau numečiau. Norėčiau desėtką – tada būčiau padžiūvęs, bet sveikas. Skubėjau ne be reikalo. Už minutės užsidegė mano numeris ir prasidėjo pokalbis. Gavau užpildyti popieruką – anketą. O konsultantė nubėgo tartis, pas ką mane nukreipti – išsilavinimas rodo, kad pas neturinčius profesijos, o dirbti darbai – lyg ir pas aukštos kvalifikacijos vadovus. Sutarėme, kad esu lyg ir pasiruošęs darbo rinkai. Tik nesu tikras, kad tai gerai – ims man siūlyti visokius keistus darbus, kur atlyginimas nuo nulio iki milijono, o iš tikro tai koks naujas buožė, jei bus geras, leis pasilikti gal dešimtadalį to, ką jam grynais atnešiu. Bet durnių ieškotojams nusileisti nesiruošiu.

Su registratore truputį pasiginčijome, nes nesutikau dalyvauti darbo biržos vykdomuose apklausose – rinkos tyrimuose. Pasakiau, kad piktina, nes tie tyrimai naudojami darbo žmogui spausti. Atrodo, pavyko pasipriešinti. Smulkmena, bet mano naudai.

Paskyrė man tarpininką – už savaitės pirmas vizitas. Greitai dirba darbo birža – tik dvi savaitės, ir galbūt sulauksiu pirmojo darbo pasiūlymo. Nors kažin, greičiausiai tik išsiaiškinsiu, ko galiu tikėtis. Beje, tą pačią dieną pasiūlė nueiti į informacinį susirinkimą.

Susirinkimas paliko dvejopą įspūdį. Pilna salytė bedarbių – gal koks penkiasdešimt žmonių, net kėdžių pritrūko. Biržos darbuotojas supažindino su darbo biržos vykdomomis programomis. Pasakė, kiek laiko mokės išmokas – tiesa, ne visai supratau, ar pretenduoju į pusę metų, ar į ilgesnį laikotarpį, nežinau, kaip mano darbo stažas suskaičiuotas. Na, bet tas kol kas nelabai aktualu. Supažindino ir su kita medalio puse. Sužinojau, kad galiu netekti bedarbio statuso atsisakydamas tinkamo darbo. Bandžiau aiškintis, kas yra tinkamas darbas – gavau atsakymą, kad darbo birža negali įtakoti darbdavio. Paklausiau, o kaip tais atvejais, kai darbdavys siūlo nepriimtinas sąlygas, pvz., nemoka laiku atlyginimų ar pan. Pasiūlė darbintis ir iškart išeiti iš darbo – nors ir kitą dieną. Kvaila, žinoma, bet visgi išeitis. Nes bedarbio statusas – tai ne vien pašalpa, tai ir sveikatos draudimas.

Darbo birža „presuoja” dirbančiuosius ir ženkliai prisideda prie darbo sąlygų prastėjimo šalyje. Smuko darbo saugos, atlyginimų standartai. O kaip kitaip, jei žmogus turi eiti į bet kurį, kad ir patį kenksmingiausią darbą, kad neprarastų elementaraus sveikatos draudimo. Įdomu, ką apie tai galvoja profsąjungos? Trišalėje taryboje prie darbo biržų yra jų atstovai, turėtų prižiūrėti biržos darbą. Beje, ir darbdavių organizacijos suinteresuotos tam tikrų standartų išlaikymu, nėra lengva konkuruoti su tais, kurie leidžia sau nemokėti už darbą. Na, bet tai išsiaiškinsiu prie progos. Dabar gi mano užduotis – nepakliūti ant nesąžiningų buožių kabliuko.

Įdomi buvo vieno kolegos reakcija po susirinkimo – jis paskambino ir atraportavo: „Išklausiau tą sveiką Mariją”. Kažkodėl aplink vien religiniai motyvai…

Na, bet ne viskas taip blogai, jei neklystu, turėčiau gauti tūkstantį šimtą litų išmokos. Dar nuėjau susitvarkyti telefono reikalus, ten pažadėjo pusę metų po porą valandų nemokamų pokalbių – geras daiktas ta bedarbio atmintinė. Ryšio operatorius gana lanksčiai reaguoja į rinkos pokyčius. Man tai patinka. Tiesa, pasibaigus tam pusmečiui, sąlygos tikrai drakoniškos, bet žadėjo, kad planą galėsiu pasikeisti.

Atrodo, kad norint išgyventi teks eiti „Kreivuoju budizmo” keliu. Su žmona vykdamas namo netgi paėmiau iš išlipančio žmogaus naudotą talonėlį. Kuris laikas to nedarydavau – „Busturo” darbuotojai irgi nusipelno algų, bet visi aplinkui tik ir siūlo pagudrauti. Be to, pastaruoju metu valstybė autobusų parkus ir be manęs apvogė – PVM padidino nuo 5 iki 21 procento, o bilieto kainą paliko tą pačią. Tai yra, jei seniau nuo lito katuriasdešimt, sumokėtų už bilietą, valstybė pasiimdavo septynis centus, tai dabar Kubilius nuplėšia beveik trisdešimt. Kubiliaus šerti nenoriu. Na, bet visa tai tik atsikalbinėjimai – kreivas kelias patraukė Kubiliaus vagysčių mąstais, aš jo vis vien neperspjausiu. Pėsčiam vaikščioti paprasčiau – nereikia ginčytis su sąžine. Ir budizmas to moko. Tai kaip apgauti nesusipykstant su savo sąžine? Dzin – gyvenimiškų paradoksų rinkinys, pamąstysiu apie tai.