Kiekvienas laikas turi vyraujančias idėjas, idealus, kurie sklando ore, jų pilna viešoji erdvė, juos mus pasiekia visokiomis formomis ir nuolat veikia mūsų požiūrį į pasaulį. Tai dėsniai, pagal kuriuos vykdoma politika ir per kurių prizmę formuojamas gyventojų požiūris ir vertybės. Per 20 metų suformuota nauja pažiūrų visuma, ji nusistovėjo ir atrodo savaime suprantama ir teisinga.

     Šios vyraujančios vertybės bent jau didžiąja dalimi lėmė ir atsakingųjų reakciją į signalizaciją sugriuvusiame Rygos prekybos centre. Šios vertybės akivaizdžios ir girdint tų atsakingųjų, kurie, tiesa, neigia savo atsakomybę, pranešimuose. Katastrofos akivaizdoje pasimato šių dėsnių tikroji reikšmė.

     Cinikai valdo

     Akivaizdu, kad mūsų epocha ciniška: Lietuvoje, paskelbus valstybinį gedulą dėl aukų Rygos „Maximoje“, Vilniaus centre vyko propagandinis koncertas; iškart po nelaimės randasi akcijų ir nuolaidų nuraminti ir privilioti dar sumišusius pirkėjus į Vilniaus „Akropolį“; „Maximos“ atstovai spaudai godžiai nuo žurnalistų slepia įvykio detales ir jaučiasi absoliučiai teisūs. Spinduliuojantis „Maximos“ gargaras – postsovietinio laukinio kapitalizmo simbolis. Staiga pašėlusi ji iš rūpestingos ir švelnios mamos tapo nevaldoma žiauria cinike, sukėlusia baisų chaosą tiek Rygos žmonių gyvenimuose, tiek, tikėtina, ir mūsų visų mintyse.

     Žinoma, lengviausia manyti, kad tai tiesiog paprastas nelaimingas atsitikimas – tokie kartais įvyksta, – ir nusiplauti rankas. Bet stebina nelaimės aplinkybės ir žmonių elgesys jos metu. Įvykis atskleidžia korporacijos požiūrį į darbuotojus ir pirkėjus. Siutina direktorių G. Jasinsko ir J. Bivainytės pareiškimai, esą viskas buvo padaryta teisingai, kaltų nėra ir korporacija savo politikoje ir net saugos instrukcijoje nieko nekeis.

   Lietuvoje, kaip poststovietinėje barbariško kapitalo karalystėje, matyt, verslo veidas pasirodo dar aiškiau, jis štai toks, koks yra, neprisidengia nei galesčio, nei atgailavimo, nei žmogiškumo grimasom. Jie, rodos, pasipiktinę, kad kažkas juos bando kaltinti dėl 54 žmonių žūties – juk tai kenkia korporacijos įvaizdžiui! Tų žmonių (pinigų) viasagalybės pojūtis akivaizdus ir (bent jau netikėtumo akivaizdoje) buvo reiškiamas atvirai.

     Ekonomikos Augimas – dažnai minimas naujojo stabo vardas

     Kaip simboliška – „Maxima“, kaip bet kuri trumpojo vartojimo prekė, kurių prekybos centruose daugiausia, ima ir begėdiškai sugriūva, sulūžta. Žinoma, išmintingi žmonės, socialinio darvinizmo sąlygomis evoliucionavę į empatijos nejaučiančius ir nerodančius, žybtelėję kiauliškom akytėm pagalvotų: „O kas gi čia blogo? Juk tokie – trumpalaikiai – daiktai skatina vartojimą, taigi ir ekonomiką – tuoj bus nupirkta naujų statybinių medžiagų ir statoma nauja „Maxima“, stovėsianti dar porą metų (gal dar ir premiją architektai vėl gaus).“ Viskas pagal visiems žinomas verslo taisykles – tarnaujame besočiui stabui vardu Ekonomikos Augimas.

