Ekologiškumo mada keliauja per Lietuvą. Mūsų akimis tai, kas ekologiška, jau savaime atrodo sveika. Ieškome ekologiškų vaisių, daržovių ar kitų maisto produktų. Gal net auginamės juos patys ir tikime, kad viskas, kas yra iš gamtos, yra sveika. Bet kaip iš tiesų mes klystame…

     Mitui, kad „natūralu“ tolygu „sveika“, sugriauti galima paminėti kardinalų pavyzdį – tai visi nuodingi gyvūnai bei augalai. Jų išskiriamos medžiagos yra pačios natūraliausios ir vis dėlto pačios pavojingiausios mūsų organizmui – su šiuo pavyzdžiu, manau, visi sutinka. Bet yra daug daugiau pavyzdžių, kai medžiaga iš gamtos yra ne tik kad ne naudinga, bet ir žalinga mūsų organizmui. Mano tikslas yra parodyti, kad aklas tikėjimas reklaminėmis bei agitacinėmis frazėmis yra pavojingas ne vien piniginei, bet ir sveikatai.

     Papasakosiu Jums apie vieną tokią maisto medžiagą, su kuria susiduriame nuo pat kūdikystės ir nelaikome jos pavojinga.

     Ką kiekvienas iš mūsų žinome apie cukrų? Žinom, kad tai saldi virtuvėje naudojama maistui gaminti ir dažnai mūsų vartojama medžiaga, skirta maistui paskaninti bei uogienėms gaminti. Dar žinome, kad, kai cukraus kiekis kraujyje viršija nustatytą normą, susergama cukriniu diabetu. Kiti pasakytų, kad tai energetinė maisto medžiaga ir pagrindinis smegenų „maistas“. Nuotaikai pakelti užsimanome „ko nors saldaus”. Jei tuo metu šalia nėra šokolado, tai liūdesys gali pavirsti isterija, o depresijai numalšinti vartojame ledus …na ir kodėl mes nesusimąstome, kad tokį poveikį turi tik psichotropinės medžiagos?..

     Cukrus yra medžiaga priskiriama angliavandenių klasei. Su maistu daugiausia gaunama šių rūšių cukraus: gliukozės, fruktozės, galaktozės, sacharozės ir laktozės. Pirmuosius du ir paskutinįjį greičiausiai esate girdėję. Gliukozė, kitaip dar vadinama vynuogių cukrumi arba kraujo cukrumi, vaisiuose randama rečiau, bet, cirkuliuodama kraujyje, aprūpina energija audinius ir yra vienintelis nervinių ląstelių maistas. Fruktozė, kitaip vadinama vaisių cukrumi, yra pagrindinė medžiaga, vaisiams ir daržovėms suteikianti saldų skonį. Gliukozė, fruktozė ir galaktozė yra priskiriamos monosacharidams – tai mažiausia molekulė iki kurios suskaidomi angliavandeniai virškinimo metu. Susijungus gliukozei ir fruktozei, gauname sacharozę. Sacharozė, kitaip dar vadinama paprasčiausiu maistiniu cukrumi, runkelių cukrumi arba cukranendrių cukrumi, yra kiekvienam pažįstama medžiaga, išgaunama iš cukrinių runkelių arba cukranendrių. Susijungus gliukozei ir galaktozei, gauname laktozę. Laktozė, kitaip dar pieno cukrus, yra pagrindinis energinis angliavandenis žinduolių piene. Sacharozė ir laktozė yra priskiriamos disacharidams, nes jos susideda iš dviejų monosacharidų molekulių.

     Monosacharidai yra labai lengvai įsisavinamos energinės medžiagos, nes joms virškinti nereikia fermentų. Disacharidai taip pat yra labai lengvai pasisavinami, jei organizme nėra sutrikusi juos skaidančių fermentų gamyba, tuo atveju pasireiškia sacharozės arba laktozės netoleravimas.

