Neseniai viename mega „geekų“ (red. pastaba: moksliukų) susitikime sulaukiau klausimo: kas yra sociopolitinė realybė? Nemaniau, kad akademiniame pasaulyje kažkas gali užduoti klausimą, panašų į „o kas yra obuolys“? Ir iš netikėtumo negalėjau deramai atsakyti – lyg staiga būčiau paklaustas: „Kodėl tu esi tu?“ Ką atsakytumėte?

 

     Priklausomai nuo naivumo, tikriausiai imtumėte ironizuoti, nors kažkada Stendhalis visai rimtai tai įdėjo į savo garsiausio savo romano „Raudona ir Juoda“ veikėjo lūpas: „Kodėl aš esu aš?“. Žiuljenui Soleriui tai nebuvo tas pats, kaip šiandienos moksliuko klausimas „Kas yra sociopolinė realybė?“. Tai buvo egzistencinis klausimas, be jokios pseudoironijos ir apsimestinio žinojimo.

 

     Dabar simuliuojamas žinojimas, kad „Google“ gali viską ir tobulumui (tam pačiam Google‘ui) nėra ribų, tapo neabejotina kvazitiesa: informacija visų pirma yra simuliacija, nes egzistuoja (labai bodriariškai kalbant) tik kaip ženklų sistema, neturinti jokio ne tik egzistencinio, bet net ir „apčiuopiamo“ materialumo.

 

     Tie, kam viskas aišku, turi rimtą kozirį: mes galime žinoti tai, kas patikrinama, įrodoma, moksliška, racionalu, etc.

 

      Kaip įrodyti, kad esi tai, kas esi, o ne tai, kad tavęs arba nėra, arba tu - metaantiutopija? Užtenka kelių klavišo spustelėjimų – statistika pretenduoja užimti visas pozicijas, o patarimai kaip gyventi tampa– tik sociologiniu žaidimu.

 

     Tam, kas dabar vyksta, lemiamą įtaką turėjo ne internetas, google‘as, ar mokslas. O paprasčiausias atsisakymas abejoti. Abejoti „google‘u“ nedrįsta net ir tie, kas oficialiai save vadina filosofais.

 

 

     Taip gimsta ne Tikrovės dykuma, kurioje žaidžiama informacija, o paprasčiausias pačios dykumos vakuumas. Ir čia kritinio mąstymo šalininkai, kurie jį iškelia kaip Mokslo aukso veršį, nedrįsta abejoti, ar kritika nėra tik patvirtinimas, kad išnyko abejonė ir ja?

 

     Lengva kritiškai vertinti pasaulį: jis vartotojiškas, viską valdo godžios korporacijos, - pasaką galima sekti iki begalybės, nes joje nelieka nieko, kas apčiuopiamai liudytų abejonę pačia abejone.

 

     Mūsų kritinė distancija, kuri tariamai yra tikras žinojimas, lengvai demaskuojama klausimu: „ar yra kritinės kritikos kritika?“ – ir atsakymas aiškus: nėra. Niekas neabejoja tais, kurie kritikuoja, nes kritikuoti tapo taip pat realu, kaip kažkada tikėti Biblija.

 

     Dabartinis žiniuonis yra ne tas, kuris moko kaip gyventi, bet tas, kuris moko kaip kritikuoti. Ir tuomet tampa savaime suprantama pasitikėti tokio „autoriteto“ nuomone.

 

 

     Tačiau įdėmiau pažvelgus į kritiką, galima nesunkiai aptikti jos impotenciją pačiai save reflektuoti, ieškoti abejojimo, ar ji būtina, ar tai tik dar viena simuliacija, kuri pati save pateisina.

 

Kai kritikai imasi žvanginti galingais moralės išnykimo ir nihilizmo suvešėjimo ginklais, ar ne pravartu būtų ieškoti juose slypinčio to, kas egzistuoja, pateisinimo?

 

     Kas dar galėtų taip gerai įrodyti, kad naujas išmanusis telefonas yra geras, jei ne vargšo intelektualo nuogąstavimai apie masinę beverčio daikto psichozę? Tik tuo šis žaidimas nesibaigia, nes jame būtina rasti daugybę pačių įvairiausių neigimo neigimo simuliacijų.

 

     Kitaip sakant, ar tai, kas neigia reikmę, nėra tos reikmės įrodymas?

 

     Dabartinis akademinės ir didžiosios dalies žiniasklaidos visuomenės privalumas yra tai, kad ji visuomet apsimeta atmetanti tai, ką vartoja, ir žinoma – kritikuoja.

