Feministės – mano brolėsKą gi, atėjo laikas pasakyti visą tiesą apie savo požiūrį į moteris ir jų kūrybą. Daugelis turbūt susidarė klaidingą nuomonę, kad C&P – užkietėjęs falocentrikas ir radikalus maskulinistas, organiškai nekenčiantis moteriškų rašliavų, o jų autores paniekinamai vadinantis dūromis, fifačkomis arba tiesiog šiaip bobomis. Tad atsakingai pareiškiu: šis pirminis įspūdis absoliučiai neteisingas. Taip, aš tratinau (tiesiogine ir perkeltine prasme) netalentingas moteris ir dėjau skersą ant jų bevertės „bobiškos“ kūrybos, tačiau lygiai tą patį, gal net labiau iškreiptu būdu, dariau su betalenčiais vyriškosios lyties lietuvių literatūros korifėjais ir pasenusiais „patriarchaliniais“ jų opusais. Esu įsitikinęs, kad lyties požymiai meninėje veikloje nėra lemiantys (itin retais atvejais žmonės rašo arba piešia varpa arba makštimi), o literatūros skirstymas į vyriškąją ir moteriškąją – kvaila atgyvena, vis dar tarpstanti atsilikėliškoje šiuolaikinėje Lietuvos sociokultūroje. Tad jeigu kam ir užkliuvo išskirtinis mano dėmesys vadinamajai „moteriškajai literatūrai“, tai tik todėl, kad esu priverstas kalbėti jūsiškio sociumo kalba, todėl, kad gerai įsiklausiau į prieš 10 metų ištartus pranašingus Viktoro Jerofejevo žodžius: „Rytų Europos literatūroje prasideda bobų amžius“ („бабский век“). Puikiai suvokiu idėjinį grožinės lietuvių raštijos patriarchų krachą, todėl falocentriška kaukė ir aštrūs mano žodžiai besikuriančios vaginocentrinės literatūros adresu tėra akmuo į jūsiškį, mano mielosios, širšių lizdą. Tenorėjau, kad jūs, mano širšuolėlės, kuo aršiau geltumėt, kad ištinęs patriarchalinis lietuvių literatūros lavonas kuo greičiau patektų ten, kur jam ir dera būti-pūti...
Sunku kalbėti apie fenomeną (turbūt jau supratote, kad kalba suksis apie feminizmą), kurio nei matei, nei regėjai. Esu tik daug apie jį girdėjęs, todėl beveik visas mano patyrimas – grynai teorinis ir knyginis, neskaitant keleto praktinių feminizmo seminarų, kuriuose teko lankytis ir kuriuos teoriškai (vėl teoriškai!) dėstė viešnios iš užjūrio – amerikietiškojo feminizmo emisarės. Paradoksalu, bet šis importinis „made in USA“ produktas, kurio skonio dar nepajuto lietuviški gomuriai ir skrandžiai, jau spėjo genetiškai modifikuotis – feminizmas, kaip reiškinio esmę nusakantis terminas, suskilo į daugybę postmodernių ir dažnai nieko nereiškiančių apibrėžimų. Užgimė ir daugybė srovių srovelių: kultūrinis feminizmas, ekofeminizmas, liberalusis feminizmas, anarchofeminizmas, amazoniškasis feminizmas... Prie feminizmo netgi priskiriamas feminacių judėjimas – moterys, lenktyniaujančios, kuri pasidarys daugiau abortų... Keista, tačiau visoje šioje diskursų košėje feminizmo – populiariai sakant, moterų kovos už lygias teises – idėją geriausiai, mano manymu, išreiškia senas R. West posakis: „Aš pati niekada nežinojau tiksliai, kas yra feminizmas, aš tik žinojau, kad žmonės mane vadina feministe tada, kai išreiškiu sentimentus, kurie skiria mane nuo ištižėlės ar prostitutės.“ Tiesa, seniai seniai, kai Lietuvoje dar niekas nevartojo šio madingo kitakalbio keiksmažodžio, vulgarusis folkloras maskuliniškai piktai nusakė jo subjektą: „tai bobos su kiaušiais“. Tačiau omenyje turbūt buvo turima ne narsi dvasinė laikysena, vadinama feminizmu, o kažkoks kitas paliegėliškas fizinis būvis, kurio man, lietuvių literatūros chirurgui, nė karto nepavyko užčiuopti...