     Atrodytų, kad cukrus yra idealus maistas – lengvai virškinamas, lengvai įsisavinamas, lengvai randamas. Deja… tas lengvumas ir slepia problemą…

     Kadangi gliukozė labai greitai sugeriama į kraują, jos kiekis kraujyje valgio metu ir po jo išauga apie 50 proc. Gliukozės koncentracija sumažėja tik kai kasa išskiria insulino hormoną ir jis paskatina audinių ląsteles priimti gliukozę į vidų. Jei tuo metu energija nėra aktyviai naudojama, tai pagrindinės priimančios ląstelės yra riebaliniame audinyje. Riebalinio audinio ląstelėse gliukozė virsta riebalų molekulėmis ir ten pasilieka iki pareikalavimo, o pareikalavimą ląstelės supranta kaip kraujyje cirkuliuojantį gliukagono hormoną.

     Fruktozės pasisavinimo greitis yra tik 43 proc. gliukozės pasisavinimo greičio, tačiau ji negali būti panaudota energijai iš karto. Pirma fruktozė turi patekti į kepenis, ten paveikta kepenų fermento, ji virsta energijai panaudojama forma. Tiesiogiai energijai fruktozę naudoja tik spermatozoidai, tačiau tai yra paties organizmo susintetinta fruktozė. Fruktozė lengviau nei gliukozė panaudojama riebiųjų rūgščių sintezei kepenyse, taigi fruktozė virsta riebalais greičiau nei gliukozė, o tiems riebalams pernešti į audinius padidinama LMTL (labai mažo tankio lipoproteinų) koncentracija kraujyje.

     Kaip ir fruktozė, galaktozė taip pat nėra tiesiogiai panaudojama energijos gamybai, bet pirma turi patekti į kepenis ir jų fermentų perdirbta virsta gliukoze.

     Taigi, kaip jau supratote, suvalgius daug lengvai įsisavinamų angliavandenių turinčio maisto, pirma - pakyla gliukozės koncentracija kraujyje, antra - staigiai pakyla insulino koncentracija kraujyje ir paskui visa gliukozė, fruktozė ir galaktozė atsiduria riebalinio audinio ląstelėse. Jei organizmo medžiagų apykaita nėra greita, pavyzdžiui, jei jis sunkiai fiziškai nedirba, tai nevyksta greita riebalų apykaita ir riebalais virtę angliavandeniai pasilieka audiniuose ilgam.

     Priešingai nei kitų dviejų energinių maisto medžiagų (riebalų bei baltymų), angliavandenių įsisavinimas žmogaus organizme yra beveik neribotas, o pašalinimas, jei jie nesudeginami iškart, beveik neįmanomas, tad viršsvorio problemos yra daugiau susijusios su greitai įsisavinamais angliavandeniais (o ypač fruktoze) maiste nei su riebalais tiesiogiai.

     Kodėl organizmas taip staigiai išskiria insuliną? Tam, kad kuo greičiau pašalintų monosacharidus iš kraujotakos. Kuo yra kenksminga didelė monosacharidų, daugiausia gliukozės ir fruktozės, koncentracija kraujyje? Diabetu sergantys žmonės galėtų tai pademonstruoti gyvu pavyzdžiu. Didesnė gliukozės ir fruktozės koncentracija kraujyje bei tarpląsteliniame skystyje sukelia reiškinį, vadinamą glikacija. Baltymai, susijungę su monosacharidais, sudaro tokius kompleksus, kurie labai lengvai oksiduojasi. Taip pažeidžiami organizmo audiniai, pirmiausia jungiamieji. Pažeidžiamos kapiliarų sienelės ir tinklainė, vystosi mikroangiopatija (to pasekmė, galūnių amputacija) bei retinopatija (pasekmė apakimas). Bet glikacija kenkia ne tik diabetikams, ji taip pat sukelia kolageno struktūros pažeidimus, o tai gali pasireikšti odos senėjimu, raukšlėmis. Dėl glikacijos yra pažeidžiama gleivinė ir taip atveriamas kelias infekcijoms. Svarbiausias dalykas, kurį reikia žinoti apie glikaciją, yra tai, kad fruktozė yra 10 kartų labiau linkusi ją sukelti nei gliukozė.

