Artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ES geriausiai yra matomas Vilniaus gatvėse, kur atsiveria tikrasis Lietuvos vaizdas: lyg šuneliai triūsiantys ir skubantys darbininkai, juokdario Vilniaus mero desperatiškos pastangos bet kokia kaina nusilenkti Šeimininkui, naivių Lietuvos Respublikos piliečių pastangos postringauti apie demokratiją, žmogaus teises ir norą supanašėti su Vakarais.

      Visas šis makabriškas vaizdas iš kasdienio gyvenimo, o ne iš propagandistų tribūnų, verčia klausti: ar dešimt metų šioje sąjungoje davė ką nors daugiau nei davė SSRS okupacija? Klausimo bijoti nereikia. Bijoti reikėtų nebent vieno – kad toks klausimas neateina į galvą.

    

     Lotyniškas žodis „liquid“, reiškiantis skystį, Zygmunto Baumano sociologiniuose apmąstymuose labai taikliai žymi „ištirpdymą“, būdingą mūsų gyvenimui pabaigos laikais: kai nebelieka skirčių, aiškių orientyrų, krypčių, kai „sumiksuotas“ iš ideologinių nuolaužų postmodernas pateikiamas kaip norma ir tuo pačiu – nesibaigianti siekiamybė, kai šalia pragmatiško demokratiško liberalaus kapitalizmo, lyg atpirkimas už visas nuodėmes, dalinamas utilitariškas budizmas, su savo super galių turinčiu Dalai Lama. O šio „madingo“ žanro neigimas nėra dialektiškas „neigimo neigimas“ griežta Hegelio prasme, bet greičiau tarnauja kaip dar vienas integralus teigimo „atspalvis“ švytinčioje tolerancijos vaivorykštėje ir pasireiškia „kasdieniame gyvenime“ kaip nacionalizmo, homofobijos, ksenofobijos ir rasizmo ingredijantas: budistinė išmintis paprasta: daryk viską, ką darei iki šiol, bet jei iškils problemų, prisimink ką sakė Buda – reikia tik negalvoti, pamedituoti, nekelti jokių klausimų ir t.t.

 

     Moralas paprastas: negalvok apie problemas. Tarnauk. Vergauk. Kam? Nekelk klausimų. Racionalumas nepadės pasiekti nirvanos. Tiesiog nekelk sumaišties, pasitenkink tuo, kiek tau numeta šeimininkas. Rytuose ši religija nebuvo nei vieno žmogaus, nei vienos bendruomenės filosofija – tai per amžių amžius sukurtos planinės ekonomikos etika. Jos pritaikymas kapitalizmui – ne paradoksalus, o dėsningas žingsnis, nes panaikina antagonizmą tarp „privačios“ ir „nacionalinės“ nuosavybės. Imperatyvas „Just do it!“ kapitalizme buvo papildytas konkurencine: „yes, you can“ išimtimi, t.y. dabarties kapitalizmas (kad ir Kinijoje) jau nėra primityvus įsakymas „paklusti“, tai greičiau siūlymas – paklusk, jei nori gerai gyventi. Gerai – tai geriau nei kiti. Ir nesvarbu, kad visi vienodai neturi laiko ir yra nelaimingi.

 

     Kad kapitalizmas, demokratija ir ES ne tik neatnešė jokios laimės Lietuvai, geriausia iliustruoja ne savižudžių skaičius, o stiprėjantis nacionalizmas ir dar baisiau – visuotinis to nacionalizmo skatinimas, laikant jį „būtinu sistemos, kuri neva pasisako prieš jį, palaikymui“.

 

     Būtent tokią žinią mums „perskaitė“ prezidentė Dalia Grybauskaitė: nacionalizmas jau nėra praeities klaida, kurią geriausiu atveju reikėtų ignoruoti – ne, tai visiškai legalus ir pageidautinas reiškinys. Nors neseni įvykiai Prancūzijoje ir Rusijoje turėtų visam laikui palaidoti šią ideologiją, Lietuvoje jos garbinimas skamba kaip niekada garsiai. Žmonių mirtys „dėl“ nacionalizmo nei Prancūzijoje, nei Rusijoje mūsų prezidentės nebaugina – ji kalba ne suvokdama nūdienos aktualijas, o fantazuodama ir triumfuodama dėl gero oro - iš Dramblio Kaulo bokšto, kuriame svarbiausia yra po juo triūsiančių proletarų ištikimybė, jų įsikabinimas į nors ir nacionalistinį, bet vis tiek šiaudą, jiems svarbiausia turėti kažką, kas nebūtų toks likvidus pragmatizmas, kurį skleidžia tiek prezidentė, tiek kiti politikai ir verslininkai. Minia turi būti ideologiškai angažuota, kitaip ji gali suprasti savo paskirtį: nesibaigiantį tarnavimą Ponui, kuris jai rodo „ribas“, „grėsmes“, kuris sutinka, kad vergas perkels į jį savo viltis ir lūkesčius ir nepaskęs ištirpusio pasaulio pelkėje.