Esu žvilgsnį dangun nukreipęs MALE, todėl atrodytų, kad, žvelgdamas į apverstą FEMALE kryžių, turėčiau kreivai nusiviepti: fe-e-e... Deja, esu greičiau ne pavėpęs ištižėlis, manantis, kad jo galią garantuoja pašikny tabaluojantys kankolai, o karingas feministas, amazonis, nei moteris, nei vyras – belytis androginas, bekūnė Antizaratustros dvasia, kalnų viršūnėse deginanti rankraščius su nors kartą paminėtais įžeidžiamais žodžiais „vyriška“, „moteriška“, „lytis“ ir t. t.
Feminizmas, mano supratimu, – tai ne banalus akcentų perkėlimas nuo „vyriška“ į „moteriška“, ne visus klaidinantis vyrų ir moterų lygiateisiškumo siekis, o nuolatinė hegemoninės visuomeninės sistemos kritika ir dekonstrukcija. Žmogaus lyties identiškumo neįmanoma nagrinėti atskirai nuo jo etninių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, feminizmo neįmanoma suvulgarinti iki seksizmo tematikos lygio (nors daugelis taip daro), todėl jis skelbia ne tik apie seksualinę, bet ir apie ekonominę bei politinę diskriminaciją. Todėl feminizmas, neigdamas tariamą patriarchalinių diskursų universalumą ir analizuodamas istorinius lyčių skirtybės atsiradimo konstruktus, iš principo kovoja prieš visą hierarchinę visuomenės santvarką. Feminizmo paskirtis – detaliai demitologizuoti ir demontuoti bet kokias „universalias“ sociokultūrines konotacijas, tarp jų ir sąvoką „moteris“, kuri ne tiek aprašo, kiek priskiria, sunormina, apriboja ir diskriminuoja. Feminizmo aksiomos turėtų būti tokios:
1) moters subjektas neįvardijamas jokiomis fiksuotomis ir transcendentinėmis definicijomis,
2) feminizmo kalba reprezentuoja „moterį“ kaip sąlyginę ir takią kategoriją,
3) permanentinis mūšis prieš pamatines definicijas ir kategorijas – karas už kūrybingą žmogų visuomenėje ir kultūroje.
(Kitais žodžiais tariant, iki kraštutinumo aktualizavęs lyčių nelygybę, feminizmas turi kalbėti ir elgtis taip, lyg tų lyčių iš viso nebūtų. Dar kitaip tariant, feminizmas turi suryti savo vaikus. Dar vienas paradoksas, bet taip jau yra.)
Taigi feminizmas – universalus pasipriešinimo oficiozinei kultūrai būdas. Štai kodėl mano šventoje kovoje prieš hierarchines Lietuvos kultūros struktūras feministės man yra seserys, gėjai – broliai, o visi marginalai – draugai, bičiuliai ir giminės...
Feminizmo saulė lietaus šaly nešviečia
Rima Pociūtė. Modernizmas lietaus šaly. Literatūros analizė, vertinimas. V.: Homo liber, 2006.