 

     Kritikuoti tapo ne mada, o reikme, būtina sąlyga rastis intrigai. Kuomet marksistai dar tik bandė abejoti kritinės kritikos kritika, jie net neįsivaizdavo, kiek daug to paties simuliacijų gali sukurti jų išrasti metodai: tai yra, kaip aiškus atmetimas taps būtina to, kas atmetama, atsiradimo sąlyga.

 

     Nūdienos pasaulis ir yra kritinės kritikos kritikos parodija – tam, kad rastųsi tokie ideologiniai reiškiniai kaip fantazminė sociopolitinė realybė (banaliausias pavyzdys yra Facebook), labiausiai pasitarnavo ne didžiosios korporacijos, o tie žmonės, kurie naiviai tikėjo galimybe aptikti platonišką idėją, ir galiausiai pati idėja tapo tuo, kas vėliau buvo peržengta simuliacijos.

 

     Nėra jokio reikalo reklamuoti naują VEVO pristatomą kūrinį – būtina priminti (ir dar šiek tiek naiviai pafilosofuoti), kad čia dingsta pasirinkimas, kad ši „programa“ nesiūlo geriausio, mėgiamiausio ir labiausiai vykusio produkto, tereikia aiškiai įvardyti, kad ji yra „simuliacija“, kad J. Bieberis yra šėtonas, kūdikio veidu, uždirbantis iš paauglių naivumo. Vieni kritikuoja vartotojiškumą, kiti kritikus, treti ir tuos, ir tuos, - ir jie visi pralaimi, išskyrus pradinį objektą.

 

     Populiarumas gimsta iš to, kaip gebama modeliuoti patį „kritiškumą“, arba, kitaip sakant, kaip kritiškumas tampa tuo, kas sukelia amžinąją euforiją. Saugų būvį tarpti pasakai apie ‚gėrį‘ ir ‚blogį‘.

 

 

     Taip nesunaikinamas kapitalo akumuliavimas, o jis visomis formomis skatinamas, nuolat aktualizuojamas, analizuojamas, vertinimas ir pervertinamas visomis įmanomomis prasmėmis.

 

     Dabar nereikia reklamuoti Coca-Colos, kad ji ir toliau liktų populiariausiu gėrimu pasaulyje – reikia nuolatos priminti, kokia ji nuodinga ir kaip reklama manipuliuoja vartotojais.

 

     Paradoksalu, bet ne reklama (kuri ir nevaidina, kad sako tiesą) manipuliuoja vartotoju, o vartotojas manipuliuoja reklama, kaip priemone, kuri jį įtikina, ko reikia nesirinkti.

 

     Nesinaudokite Facebook‘u, nežaiskite kompiuterinių žaidimų, neklausykite popso, nevartokite neekologiškų produktų, nesekite mada, neklausykite, ką sako autoritetai, neleiskite laiko veltui, skaitydami bulvarinę spaudą, - viso šito ilgo kritinės kritikos kritikos sąrašo pabaigoje mes turime naujus sociopolitinius fenomenus, kurie tampa vartojamosiomis prekėmis. Tik priešingai nei tai numatė situacionistai, sąrašas nėra begalinis, ir viena kryptis: jis visomis pusėmis augina kapitalą. Ir jis nustoja augti tada, kai atsisakoma pripažinti, kad gyvuoja ‚geras‘ ir ‚blogas‘ produktas. Kai užuot ieškojus filosofinio akmens, jo vietoje paliekama žiojėti spontaniško egzistencializmo bedugnė. Variacijų, kuo galima keisti simuliaciją gali būti ir daugiau – nes būtent pretenziją į atmetimą ir primetą dar vieną simuliaciją.

 

     Taip – labai kritiškai ir protingai ieškant tiesos – praleidžiama galimybė žmogų matuoti ne kaip būtybę, kuri turi būti ‚vienokia‘ ar ‚kitokia‘, bet kaip būtybę, kuri neturi būti nei ‚vienokia‘, nei ‚kitokia‘.

 

    Kuri, anot vieno seno viduramžių mistiko „sukurta pati save kurti“. Simuliacija ir dingsta tik ten, kur nebelieka jokio „tikro daikto savaime“.

 

     Dabartinė gyvenimo logika verčia vertinti ir išradinėti naujus būdus kaupti (nors ir simuliacinį), bet laisvai rinkai būtiną komponentą – kapitalą. 

 

     Vilis Normanas yra rašytojas ir nepriklausomas publicistas

 

     anarchija.lt