 

     Galima sutikti su Julia Kristeva, kad griuvus didžiosioms ideologijoms – nacizmui ir komunizmui, - nacionalizmo ideologija užėmė jų vietą ir tapo „idėjų namais“, kuriuose glaudžiasi ramybės nerandantys proletarai. Tačiau ES buvo vienas iš tų retų momentų, kai kilo klausimas – ar galima ekonomika grįsti žmonių ramybę? Pats ES atsiradimas, ką bene geriausiai pastebėjo Paulas Krugmanas, nesusijęs su jokiomis vertybėmis (nebent pinigai irgi vertybė), o tik su pragmatišku ekonominiu išskaičiavimu. Vien tik ekonomika ir niekas daugiau leido Europos valstybėms, kurios visais laikais nekentė viena kitos, užsimerkti prieš savo jausmus ir sudaryti sąjungą, kuri pakeltų jų ekonomiką.

 

     Planas buvo gražus, kaip ir visi planai, realybėje, aišku, nieko panašaus nenutiko: ES ekonomika dabar yra bene giliausioje duobėje nuo II pasaulinio karo pabaigos, sąjungos narės vis dažniau kalba apie išstojimą (Prancūzija, JK, Graikija), o kai kuriose kitose (JK, Vengrija, Lietuva) kyla rimta radikalaus nacionalizmo banga, galinti tapti dar vienu Europos cunamiu.

 

     Ar ES pasiteisino? – turbūt retai keliamas klausimas. Nes demokratija, žmogaus teisės ir panašūs propagandiniai paistalai tiesiog ištirpdė daugumos (net ir intelektualų) smegenis. Kaip juokauja Slavojus Žižekas, dažniausiai niekas apskritai nekelia klausimo, kas ką nors sprendžia demokratiniame procese, o veikiau laiko tai kažkuo panašiu į orgazmą ir siūlo juo mėgautis kuo didesniam žmonių skaičiui. Primena „Amerikietišką pyragą“, o blogiausia – Europoje tai niekam nemalonu.

 

     ES reikšmė Lietuvai daugialypė. Kuomet visi ideologiniai argumentai lengvai sumalami pasitelkus po vienu straipsniu esančius komentarus: žmogaus teisės Lietuvoje negerbiamos, dar niekada nebuvo tiek neapykantos ir noro netoleruoti Kitą, Seimo nariai su ryškiais psichopatologijos požymiais nori leisti smurtą prieš vaikus ir tauta ploja, draudimai tik auga.. etc, belieka ieškoti ekonominės naudos: ES parama mums leidžia gerai gyventi. Ar tikrai? Kiek lietuvių galėtų teigti, kad gerai gyvena? Turbūt ir apklausos nereikia: tokie vargu ar sudarytų bent 5 % visos tautos.

 

     Tad klausimas – ar ES pasiteisino? – tikrai nereikalingas. O kas, jei susumavus naudą ir žalą, netyčia paaiškės, kad ES ne tik buvo nenaudinga, bet didžiąja dalimi ir nulėmė daugelį mūsų „nelaimių“? Kad Vakarai įgavo didesnį pranašumą prieš mus tik dėl mūsų tautiečių darbo svetur?

 

     Tačiau čia yra bėda: komparatyvistika yra neišreiškiama skaičiais. Negalima išmatuoti nei laimės, nei pasitenkinimo gyvenimu. Piniginiai „parodymai“ lengvai paneigiami tuo, kad turtingos šalys dažniausiai turi daugiausia narkomanų ir gyvenimu nusivylusių žmonių. Žaidžiant skaičiais, niekada nepasversi nieko esminga.