Brangiu sesučiu ir mylima brolele laikau Rimą Pociūtę, kuri prisipažįsta: „Drįstu įvardinti, kad esu feministė (man feministė ta, kuri pasiryžusi prisidėti prie moterų problemų, kurių pati asmeniškai ir neturi, sprendimo). Visuomet stengiausi būti avangardinio, daugiau intelektualaus feminizmo atstovė.“ Nežinau, kaip dėl to avangardo, tačiau intelekto ir išsilavinimo R. Pociūtei tikrai netrūksta. Ji studijavo lietuvių filologiją ir anglų kalbą, stažavosi Ilinojaus universitete, baigė Centrinio Europos universiteto magistrantūrą ir įgijo kultūros ir lyčių studijų magistrės laipsnį. Pastarasis išsimokslinimas turbūt ir sąlygojo, kad R. Pociūtė ėmėsi rašyti literatūros kritiką, kurią mes teisėtai galime įvardinti kaip feministinę. (Aišku, kritikė savo darbuose taiko ir psichoanalizės metodus (ji yra C. G. Jungo psichoanalitinės draugijos narė), ir postmodernios kritikos ekvilibristiką, tačiau šiais požiūriais ji mums mažiau įdomi.) Taigi kalbame apie Rimą Pociūtę – pirmąją tokią ryškiai feministinę lietuvių literatūros kritikę.
Prisipažinsiu, ją įsidėmėjau dar praeitame šimtmetyje, po jos straipsnio „Šatėnuose“ apie dvigubą A. Marčėno ir S. Parulskio poezijos knygą „50 eilėraščių“. Tada ji švelniai tyčiojosi iš tuometinių Kastoro ir Polukso, kurie vienas kitam žėrė komplimentus, save vadindami „labiau vyrais nei poetais“. Įstrigo ir jos verdiktas, kad abu vyriokai tik atitolina ir užtęsia priešmirtinę lietuvių literatūros agoniją – „perneša dar viena karta tolyn tradicinius modernistinius poetiškumus“ (p. 251).
Grakšti ir tiksli buvo lietuvių literatūrai pražūtingos vadinamosios „Šatėnų“ eseistinės mokyklos kritika (į kurią, beje, niekas taip ir neatkreipė dėmesio): Vizualių įvaizdžių precizika greit virsta užsitęsusios lietuvių literatūros pereinamosios epochos iš aukštojo modernizmo į postmodernizmą stilistine abrakadabra. Perskaityta viena esė dažnai perveda per visas įmanomas emocines būsenas, veikia kaip narkotikų tabletytė, tačiau tie narkotizuojantys efektai neišgelbsti nuo abstinentiško praregėjimo: dažnai nėra ne tik aiškios prasmės, bet ir universalesnės visumos (p. 276–277, citata – kompiliuota).
Kas dar? Naujai perskaityti V. Mykolaičio-Putino ir B. Radzevičiaus romanai, analizuojami naujovišku biografiškumo aspektu. Į dienos šviesą ištrauktas mažai kam žinomas poetas Kleopas Jurgelionis. Intelektu spinduliuojantys pasažai apie savo „girlfriend“ N. Abrutytę...
Pala, pala. O kur feminizmas? – paklausite. Nenusiminkite, feminizmo tikrai yra, autorė pliekia maskulinistus lyg iš kulkosvaidžio, aukos – „tradiciniai, vyrų suformuoti ir įteisinti rašymo būdai“ – krinta viena po kitos. Tačiau... jos lyg niekur nieko atsikelia, vaiposi ir pasityčiodamos rodo šaulei savo bjaurius apžėlusius užpakalius... Ilgai mąsčiau, kas negerai šiame įsivaizduojamo mūšio vaizdelyje. Autorė šaudo taikliai, ginklas – kanoninės feminizmo idėjos – parinktas gerai, kulkos – pvz., Barbaros Warren antologijos „The Feminine Image in Literature“ mintys – tikros. Tad kodėl pašautieji lavonai vėl zombiškai prisikelia?.. Ir staiga supratau: autorė šaudo viena, o tos kulkos surambėjusiai lietuvių literatūros patriarchų odai – tik lengvas įdrėskimas, jie krinta apduję, bet vėl stojasi ant kojų, nes nėra kam jų pribaigti. LIETUVOJE YRA FEMINISTINĖ LITERATŪROS KRITIKA, TAČIAU NĖRA PAČIOS FEMINISTINĖS LITERATŪROS. Todėl šis mūšis primena tik tuščią farsą ir kvailą spektaklį...