     Jei organizmas yra ilgai veikiamas tokiomis didelėmis cukraus dozėmis ir kartu didelėmis insulino koncentracijomis, išsivysto apsauginė reakcija. Gali atsirasti audinių nejautrumas insulinui. Jei ląstelės nėra jautrios insulinui, tai jos labai sunkiai priima naujas gliukozės molekules. Kadangi gliukozė į ląsteles patenka sunkiau, tai energijos gamybai daugiau naudojami riebalai. Apie tokį žmogų sako, kad „kuo daugiau jis valgo, tuo labiau jis lysta“. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas ketogeniniu arba tiesiog II tipo (įgytu) diabetu. Galima ir kita organizmo reakcija. Gali atsirasti audinių hiperjautrumas insulinui. Tokiu atveju visa gliukozė patenka į ląsteles virsta kūno riebalais, o kraujyje nuolat labai žemas gliukozės kiekis arba jis labai greitai ir žemai nukrinta iškart pavalgius. Apie tokį žmogų sakoma, kad „valgo, bet nepavalgo, tik pampsta“. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas gliukogeniniu arba tiesiog hipoglikemija.

     Taip organizmas, bandydamas apsisaugoti nuo žalingo glikacijos poveikio audiniams, sukuria kitą problemą – didžiulius gliukozės koncentracijos svyravimus. Kuo kenksmingas yra gliukozės koncentracijos svyravimas kraujyje? Kaip minėjau pradžioje, gliukozė yra vienintelis nervinių ląstelių energijos šaltinis. Negaudamos pakankamai energijos, ląstelės beveik neatlieka savo funkcijų, o gaudamos per daug, pradeda dirbti sparčiau nei reikėtų, išskiria daugiau medžiagų, nei tuo metu reikia. Dabar įsivaizduokite, kaip atrodytų mūsų kelionė automobiliu, jei akseleratoriaus pedalas būtų tai nuspaudžiamas iki galo, tai išvis atleidžiamas? Mašina trukčiotų kaip išprotėjusi, kartais gal net užgestų. Su smegenimis vyksta tas pats. Gliukozės koncentracija nukrinta, negaudamos energijos nervinės ląstelės vos funkcionuoja, lėtėja procesai, kartu ir liaukų veikla, neišskiriami reikalingi hormonai, krinta nuotaika, žmogui norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir tūnoti kampe. Ir staiga gliukozės koncentracija išauga, energijos atsiranda perteklius, ląstelės persidirba, išsiuntinėja impulsų daugiau nei reikia, liaukos išskiria hormonų daugiau nei reikia, nuotaika pašoka, žmogui sunku susikaupti, jis netelpa savo kailyje. Toks gliukozės koncentracijos kraujyje svyravimas labai sustiprina tokių ligų kaip depresija, isterija, nerimas, paranoja, šizofrenija, hiperaktyvumas, PMS simptomus. Ar ne protinga būtų klausti, kad gal toks svyravimas ir paskatina tas ligas išsivystyti?

     Per metus statistinis vakarietis suvartoja 60 kg cukraus. Svarbu tai, kad didžiąją dalį sudaro „nematomas“ cukrus - tai ne tik desertai, bet ir kepiniai, padažai, gėrimai, net silkė – ir ta sudėtyje turi cukraus. Padarykite eksperimentą ir paieškokite parduotuvėje produktų be cukraus (taip pat be gliukozės ir fruktozės). Turbūt tik mineralinis vanduo atitiks tokį reikalavimą. Saldumynų lentynos sudaro didesnį plotą nei alkoholio ir tabako gaminių kartu sudėjus. Bet priešingai nei pastarųjų, gaminių su cukrumi pakuotės neperspėja apie galimą jo žalą. Baisu, kad daugiausia tų gaminių suvartoja vaikai, o mes tik rūpinamės, kad būtų „be dažiklių ar konservantų“. Ir stebimės, kodėl mūsų vaikai negali susikaupti mokyklose? O juk ir patys perkame duoną su „ekologišku cukrumi“. Bet tai nėra pats baisiausias dalykas.