 

     Įprastas common sense variantas mums diktuoja žvelgti „blaiviai“, kas reiškia, kad klausimai tiesiog apeinami, ir bandoma vardinti gerus dalykus. Kokius? Pavyzdžiui, kai kalbame apie Lietuvą ES?

 

     Pirmas ir pats svarbiausias – ES reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie buvo tokie pat svarbūs ir SSRS laikais, dabar uždirba dar daugiau. Ar jie laisvesni? Ne. Jie ir dabar negali kritikuoti ES, nes jei taip padarytų, tektų atsidurti šudrų kastoje. Sistema tik pakeitė kaukę ir dabar ji postmoderni: ji neliepia ją mylėti, ji tik pasiūlo ją mylėti, mainais į aprūpintą gyvenimą. Kas gi atsisakytų? Jokios prievartos. Naujasis totalitarizmas gudrus.

 

     Kokie dar pliusai? Neminėkime kultūros, švietimo ir panašių dalykų. Lietuvoje tiek kultūra, tiek švietimas dabar yra blogesnėje padėtyje nei SSRS laikais. Paaiškinu: SSRS laikais nebuvo vakarietiškos kultūros, knygų ir panašiai. Dabar irgi niekur nerasite nei vakarietiškos kultūros, nei knygų. Bet ne tai blogiausia – blogiausia, kad dabar ES sąmoningai neremia trečiojo pasaulio šalių menininkų, mokslininkų, kultūros veikėjų ir tikisi, kad taip pavyks sunaikinti šių „atsilikusių“ šalių norą išsivaduoti.

 

     Tikras disidentizmas vyko ne SSRS, kur buvo aišku, kas kalba tiesą ir kas meluoja, jis įmanomas tik demokratiškos, žmogaus teises ginančios apsimetėliškos ES atveju: kai didžiausia tiesa nėra melas. Nes nėra „tiesos“ ir „melo“. Tai, kas vadinama tiesa, yra ir tai, ką anksčiau vadinome melu. Francis‘io Fukuyamos „istorijos pabaigos“ kelrodė žvaigždė - universalizme ištirpdyti antagonizmai, kurie jau negali būti kvestionuojami įprastine tvarka, nes jų nėra. Šis demokratiškas tirpalas sujungė visus antagonizmus, idant paslėptų savo paties išskydimą: buką ir primityvų gerovės didinimą, kuris niekur kitur neveda, tik į vis didesnę nelygybę. Kad ir ką darys ES – nelygybė didės, todėl tam tikra euroskeptikai jau dabar gali būti laimingi. Tai sistema be ateities, nes niekada joks ES politikas nekalbėjo apie lygybės mažinimą. Kodėl? Nes tai net teorijos rėmuose neįmanoma. Galite paklausti bet ko – Paulau Krugmano ar Josepho Stiglitzo (abu ekonomikos Nobelio premijos laureatai). ES sukurta ne lygybei, o priešingai – nelygybei didinti.

 

     Be abejo, ES privalumais galime laikyti atviras sienas, lengvesnį ekonominį bendradarbiavimą, dar kelias smulkmenas, kurios pačiai Lietuvai, o ne konkretiems žmonėms, kuriems nomenklatūra visada ir taip garantuodavo gerą gyvenimą, iš esmės nieko gero nedavė. ES – tai galima sakyti drąsiai – Lietuva niekada nebuvo reikalinga, nėra reikalinga ir nebus reikalinga. Mūsų darbo jėga krauna turtus Vakarams, emigracija mus žudo greičiau nei ekonominė krizė, o pasakos apie šviesų rytojų visada tėra pasakos.

 

     Bet kodėl – tai svarbus ir teisėtas klausimas – visi taip svaigsta nuo ES spindesio? Viena vertus, valdančiajam elitui ES yra labai naudinga: ji remia stambų kapitalą, remia dominuojančias partijas, jos biurokratinis lopšys priglaudžia gausų būrį dykaduonių iš Lietuvos, jos motiniška globa leidžia patikėti mūsų reikalingumo iliuzija. O paprastiems, bet pasiturintiems piliečiams, dėl ES lengviau keliauti, ypač į Lenkiją - apsipirkti.