Dieve mano, kokios bergždžios ir juokingos autorės pastangos rasti kovos draugių, rašančių lietuvių feminisčių, bejausmių kaimiškos ir tėviškos rašliavos žudikių, kurios paleistų kontrolinį šūvį maskuliniškai literatūrai tiesiai į tarpuragį. Stropi V. Daujotytės-Daujotės mokinė atkakliai rausiasi dulkėtoje bibliotekoje ir bando atkasti lietuviškuosius S. Sontag, I. Bachmann ir M. Yourcenar analogus. O tai primena lyties požymių paieškas angelo kūne. Lietuvių literatūra visada buvo šleikščiai belytė, t. y. seniai iškastruota. Štai kodėl ant pasidabruoto feministinio kurpalio autorė mėgina užmauti ne stilingus aukštakulnius, o mėšlinas vyžas. Pavyzdžiui, savotiška feministe ji laiko net despotiško tamsaus mužiko V. Bložės užguitą pilką poezijos pelytę N. Miliauskaitę:
ar ne tu tenai stovi
gūžpetele
tamsiam kampe, susigūžus, juoda
skarele užrištom akim?
Esminis feministinis apsisprendimas (sakyčiau, tai egzistencializmo įtaka) – eiti ar neiti į savasties kambarį (p. 255). Eiti ar neiti į tą savo trobą – štai kur feministinis hamletiškas klausimas... Cha cha cha...
Manau, kad drąsesnius lietuvių rašytojų ir poečių cyptelėjimus derėtų vadinti ne feminizmo apraiškomis, o vumenizmais (womanism), Vakaruose turinčiais ironišką konotaciją, o dar geriau (ir lietuviškiau) – paprasčiausiais bobizmais. Lietuvoje feministinės literatūros nebuvo ir nėra – su tuo galiausiai sutinka ir pati R. Pociūtė: Šiandien „gerai“ rašančių moterų rašytojų tekstai intelekto eksploatuojamos gyvenimo vidurio krizės ir Rytų Europai bendros egzistencinės rezignacijos atspindėjimu tapatūs vyrų tekstams (p. 274). Taip taip, rašyti „gerai“ Lietuvoje reiškia rašyti „vyriškai“. Rašyti „moteriškai“ – nerimta, neelitiška ir net nekultūringa, todėl lietuviški vumenizmai – tik negrabūs bandymai prisiliesti prie feministinės literatūros klodų, tokie, taip sakant, „feminine touch“. „Moters prisilietimu“ – savaip suklostytu diskursu – metaforiškai būtų galima pavadinti ir tekstus, kurių autorės gal jaučiasi esančios toli nuo bet kokių „feministinių“ analizių (ir išreikš arba nustebimą, arba susidomėjimą tokios kritikos dėmesiu), bet tikrai programiškai eksploatuoja „moteriškąsias“ temas (p. 228).
Žodžiu, visas lietuvių literatūros feminizmas – tik metafora. Viskas autorės dirbtinai pritempta ir pritempta tik tam, kad sudarytų tariamą žūtbūtinės kovos už feminizmo idealus regimybę. Ką gi, R. Pociūtė – karalienė (tiksliau ir feministiškiau – karalė) be kariaunos, tačiau karalė, tad jai privalu nusilenkti iki pačios žemės...
Kaipgi turėtų toliau elgtis ši nelaikšė feminizmo pranašė? Rašymais nieko nepakeisi. Tad R. Pociūtei geriau mesti į šoną tušinuką ar klaviatūrą ir pradėti „direct action“! Pavyzdžiui, užsikabaroti ant Vilniaus savivaldybės dangoraižio stogo ir imti šaižiai švilpti. Į jos švilpesį suskris visos sostinės varnos. Ji joms išdalins po gražią aštrią dildelę. Varnos nuskris ir nudildys Rašytojų sąjungos langų ir Panevėžio moterų kalėjimo kamerų grotas. Išlaisvintos moterys suplauks į Vilnių, apsups pisdomą ir išprievartaus Lietuvos rašytojų elitą. Gims daugybė drąsių ir talentingų mergaičių, jos užaugs ir sukurs naują literatūrą bei kitokią visuomenę.