      Baisiausia yra tai, kad mes taip pat įtikėjome, kad vaisiai yra sveika…

     Ar esate kada bandę ragauti laukinio obuolio? Tokių jau nėra, bet sulaukėjusių dar galima rasti. Ar atsimenate skonį? Ar daug tokių obuolių suvalgėte tada? Tiesa yra tokia - nemaloni, bet tokia ta tiesa jau būna – vaisiai nėra natūralūs! Per tūkstančius metų žmogus selekcijos būdu atrinkinėjo veisles, kurios jam buvo skanios ir taip didino kenksmingos fruktozės, kartu mažindamas naudingų organinių rūgščių kiekį jose. Ir štai dabar turime vaisius, kurie yra tokie patys saldainiai, tik kad auga ant medžių. Ir aš kalbu ne vien apie apelsinus ar ananasus. Mūsų sodų vaisiai yra tokie patys. Net rūgštesnės obuolių veislės turi tiek cukraus, kad pora jų sudaro visą angliavandenių paros normą. O sultys… jos yra vaisių kenksmingumo viršūnė! Jei vaisių pektinai dar šiek tiek sulėtina fruktozės rezorbavimą žarnyne, tai, geriant sultis, fruktozė susiurbiama tiesiai į kraują, be to, sulčių išgeriama daugiau, nei suvalgytume vaisių. O dabar pažvelkime į lietuvių šventu laikomą medų. Jo 20 proc. sudaro vanduo, 80 proc. - cukrus, iš kurio daugiausia gliukozės, fruktozės ir sacharozės. Ar vis dar tikite peršalimo profilaktika medumi ir vaisiais?

     Šio straipsnio tikslas nėra tiesiog išgąsdinti, kaip kad daro kai kurios TV laidos. Jo tikslas paskatinti Jus mąstyti ir stebėti, kaip maisto pasirinkimas veikia Jūsų sveikatą. Galit netikėti manimi, galit netikėti medicinos vadovėliais ar moksliniais straipsniais, kuriais remiuosi, bet padarykit eksperimentą: savaitę laiko nevartokite jokių saldumynų (cukraus, medaus, uogienių, saldainių, sausainių, šokolado, tortų, pyragų, ledų, jogurto, varškės desertų, vaisvandenių, vaisių, sulčių, alaus, vyno ir likerio) ir pažiūrėkite, kokia bus savijauta. Ar tai neprimins detoksikacijos simptomų? O tada pabandykite vieną dieną pavartoti tų saldumynų ir įsitikinsite, ar tikrai cukrus yra psichotropinė medžiaga.

     Kokia medžiaga sukelia euforiją, po kurios iškart apninka gili depresija, taip išvystydama psichologinę priklausomybę ir kartu sukeldama neigiamą trumpalaikį bei ilgalaikį poveikį paties organizmo sveikatai? Man regis, tokia medžiaga yra NARKOTIKAS.

     Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien… Toliau tęsiu pasakojimą apie angliavandenius maiste. 

     Krakmolas – tai tiesiog ilga gliukozė

     Krakmolas yra angliavandenių klasės polisacharidas. Taigi, polisacharidai yra angliavandeniai, kurių molekulės susideda iš kelių tūkstančių monosacharidų (kaip antai gliukozė) narelių. Maiste polisacharidai sutinkami daugiausia krakmolo, celiuliozės ir pektinų pavidalais. Krakmolas sudarytas iš tarpusavyje susijungusių gliukozės molekulių. Jį sintetinti gali visos augalų ląstelės, tačiau kaip rezervinė medžiaga jis daugiausia sukoncentruotas sėklose bei šakniavaisiuose. Rezervinėje formoje krakmolas yra susisukęs į mikrogranules. Augalui pareikalavus, tos mikrogranulės yra brinkinamos, tuomet jos išsivynioja, augalo amilazės fermentų suskaidomos iki gliukozės molekulių ir išnešiojamos po kitas augalo dalis. Celiuliozė sudaryta taip pat, tik iš tarpusavyje susijungusių gliukozės molekulių, tačiau vienoje celiuliozės molekulėje jų yra kur kas daugiau ir skiriasi cheminio ryšio tipas – dėl šių dviejų priežasčių celiuliozė yra netirpi vandenyje, atspari rūgštims ir daugeliui kitų poveikių. Celiuliozė yra augalų struktūros pagrindas, ji įeina į visų augalinių ląstelių sienelės sudėtį. Pektinai yra sudaryti iš galakturono rūgšties narelių, tai kažkas panašaus į gliukozę, tik prie jos gali jungtis atšakos. Pektinai taip pat įeina į augalinių ląstelių sienelių sudėtį bei palaiko tarpląstelinius ryšius. Tai pagrindinė vaisių bei daržovių formą palaikanti medžiaga.

