„Maximos“ stogo griūtis Rygoje, kur po nuolaužomis žuvo 54 žmonės, ir sekusi po to istorija su atsiprašymais, apgailestavimais ir atsistatydinimais verčia dar kartą prisiminti K. Markso „Kapitalo“ žodžius.

     „Kapitalas bijo pelno nebuvimo ar labai mažo pelno, kaip kad gamta bijo tuštumos. Bet jei yra atitinkamas pelnas, kapitalas darosi drąsus. Užtikrinkite 10 procentų, ir kapitalas sutinka būti visaip panaudojamas; esant 20 procentų, jis darosi judrus; esant 50 procentų, jis stačiai pasiryžęs nusisukti sau sprandą; esant 100 procentų, jis sutrypia po kojomis visus žmonių įstatymus, esant 300 procentų, nėra tokio nusikaltimo, kurio jis nerizikuotų padaryti, nors ir grėstų kartuvės”.

     Kadaise buvusią suvalstybintą marksizmo doktriną šiandien pakeitė valstybinė „maxizmo“ ideologija. Ją propaguoja ir jai dirba visos suvienytos valdžios, kapitalo ir žiniasklaidos pajėgos. Visuomenė persunkta pelno ir pinigų fetišizmo, prašmatnaus ir turtingo gyvenimo kulto psichologija ir morale.

     Socialinė-ekonominė kapitalizmo prigimtis nulemia ir dvasinį-dorovinį visuomenės pasaulį. Kapitalas valdo ne tik materialinius išteklius, įskaitant ir žmogų kaip pagrindinę gamybinę jėgą. Jis valdo ir žmogaus sielą, dvasinį žmogaus gyvenimą. Pats pelno siekimas jau tampa dvasiniu daugumos žmonių motto.

     Pelnas – tai gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė. Viso to rezultatas – dvasinė tuštuma, kraštutinis cinizmas, visuotinas raštingumo smukimas ir brutalus dekadansas, ką pirmiausia ir demonstruoja šio pasaulio galingieji – valdžios ir kapitalo, o tiksliau pasakius, valdžios kapitalo arba kapitalo valdžios atstovai. Ypač akivaizdžiai tokie reiškiniai matomi mūsų šou biznio sferoje ir žiniasklaidoje.

     Kaip teigia žinomas šiuolaikinis rusų mokslininkas V. Katasonovas knygoje „Pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (M. 2013): „Pinigai jau tapo „visaliaudine“ religija. Šiandien pinigų aistra apėmė visus – ir jaunus, ir pagyvenusius; ir vyrus, ir moteris; ir darbštuolius, ir tinginius“.

     Pinigų religijos sistema turi savo vatikaną – Tarptautinį Valiutos Fondą, savo šventąją ikoną – JAV dolerį, savo bažnyčias – įvairius bankus. Supermarketai šioje sistemoje atlieka savotiškos skaistyklos vaidmenį: vieniems (turtingiems) atveria vartus į rojų, kitiems (vargšams) – į pragarą.

     Vienu žodžiu, šiame kapitalistiniame pasaulyje žemė ir dangus galutinai susimaišė. Anų laikų marksistinė valstybė bandė užtikrinti nors minimalų teisingumą, visus aprūpindavo darbu, švietė ir gydė, diegė solidarumo ir kolektyvizmo daigus. Dabartinė „maxistinė“ valstybė visus skatina siekti pelno ir lipti per kitų galvas bei palaiko individualistinės „sėkmės“ iliuzijas.

     Kaip sakoma, pajuskite skirtumą. Marksizmas bandė išlaisvinti žmogų iš prekinių-piniginių santykių vergovės, o „maxizmas“ suteikia šiai vergovei laisvo pasirinkimo „stogą“. Bet jei į patį gražiausią ąsotį vietoje tyro vandens įpilsi sieros rūgšties – ankščiau ar vėliau jis vis vien suirs. Todėl ir griūva stogai. Ir ne tik stogai. Griūva ir valstybės.

     Michailas Bugakovas

     2013 12 15