     Brutalūs kapitalo dėsniai pasirodo visu gražumu – paaiškėja ir aplinkybės, kam priklauso pastatas ir kaip jis buvo statomas. Gal sugirgždės ir, rodos, taip stipriai prisukto įsitikinimo apie puikiausią pasaulio tvarką, kurioje gyvename, varžtai, ir stogas, kuris, rodos, daugiau ar mažiau stabiliai saugo versliausiųjų pinigines, užgrius ant galvos? Vargu, nes sau jie pasisatė kur kas tvirtesnį stogą su gerais ideologiniais ir kitokiais saugikliais.

     Verslumo dvasia

     Mokykloje turėjom ekonomikos pamokas, o vadovėliuose buvo rėžte įrėžta mintis – uždirbti visus pinigus, kuriuos gali. Jei prarasi nors centą, kurį būtum galėjęs uždirbti, tai jau nuostolis ir tu prastas verslininkas. Ši mintis sklando visur, ją kartoja turtingiausi pasaulio žmonės dokumentiniuose filmuose – šie žmonės neduoda išmaldos, taupo elektrą ir perka pigų maistą – bent jau iki pirmojo milijono. Svarbu neprarasti nė skatiko. Didžiausias „Maxima“ akcininkas Nerijus Numavičius, žinoma, irgi vadovaujasi šiomis taisyklėmis, kitaip jau keletą metų iš eilės nebūtų turtingiausias Lietuvos žmogus. Jomis vadovautis išmoko ir vadybininkų kolegijas baigę direktoriai ir darbuotojai, turintys sprendimo teisę. Jie užkrėsti, gavę šio įsitikinimo injekciją.

     Štai galima nujausti šios minties – neuždirbtas centas, kuris galėjo būti uždirbtas, yra nuostolis – praktinę galią: atsakingasis „Maximos“ vadybininkas, dar iki direktoriaus nurodymo nieko nedaryti, galvoja: „Va kaukia signalizacija, bet štai žmonės eina į parduotuvę, jie atneš pinigų, ne man, aišku, bet mane už tai pagirs bosas ir gal pakels atlyginimą. Mes (ir aš, ir bosas, ir akcininkai) uždirbsime. (Mes juk, kaip sakyta per seminarą, – komada?!) Pavojaus signalas gali būti netikras, o pinigai – tikrų tikriausi. Žmonės atneša pinigus – nuodėmė juos (pinigus) evakuoti.“

     „Maxima“ ir Lietuvos BVP

     Yra visokių būdų, kaip uždirbti kuo daugiau pinigų. „Maxima“, nors mus ir rūpestingai išmaniai maitina, pagrindinius mokesčius moka Olandijoje, taigi atsisako maitinti Lietuvos biudžetą. Pagalvokime, kaip mūsų brangus ir nuolat apverkiamas BVP padidėtų, jei ne toks pačios valstybės draugiškumas mielajam stambiajam verslui. Internete nesunkiai radau trumpą patvirtinimą, kad Olandijoje tikrai suteikiama mokesčių lengvatų.

     Prikurta daug dukterinių įmonių, taigi be išsamaus tyrimo sudėtinga supaisyti, kas už ką atsakingas ir kas kam priklauso. Naujausiais duomenimis Rygos „Maximos“ pastatas priklauso kompanijai, kuri yra dukterinė „Vilniaus prekybos“ įmonė. Gaila, kad mūsų „laisvos informacijos“, „laisvos žiniasklaidos“ epochoje tuo imama domėtis tik įvykus katastrofai. Apie problemą, kad „Maxima“ neregistruota Lietuvoje ir bendras šalies iždas dėl to skursta, o akcininkai pampsta, išvis nekalbama. Juk tai TEISĖTA.

     Nesi verslus? Esi žmogus su negalia

     Per visas informavimo priemones (pvz., paklausykime „Žinių“ radijo) teigiama, kad jeigu blogai gyveni, pats kaltas, nes viskas, ko reikia, tai kurti verslą. Nors mažą, ir tai gerai. (Tačiau mažo verslo idėja kaip tokia neegzistuoja, nes kiekvienas mažas verslas nori būti didelis.) Kiekvienas pasiklausęs to paties radijo pajus spaudimą būti versliam ir pasijus nevykėlis, jei turi kitų savybių, bet silpnai išreikštą verslumą. Tai panašu į fašizmą – primityvus pvz.: jei esi tamsiaodis, negyvensi gerai, jei esi ne arijas, gyvensi blogai arba mirsi, nes neturi tam tikros asmeninės savybės. Čia tas pats.