     Maiste esantis krakmolas virškinti pradedamas jau burnoje, veikiant seilių fermentui amilazei. Čia jis dažniausiai spėjamas suskaidyti tik į trumpesnes atšakas. Skrandyje krakmolas neskaidomas, nes suskyla jį virškinantis fermentas. Pagrindinis krakmolo virškinimas prasideda dvylikapirštėje žarnoje, veikiant kasos amilazės fermentui. Krakmolas laipsniškai skaidomas vis į trumpesnes ir trumpesnes grandines, kol lieka tik atskiros gliukozės molekulės, kurios jau rezorbuojamos į kraują. Žinduolių organizmai nesintetina celiuliozę skaidančių fermentų, tačiau žarnyne ją skaido bakterijos, esančios storojoje žarnoje. Pektinai taip pat neturi savo virškinimo fermentų, tačiau, priklausomai nuo kilmės, daugiau arba mažiau juos skaido žarnyno bakterijos. Dėl tos priežasties kartu su krakmolu suvalgyta celiuliozė arba pektinai trukdo prie krakmolo patekti fermentams ir taip jis lėčiau virškinamas, o išsiskyrusi gliukozė lėčiau rezorbuoja kraują.

     Kaip minėjau, gamtoje krakmolas dažniausiai sutinkamas sėklose arba šakniavaisiuose. Abiem atvejais krakmolas augale būna ne vienas – sėklos nemažą dalį sudaro celiuliozės luobelė, o daržovėse be celiuliozės dar yra ir pektinų. Jei žmogus neturėtų išradingo proto, tai gamtoje krakmolo visai nevalgytų. Kodėl? Todėl, kad išdžiūvusiomis sėklomis maitinasi daugiausia graužikai, o jie turi vis atsinaujinančius kandžius (dantis) – grūdai bei riešutai yra per kieti žmogui. O šakniavaisiais besimaitinantys gyvūnai, tokie kaip šernai ir lokiai, turi ypatingai jautrią uoslę ir užuodžia juos po žeme net iš labai toli – žmogaus uoslė nepakankamai išvystyta misti šakniavaisiais. Todėl galima sakyti, kad krakmolas tikrai negali būti žmogaus mitybos pagrindu. Tuomet kyla klausimas, kodėl beveik visų tautų pagrindinę mitybos raciono dalį sudaro patiekalai iš krakmolo?

     Atsakymas yra civilizacija. Prisiminkite, ką žinote apie pirmąsias civilizacijas bet kurioje planetos vietoje. Visų jų mitybos pagrindas buvo viena iš javų kultūrų – ar žirniai, ar grikiai, ar kviečiai, ar kukurūzai, ar ryžiai, ar soros – visų šių kultūrų pagrindinė energetinė medžiaga yra krakmolas. Kaip tai nutiko? Ogi javus yra labai lengva sandėliuoti, sausi javai negenda net kelis metus. Taip javai tampa vertybe, nes jie ilgai nenuvertėja, nesugenda per kelias savaites kaip vaisiai ar mėsa. Taip pat juos lengva gabenti, jais lengva mainytis, jais lengva išmaitinti kariuomenę toli nuo dirbamų laukų. Tai civilizacijų turtas. Be krakmolo civilizacijoms būtų sudėtinga gimti, plėstis ir užkariauti naujas gentis, jos nebūtų galėjusios taip ilgai išlaikyti apgultų kaimyninių genčių, kol pastarosios tiesiog išmirdavo badu. Taip, javai išgelbėdavo civilizacijas nuo žlugimo pačioje užuomazgoje - tai tiesiog civilizacijų maistas.