 

     Geriausia ES nenaudingumo mūsų šaliai iliustracija yra milžiniška emigracija, kuri kilo dėl to, kad nekvalifikuoti darbininkai Lietuvoje pasiekė pasityčiojimo iš paties žmogaus lygį. Tuo tarpu Vakaruose jie yra labai laukiami baltieji negrai. Jie ten – pati pigiausia darbo jėga. Kas rodo, kad kalbėti apie gerą orą Lietuvoje, mažų mažiausiai nesąžininga.

 

     Įprastas net ir ekonominis gerovės indeksas matuojamas ne pagal BVP (kuris gali didėti net tada, kai gyvenimas gerėja vos vienam žmogui), bet „lygybės“ principu: kuo mažiau yra skurstančių, tuo šalis stipresnė. Tokiu vertinimu – Lietuva, palyginus su kitomis ES šalimis, stabiliai krenta. Nes kitu atveju emigracija turi mažėti. Tiesa, dabar ji kiek prislopo, nes net ir turtingos ES šalys jau ima buksuoti. O greitai bus dar blogiau dėl to, kad emigrantus teks remti pašalpomis.

 

     Tačiau jokie faktai, kurie matomi net ir plika akimi, neįtikins nė vieno nuo ES vizijos apakusio tikinčiojo. Bet kokiais dalykais patiki tik tie, kas nemato: nors neegzistuoja nė vieno ES naudą rodančio fakto, jos reikšmė hiperbolizuojama iki tokių aukštumų, kad klausimus apie jos nereikalingumą lietuviai drįsta kelti tik iš visai infantilios nacionalistinės perspektyvos. Prisidengę juokingais norais išsaugoti kalbą, kažkokius neegzistuojančius papročius (ir tradicijas), arba – niekada Lietuvoje neegzistavusias vertybes, lietuviai bando parodyti, kad ES ne tik nepadeda spręsti vidinių konfliktų, bet dar labiau juos gilina. Šie žmonės teisūs, bet kaip visada – užsipuolami ne tie, kas dėl to kalti.

 

     Kaip ir naciams Vokietijoje prieš II pasaulinį karą, taip ir šiandienos Lietuvos nacionalistams, priešinga stovykla bruką klaidingą „atpirkimo ožio“ versiją: Poną, kuris nori sunaikinti vertybes, o ne Poną, kuris trokšta valdyti. Žydai ne dėl savo finansinės sėkmės (kuri net ir nebuvo akcentuojama) virto nekenčiamiausiu nacionalsocialistų simboliu. Jie dėl savo „prigimties“ ir „užteršto kraujo“, nuodijančiu grynąją arijų rasę, buvo paskelbti „vertais išnaikinimo“. Dabar visi ES nacionalistai daro tą patį – ieško žmonių grupių, kurios „iš prigimties blogos“. Ne tik seksualinių mažumų, emigrantų, bet daug dažniau taikiniais tampa tokie egzotiški „prigimtinai“ nusikaltimai kaip pedofilija, kurią valdo klanas, dar kažkokie nerealūs kalbos priešai, krikščionybės ir vertybių naikintojai. Tos žmonių grupės – atsitiktinės. Nieko bendro neturinčios su realybe. Štai net A. Paulauskas tiesiai šviesiai rėžė, kad ES nori „atpratinti“ lietuvius nuo tikėjimo Dievu. Duok, Dieve, kad taip ir būtų: mes turėtume tik padėkoti Briuseliui, jei už kryžiuočių genocidą, dabar imsis mus atpratinti nuo opiumo, kurį vertė rūkyti penkis šimtus metų. Ar kas nors tiki Paulausko pasakom? Ne.

 

     ES niekada nebuvo svarbu nei žmogaus teisių apsauga, nei tolerancijos sklaida, nei juo labiau tokie dalykai kaip lietuvių kalba, ar kažkoks Dievas, kurį šiuolaikinis žmogus tegali interpretuoti tik kaip Romos Bažnyčios norą užsidirbti iš žmonių naivumo. Bet negalima teigti – ir taip teigti būtų klaidinga – kad ES nesirūpina sukurti visos galingos ideologinės mistifikacijos tam, kad žmogaus teisių gynimas, tolerancija, demokratija ir panašios kvailystės nėra jos prioritetas. Kaip ir propagandą išradusios Katalikų Bažnyčios atveju, stengiamasi parodyti savo moralinę-dorovinę pusę, paslepiant, kad svarbiausia yra Kapitalas. Nes jeigu jau rūpiniesi tik dvasiniais dalykais, kodėl prašai atlygio, kuris leidžia tau mėgautis turtais?

