Nežinau, kaip dabartiniame pasaulyje vertinti tautiško jaunimo akcijas, kurios balansuoja ties susidorojimo ir grotesko riba. Sudaromi susidorojimo sąrašai (kaip Rusijoje), į kuriuos įtraukiami visi, kas nesimeldžia Vyčiui. (O juk tai beveik galima laikyti homoseksualumo ženklu.)

     Būčiau nekreipęs į tai jokio dėmesio, bet įsižeidžiau, kad nebuvau įtrauktas, nors visada esu labai kritiškas agresyvių fanatikų atžvilgiu.

     Jie nesupranta, kas yra valstybė, nei tautinė, nei dar kokia nors kitokia (kaip JAV), jie tarsi ir nepavojingi, nes priešingai nei naciai ar nūdienos kremlinai yra nebaigę greičiausiai nė mokyklos. Tokius taip ir norisi nurašyti kaip viešos erdvės paraštininkus, kurie priterlioja ir tai viskas, ką sugeba.

     Bet ar skelbti inkviziciją kiek ne too much? Kai nusišneka koks nors tikrai ne kvailas Užkalnis, tai yra juokinga: galima pasimokyti naujų žodžių (keiksmažodžių) ir kažką atrasti. Nepaisant besikartojančio turinio: have money – love story, no money – I‘m sorry, ten esama nesuvaidinto noro pritraukti dėmesį. Tekstai irgi ribiniai, bet visai nepavojingi, mintys radikalios, bet tik tiems, kas neturi pinigų, idėjos nuvalkiotos, bet naujos tiems, kas skaito tik delfi.lt. Tai Houllebecqas be talento, Beigbederis, nesimokęs ir neskaitęs nė vienos knygos. Tai dėmesio troškimas, už kurio, deja, nieko nebėra.

     Tautinis jaunimas nėra toks pažangus – tai visiški atsilikėliai. Jie nenori dėmesio, nenori būti kritikuojami, bijo pajuokos, nesistengia nieko prajuokinti. Jie patys nesupranta, ką daro. Dėl to net Algis Greitai greičiausiai yra įdomesnis. Tai apskritai yra geriausias rusų kalbos žodynas, kokį esu skaitęs. Respect.

     Man įdomesnis ir A. Paleckis, kuris save reklamuoja fraze: „savi šaudė į savus“ ir niekas nesugeba protingai atkirsti, jog dėl to laisvė netampa kitokia ir Rusijos smarvė nesumažėja.

     Tautinis jaunimas keistas tuo, kad čia nesama net vaidinamos ideologijos. Iš nuotraukų, darytų Sausio 13 – ą, kai patriotai ėjo paminėti, jų supratimu, pergalės, galėjai pagalvoti, kad jie net nežino, kas tą dieną prieš 22 metus vyko: vieni juokiasi, kiti neša vainikus, treti nuleidę galvas bijo parodyti akis. Kažkoks nevispročių paradas, su labai siaubingu absurdo prieskoniu.

     Jie įsivaizduoja, kad reprezentuoja tautą – tik jie tai ir gali įsivaizduoti. Normaliam žmogui sunkiai kiltų mintis kalbėti už tris milijonus, kai net už savo šeimą ne visada gali atsakyti.

     Bet ribiniam tautiniam jaunimui – tai ne problema. Jie žino, kas yra Lietuva, nors nežino, kas yra istorija.

     O dabar apie inkviziciją – nebūčiau linkęs pritarti bandymui tai uždrausti, bet nesinorėtų, kad viešas diskursas taptų dabartinio paribio diskursu. To būtų kiek per daug. Per daug, nes Lietuvoje ne visi mąsto binarinėmis skirtybėmis – jeigu tu ne su manim, tai tu prieš mane. Gerbk Lietuvą, bet Londone darysiu, ką noriu. Lietuva – lietuviams, bet norvegiškos braškės – mūsų!

     Į paprastus dėmesio trokštančius žmones galima nekreipti dėmesio, jei nesinori pasijuokti, bet kai siūloma deginti, tuomet visai nereaguoti – tarsi pritarti šitai beprotybei.

     Kas toliau? Gal tikrai atsiras koks beprotis, kuris pradės įgyvendinti inkvizitorių planus? Tai nėra holivudinė fantazija – Lietuvoje tikrai daug nelaimėlių, kurie norėtų sudeginti Kitą.

     Nesvarbu ką. Svarbu, kad Kitas išpirktų savos nelaimės priežastis.

     Ribiniai žmonės man patinka, jie – kitokie. Bet tai patinka iki ribos, kai neperžengiama Kito laisvė. Tegul liejasi kalbos – net su prakeiksmais, bet kai jos virsta kūnu, tuomet jas norisi išspjauti iš viešos erdvės.

     Iniciatyva deginti žmones jokiame humoro kontekste nėra juokinga. Juolab – atsilikusio tautinio Lietuvos jaunimo.

     O klausimas, vedantis į diskusiją, būtų toks: kokių problemų kamuojami žmonės ima mylėti ideologinę tautinės valstybės fantaziją ir net yra pasirengę deginti tos pačios tautos žmones, kad fantazija nesubliūkštų?

     Įprastas psichoanalitikų atsakymas būtų toks: tai vaikystėje patirtų traumų pasekmė. Bet ar tikrai? Ar trauminis šitos ligos branduolys nesusideda iš daug gilesnių problemų: nepilnavertiškumo, nesugebėjimo prilygti Užkalniui, nemokėjimo užsidirbti pinigų, baimės kalbėti „už save“ ir t.t. Ar visa, ką taip įtaigiai puoselėja dešinieji, nėra to, dėl ko jie ir serga, pasekmė?

     Kitaip sakant, turim dvigubą problemą – puoselėjamas noras būti turtingiems, žavingiems, laimingiems, populiariems ir bla bla bla, bet kadangi nesugebama to pasiekti, tai tampa liga, manija, fanatizmo priežastimi?

     Tada tautinė valstybė yra geriausia išeitis – jos nereikia užsidirbti, nereikia dėl jos šukuotis, nereikia stengtis, nereikia nieko daryti. Užtenka teigti, kad ji yra vertybė. Tiesiog. Kaip iš dangaus nukritęs paplotėlis. Vertybė, kuri įgalina vertinti. Vertybė, kuri suteikia bent jau šiokį tokį pranašumą prieš tuos, kas visko turi daugiau. Kas daug geresni.

     Kodėl parašiau šį tekstą? Nes manau, kad nevykėlių Lietuvoje yra tikrai daug. Jie nedirba, nesimoko, nieko nesiekia, jie tik valkiojasi po patriotinius mitingus ir geriausiu atveju dar sugeba prisigerti.

     Tokių valkatų – tautinio jaunimo atstovų - pilni patvoriai. Treninguotų nevykėlių armija yra daug didesnė už mąstančių piliečių skaičių. Jie nėra nepavojingi, nes neduok, Dieve, prie jų prisidėtų nors vienas protingas žmogus. Koks nors šiaip sistema nusivylęs intelektualas. Taip gimė visi totalitarizmai: pirma, krūva kvailių, tada vienas protingas – ir turim pasaulinį karą.

     Kol kas kovos laukas – viešas diskursas. Bet gi viskas nuo to ir prasideda. Be kalbos neįmanoma sukurti ir neapykantos. Šitoms šiukšlėms reikia drąsiai parodyti konteinerį ir nepamiršti išversti, ką reiškia užrašas ant jo: „welcome“.

     Vilis Normanas yra nepriklausomas publicistas ir rašytojas