     Nepasakosiu, kuo civilizacija kenkia planetai, apie tai jau kalbama visur. Aš tik papasakosiu, kodėl ji taip daro. Javai sėkmingai auginami intensyvios, tiksliau, totalitarinės žemdirbystės būdu. Jų plantacijoms reikėjo didžiulių plotų, todėl buvo kertami miškai. Į pasėlius bei derlių kėsindavosi kiti augalai bei gyvūnai, todėl reikėjo naikinti ir juos – taip atsirado „kenkėjų“ sąvoka. Žmonės pasijautė dievais, nes patys ėmė spręsti, kam gyventi, o kam ne. Pasikeitė mąstymas iš „gyvenančio su gamta” į „gyvenantį iš gamtos“. Kokioj nors pasaulio vietoj užgimus civilizacijai, kraštovaizdis iš miškų virsdavo dykyne, dirvos nuskursdavo, ekosistemos sunykdavo, derlius sumenkdavo ir civilizacija neprasimaitindama žlugdavo… Tik ne mūsų.

     Mūsų civilizacija išmoko paimti vergais savo gentainius ir pajungti aplinkines tautas tam, kad visi kiekvieną dieną purentų dirvą, neštų vandenį ir augintų javus. Taip gyvendami, žmonės paprasčiausiai neturėjo laiko auginti kitų kultūrų ir maitinosi tik tais pačiais javais, kuriuos augino. Javai tapo vargšų maistu. Javais maitinami vergai dirbo turtuolių soduose, todėl turtuoliai dar maitinosi ir vaisiais, taip pat naudojosi visomis privilegijomis, kurias teikė valdžia, ir išskirtinėmis teisėmis užsiėmė medžiokle bei maitinosi mėsa. Pirmykštėse kultūrose visi žmonės maitinosi (ir tebesimaitina) tiek augaliniu, tiek ir gyvūniniu maistu, tačiau civilizuotoje kultūroje didžiausioji dalis maitinosi išskirtinai krakmolu.

     Lieka dar ir daugiau neatsakytų klausimų. Kaip susiklostė, kad žmonės, neprisitaikę valgyti gamtinių krakmolo formų, vis dėlto galėjo jomis maitintis? Neturėdami tam tinkamų dantų, žmonės pasinaudojo „išoriniais dantimis“ – girnomis. Pirmieji rašytiniai šaltiniai miltus minėti pradeda beveik nuo pat rašytinės istorijos pradžios. Tai reiškia, kad civilizacija nėra atsiejama nuo miltų. O jau gaminti iš tų miltų tai civilizacija moka! Kiekviena civilizuota tauta turi savą duonos formą ir pavadinimą – tai ir mūsų juoda duona, ir Europoje labiau paplitusi balta duona, ir prancūziškas batonas, ir lavašas, ir mana, ir roti, ir čapati… Kiek tautų, tiek skirtingų duonos rūšių. Bet dar yra makaronai – italai su kinais nepasidalina autorystės teisių į juos, nes tai antras pagal populiarumą krakmolo produktas pasaulyje. O kur dar visokios kruopos ir dribsniai. Pasinaudojus „išoriniais dantimis“, krakmolas tapo pagrindiniu, kartais net vieninteliu, civilizuotų žmonių maistu, ir tam jie naudojo ne savo raumenis, bet išorinius energijos šaltinius. Iš pradžių tai buvo vergai, vėliau gyvuliai, dar vėliau upės ir vėjas, kol pagaliau anglis bei nafta. Mūsų civilizacija maitinasi krakmolu tik todėl, kad dar nesibaigė iškastinis kuras. Ir kuo daugiau mūsų šioje planetoje, tuo daugiau energijos mes sunaudojam mūsų pagrindiniam maistui - krakmolui – užauginti, transportuoti bei paversti jį valgoma forma. Jei manot, kad, likę be elektros, civilizuoti žmonės ims patys malti savo užaugintus grūdus, pabandykit susimalti miltų duonai ir suprasit, kad likusį gyvenimą geriau valgysit kažką kito, bet ne duoną.

     Pamiršę, kad kažkada maitinosi kitaip, civilizuoti žmonės pradėjo kitaip vertinti ir likusį maistą. Krakmolo koncentracija jame tapo kaip ir kokybės ekvivalentu. Buvo veisiamos vis krakmolingesnės ir krakmolingesnės daržovės, menko jų įvairovė, kol pagaliau ropes, pastarnokus bei topinambus pakeitė bulvės, morkos ir burokai. Bulvėse tiek daug krakmolo, kad jos jau tapo neskanios valgyti žalios, o burokai dar ir tapo saldūs kaip kokios uogos. Pabandykite parduotuvėje paieškoti kokių nors kitokių šakniavaisių, išskyrus bulves, morkas ir burokus. Rasit gal nebent ridikus. O kur pastarnokai, griežčiai, ropės, petražolių šaknys, varnalėšų šaknys…Visos buvusios įvairovės niekas net nežino?