 

     ES sistemingai palaiko visus šiuos, pavadinkim „vertybinius“, orientyrus, kad niekas jos neklaustų skaudaus dalyko: kam jinai reikalinga? Jeigu iš religijos atimsim etiką, ji bus nereikalinga. Nebaudžiantis Dievas neegzistuoja. Bausmė – bet kokio tikėjimo pagrindas.

 

     Šį tekstą iš dalies įkvėpė tas nesibaigiantis Briuselio kopūstų postringavimas, kad ekonominę krizę sukėlė nuvertėję vertybės, kad šiame pragmatiškame ir amoraliame amžiuje, viskas – tik dėl vertybių ir blogų žmonių veiksmų. Tiesiog nervai nelaiko žiūrint į tokį melą, kuris sukelia jį platinančių kvailių veiduose šypsenas.

 

     Kaip ne vienas filosofas, šiame amžiuje įžvelgiantis patį didžiausią tikėjimą per visą žmonijos istoriją, pritariu minčiai, jog tiek daug apie vertybes ir moralę kalbama tik dėl to, jog visos problemos – tik ekonominės. Žmonės, dėl kūrybinių industrijų įtakos, dar niekada taip stipriai netikėjo, kad reikia daug siekti, daug dirbti ir susikurti gerovę. Dar niekada žmonių galvos nebuvo taip švariai išplautos. Sunku įsivaizduoti šunį, kuris paaukotų savo gyvenimą dėl pasirodymo TV eteryje. Kokios dar vertybių problemos, kopūstai?

 

     Ar kas nors Lietuvoje iš viso yra susidūręs su vertybių krize? O moralės? Gal nežinojote, kaip moraliai pasiųsti ES? Šitie skiedalai, kuriuose tonomis platina ES biurokratai, skirti naivuoliams, ieškantiems „metafizinio“ ekonominės krizės paaiškinimo. Ir visa tai suprantama: po neįsivaizduojamai skaudžių XX amžiaus patirčių, mes bijome ne tik mažų konfliktų, bet ir stengiamės, kad neįvyktų jokių radikalių pasikeitimų. Mes tausojame gerovę taip, kaip niekada jos netausojome. Tačiau paradoksaliai dabar tai vis akivaizdžiau atsisuka prieš mus pačius: atrodo, kad iš mūsų baimės pradedama tyčiotis, kai neišmanėliai užuot pripažinę, kad ES ekonomika žlunga, pasakoja apie vertybes ir moralę. Kodėl taip yra? O ką dar, šitie sraigteliai galėtų pasakyti apie sistemą, kuri juos maitina? Negi ims ir pasakys: nepykite europiečiai, mes gerai gyvename ir žinome, kad jūs neturite darbo, bet jei pasakysime tiesą, jūs išstosite iš ES ir tada turėsite darbą, o mes ne. Tokia būtų nuoširdi jų kalba, kurios jie niekada nepasakys.

 

     Stebintiems ES politiką neturėtų būti keista, kiek daug visko vyksta ir kiek mažai tai ką nors lemia. Kai europarlamentarai viešina internete savo „nuveiktus“ darbus, gali kuo aiškiausiai suprasti – tie darbai niekam šiame pasaulyje neturės jokios įtakos. Dėl to svarbiausia ES dalis – darbo imitavimas, nesibaigiantys debatai, skirti bendravimo problemų turintiems žmonėms, nesibaigiantys vieši patarimai, rekomendacijos ir panašus šlamštas. Ką tai duoda Lietuvai? Atspėjote: visiškai nieko.

 

     Šis nejuokingas cirkas, kuriame klounai pasakoje apie vertybines problemas, sukuria dar blogesnį grįžtamąjį atsaką: radikalų nacionalizmą. Čia ne vieta aiškintis, ką teigia nacionalistai, kurie retai būna baigę 12 klasių. Daug svarbiau yra suvokti, kaip sparčiai jų daugėja, jei net pati Lietuvos prezidentė pasirenka ne ES, o jų pusę. ES ir nacionalizmo suderinimas tėra įmanomas nuolatinės priešpriešos prasme, bet aišku, prezidentė patikins, kad yra „už abi komandas“. Tiesa būtų faktas, kad ji rūpinasi tik savimi. Nes greit galbūt taps ES trenere ir tikrai nelinkės niekam mylėti savo šalį.