     Nepastebėjote, kad mūsų didžiojo kapitalo epochoje kitos asmens savybės yra žymiai mažiau vertinamos negu verslumas. Jeigu aš nesugebu arba NENORIU kurti verslo, ar aš galiu turėti pakankamas gyvenimos sąlygas? Niekas neasakingas už tai, kad man trūksta verslumo – ką padarysi, gimiau su negalia, pati kalta.

     Jei norime pamatyti verslaus, vadinasi, mūsų laiko dvasią atitinkančio, sėkmingiausio ir sektino žmogaus veidą, pažiūrėkime į tų, kurie nesijaučia kalti, veidus. Tipinis gero verslininko veidas – šaltas, riebaluotas, stebuklingai bukas, savimi patenkintas, išpampęs, įžūlus veidas užakusiom nuo gero gyvenimo akutėm su euro ženklu vyzdžiuose. Tai žmogaus, kuris laikosi verslo dėsnių, veidas, paties Verslo veidas.

     Toks žmogus niekada, net visuomenės spaudžiamas, nesijaučia kaltas, nes vienas iš mūsų pasaulio dėsnių yra: kapitalas visada teisus. Mums sako – būk kaip tas žmogus! Elkis kaip jis! Juk tai žmogaus idealas, tikrasis žmogus! Katastrofa padėjo aiškiau pamatyti jo veidą – mūsų visų sektino pavyzdžio veidą. Jis jaučiasi teisus, nes tokie kaip jis yra pavyzdys mums visiems.

     ***

     Taigi reakcijos į katastrofą Rygos „Maximoje“ priežastys neabejotinai susijusios su brutalaus kapitalo epochos dėsniais, idealais ir vyraujančiu mąstymu. Verslūs žmonės yra geriausi mūsų visuomenėje – turtingiausi, sėkmingiausi, sektini. Jie atsakingi už tai, ką mums siūlo, bet nejaučia atsakomybės, kai PAGAL VISUS KAPITALO DĖSNIUS įvyksta logiška katastrofa. Greitai, pigiai, pelningai. Kitiems dalykams nelieka vietos.

     Verslumas yra aukščiau už kitas žmogiškąsias asmens savybes ir prieštarauja užuojautai, empatijai, atsakomybei, todėl tie, kurie turėtų būti atsakingi, nepajėgūs tam – atsakomybės nėra kapitalo matricoje. Atsakomybė trukdo kaupti kapitalą. Ji nereikalinga naujajam homo capitalus, evoliucija nusprendė panaikinti šią savybę iš naujos geriausiai išsivysčiusios gyvybės formos genofondo. Ekonomikos vadovėliuose įrėžta idėja – uždirbk visus pinigus, kuriuos gali, nes neuždirbtas pinigas – prarastas pinigas – suveikė nepriekaištingai kaip signalizacija. Todėl pastaroji buvo ignoruota.

     Ar sistema, kurioje gyvename ir kuri koreguoja asmeninį gyvenimą, reikalauja turėti atitinkamus asmens bruožus, reikalauja net mirti pridvisusiame angare dėl visuotinės – kapitalo – idėjos, nėra panaši į užslėptą, sušvelnintą totalitarizmą? Juk sistema kontroliuoja visas gyvenimo sritis, asmeninę taip pat, ji įsišaknijusi ir mintyse, ji lemia žmonių poelgius.

     Nors mes kupini pasitikėjimo, mums šilta, jaučiamės saugūs ir nė nepagalvojame, kad kažas gali nutikti ne taip, nes tai, pasak homo capitalus, pati geriausia sistema, tenka pripažinti, kad gyvename buko nežmogiško totalitaraus kapitalo epochoje ir visi esame jo apraizgyti. Tačiau saugumo būsena ir kitos galimos stingaus neveiklumo signalizacijos akivaizdoje priežastys – jau ne šio teksto tema.

     Aira Leonidovna

     2013 11 30