     Taigi, dabar aišku, kaip mes visi patekome į tokią situaciją. Bet dar svarbiau žinoti, koks yra tiesioginis poveikis mūsų organizmui, kai mityboje dominuoja krakmolas. Galima teigti taip: kiek gramų krakmolo suvalgome, tiek gramų gliukozės susidaro mūsų žarnyne. Jei krakmolas suskaidomas labai greitai (tai termiškai apdorotas krakmolas iš aukščiausios rūšies miltų, t.y. minkšta duona, batonas, kepiniai ir makaronai), tai dalis gliukozės jau išsiskiria burnoje, maitina emalį ardančias bakterijas ir sukelia kariesą. Taip pat ši gliukozė žarnyne rezorbuojama taip greitai, kad gliukozės, kartu ir insulino, koncentracija kraujyje pakyla lygiai taip pat staigiai, kaip ir suvalgius tokį pat kiekį saldumynų. Kokios to pasekmės jau minėjau ankstesniame straipsnyje. Skirtumas tik tas, kad krakmolo per metus suvartojama kur kas daugiau nei cukraus. Jei krakmolas skaidomas lėtai (tai mažiau termiškai apdorotas arba rupesnių miltų bei kruopų krakmolas, pavyzdžiui, rupi duona, kruopos, ryžiai, dribsniai), tai rezorbuojama tik dalis gliukozės, o visas perteklius nukeliauja į storąją žarną ir ten ja minta patologinė mikroflora. Gliukoze geriausiai minta tie mikroorganizmai, kurie nėra naudingi mūsų organizmui – tai ir grybeliai, ir mielės, ir rūgimo bakterijos, kurios išskiria kenksmingas medžiagas arba dujas. Nuo to ir medžiagų apykaita trinka, ir pilvą pučia ir išmatų tvaikas nepakeliamas. Ar žinote, kodėl fermų tvaikas toks nepakeliamas? Gyvuliai, kaip ir žmonės, geriau tunka, kai jų mityboje dominuoja angliavandeniai. Karvės prisitaikę tik mažam krakmolo kiekiui maiste, kurį gauna su pievų žolės sėklomis. Visas perteklius maitina patologinę žarnyno mikroflorą ir sukelia ligas, kurias nugali tik antibiotikai. Kiaulės labiau prisitaikę maitintis krakmolu, bet tik ne tokiais kiekiais, todėl ir jų išmatos nepakeliamai dvokia. Žmogus čia ne išimtis. Žarnyno veiklos net ir įvairiausiais probiotikais neįmanoma sunormalizuoti, kol mityboje dominuoja angliavandeniai.

     Tinkamiausia forma, kuria žmogaus organizmas prisitaikęs vartoti krakmolą, yra daržovės - tos archajiškos daržovės, kuriose ne tiek daug cukraus. Žmogus neturėjo uoslės šakniavaisiams rasti, bet turėjo protą, kuris jam padėdavo pagal lapus pažinti augalus ir iš to sužinoti, ar jo požeminė dalis yra valgoma ir kuriuo metų laiku ta dalis jau bus tinkama valgyti. Jei norime maitintis ekologiškai, neturėtume maitintis tokios kultūros, kuri pavergė visą planetą, siekdama sau naudos, maistu: javais ir bulvėmis.

     Nei javai, nei vaisiai, nei perdėm krakmolingos ar saldžios daržovės nėra evoliuciškai pagrįstas žmogaus mitybos pagrindas. Todėl nekontroliuojant savo mitybos, jokie vaistai, jokie aparatai sveikatos nepadovanos. Pagrindinis evoliuciškai pagrįstas žmogaus racionas yra augaliniai angliavandeniai iš įvairių šakniavaisių, silpnai apdoroti gyvūniniai riebalai ir silpnai apdoroti gyvūniniai baltymai.

Nesimaitinkim civilizacijos maistu – maitinkimės žmonių maistu.