 

     Nacionalizmas neatsiranda iš meilės tėvynei, jis yra „meilė, gimusi iš neapykantos“ ir pasireiškia tik „per neapykantą“. Nebent esate matę nacionalistą, kuris myli juodaodžius (-es). Tokių nebūna – nacionalistai trokšta esensialistinio išskirtinumo ir pranašumo, nes kasdieniame gyvenime jie jaučiasi nuskriausti tiek savo šalies, tiek esamų žaidimo taisyklių. Beje, jų skriauda suprantama.

 

     Ši skriauda – visiškai tokia pati, kokią jautė visų laikų žmonės, pavergti Diktuojančio Signifikanto: nėra jokios vertybių, moralės, kultūros, kalbos, identiteto ar religijos krizės. Mes esame ties sistemos, kuri nebegali išmaitinti ją sukūrusių vergų, griuvimo slenksčio ir stebime, kaip Ponai, kurie nenori prarasti turimų galių, mus kvailina pigiomis vertybių pasakomis. Jiems naudinga likviduoti maištą ir antagonizmus imperialistinėje sistemoje. Mes jiems nerūpime – neturėkit iliuzijų. Jie mus pavaišina parama, kad netaptume Rusijos satalitu. Jie mus pabara ir pagiria, nors iš esmės – tai klaikiai ciniškas tyčiojimasis, nes iš tiesų mes jiems niekada nerūpėjome ir visada tebuvome trečiarūšė šunvotė.

 

     Taigi, koks ES ir SSRS skirtumas? Jokio. Ir tada, ir dabar, mes neturime teisės spręsti savo likimo. Tada, bandžiusius nesutikti brutaliai nutildydavo, dabar elgiasi gudriau: giriančius ES ši imperija gerai pašeria ir nupeni, o kritikus nutildo pasakomis apie vertybių krizę. Žinoma, visada su pasiūlymu: prisijunk ir problemų neliks.

 

     ES yra daug blogiau už SSRS, nes dabar laisvės niekas neatima – ji atiduodama laisva valia (oksimoronas). O iš esmės, Hegelio Pono/Vergo dialektika nė kiek nepasikeitė. Ar tai demokratija? Žmogaus teisės? Kai laisva valia sutinki tapti vergu?

 

     Koks būtų Lietuvos kelias be ES – dabar net neverta klausti. Jis negalėjo būti lengvas ir atvesti mus į šviesų rytojų. Bet jis galėjo turėti vieną amžiną vertybę, kurios jokia sistema negali atimti iš žmogaus, nepraradusio sąmoningumo, kurios nesutrypė nei OMON‘o tankai, nei dar anksčiau – kryžiuočių, vokiečių, stribų ar rusų prievarta. Tas kelias nebūtų sukūręs švytinčių supermarketų, nebūtų leidęs mėgautis tokia gausybe TV kanalų, nebūtų atsiradę tiek daug populiarių merginų grupių, nebūtų atsiradę ir tikrų stebuklų – Radžio ir Zvonkės, greičiausiai nebūtų ir Minedo.

 

     Bet ar toks – lietuviškas – kelias nėra tikroji lietuviška tapatybė, jeigu jau apskritai yra kažkas lietuviška? Ir – ar yra? Ką mūsų protėviai nešiojosi savyje, nesutalpinsime nei į kalbą, nei į kultūrą, nes ir kalba, ir kultūra greitai kinta. Tai koks gi turėjo būti Lietuvos kelias be ES? Tikriausiai sunkus ir skurdus. Tačiau džiaugsmingas. Tas džiaugsmas toks pats, kaip išliejus daugybę prakaito vakarieniauti lietuviškoje sodyboje. Kai nereikia lankstysi jokiam ponui ir vaidinti klouno Vakarų garbintojo. Kai nereikia klausti, ką ir kaip daryti. Kai pats esi savo gyvenimo ir likimo šeimininkas. Tas kelias būtų galėjęs būti tiesiog Garbingas. Deja, ir vėl buvo pasirinktas dar vienos sistemos garbinimas. Taigi, praradome pamatinę vertybę: savigarbą.

 

     2013 06 13