Lietuvoje viešėjęs Frankfurto universiteto žmogaus geografijos dėstytojas Berndas Belina tyrinėja miesto ir politinę geografiją bei nusikaltimų ir policijos veiklos geografiją. B. Belina kritiškai vertina valdžios siekį išvalyti miestus nuo nepageidaujamų žmonių: išmaldos prašančių benamių, gatvių muzikantų, paauglių.

     − Jūsų nuomone, nuo nepageidaujamų žmonių, tokių kaip elgetos, benamiai, „išvalyti“ miestai netaptų saugesni?

     − Būtent. Kai mes iš viešų vietų išvarome elgetas, žmones, kurie vartoja narkotikus ar turi problemų su alkoholiu, jie ir toliau bus vargšai, toliau vartos narkotikus ir vartos per daug alkoholio. Niekas nepasikeis. Dažniausiai tie žmonės nėra nusikaltėliai. Nėra jokios priežasties manyti, kad elgeta yra pavojingas žmogus. Tas pats galioja ir narkomanui, ir alkoholikui.

     Tokių žmonių išvarymas iš miestų nesumažins pavojaus mieste, tai nieko nepakeis. Tai pakeis tik miesto vaizdą − jis atrodys kitaip. Ir tai, manau, yra tikrasis tikslas − išvaryti tokius žmones. Priversti juos keliauti į vargingas kaimynines vietoves, gerti namuose. Tai neturi nieko bendro su nusikaltimais, tai tiesiog formuluojama kaip nusikaltimas, kad būtų galima legaliai ir remiantis įstatymais išvaryti tokius žmones iš miestų. Miestai netaps saugesni, jie taps gražesni turistams, patrauklesni investuotojams, patogesni naujų brangių pastatų statyboms.

    
      − Praėjusių metų gruodžio mėnesį Vilniuje buvo uždrausta prašyti ir duoti išmaldos. Toks sostinės valdžios draudimas tėra bandymas miesto centrą padaryti patrauklesniu užsieniečiams?

     − Manau, tai yra piktybinis elgesys su elgetomis. Mano nuomone, toks elgetų kriminalizavimas neturi nieko bendro su saugumu ir saugesnio miesto tikrai nepadarė, tik sustiprino prielaidas apie bandymą išvaryti vargšus.

     − Ką reikėtų padaryti, kad žmonės mažiau bijotų nusikaltimų?

     − Yra kelios priežastys, kodėl nusikaltimų baimė yra svarbus klausimas. Pirmoji: didžiulis besiplečiantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Visose šalyse, kurias aš žinau, neturtingieji yra laikomi kaltais dėl to, kad jie yra neturtingi. Visose šalyse yra daroma tam tikra įtaka mažumoms, ir žmonės, kurie joms priklauso, yra verčiami jaustis kaltais dėl to, kad yra neturtingi ar kažkokie kitokie. Tai yra šiuolaikinės visuomenės norma, kuri sukelia baimę.

     Nusikaltimų baimė dažniausiai yra ne baimė, kad tau kažkas atsitiks, bet tiesiog baimė kažkokioje situacijoje, nes neva normalu yra bijoti nusikaltimo. Žmonėms nenormalu bijoti prarasti darbą, gyventi dešimt metų nieko nekeičiant, bet normalu bijoti žmonių, kurie, jų nuomone, gali padaryti nusikaltimą.

     Antroji nusikaltimų baimės priežastis yra kriminalų pateikimas žiniasklaidoje. Daugelyje žiniasklaidos priemonių nusikaltimai ir seksas yra temos, kurios parduoda medžiagą, nusikaltimai visuomet yra svarbi žiniasklaidos produktų dalis. Ypač populiariųjų žiniasklaidos priemonių. Žmonės, kurie ne itin daug žino apie pasaulį, skaitys pateikiamas naujienas, žiūrės televizijų laidas ir galvos, kad pasaulis, apie kurį jie sužino, ir yra toks. Taip nėra, tačiau žmonės taip galvos, nes taip yra pateikiama žiniasklaidoje.

     − Žmonės bijo ne nusikaltimų, bet žmonių, kurie atrodo galintys padaryti nusikaltimą?

     − Tai yra įmanoma ir tai yra siaubinga. Dažniausiai, kai tu praeini pro žmogų, kuris yra aukštas ir atrodo stiprus, nieko neatsitinka. Iš esmės tu žinai, kad nieko neatsitiks, tad baimė praėjimo momentu yra iracionali. Žinoma, yra įmanoma, kad kažkas atsitiks, tokia galimybė išlieka visada. Kitokiomis aplinkybėmis žmogus nebijotų kito žmogaus, tad dažniausiai galimas nusikaltimas yra tiesiog primetamas vargingai atrodančiam žmogui, kuris nėra kaltas dėl to, kad yra aukštas ir stambus.

     Tai yra rimta problema ir kiekvienas žmogus turėtų galvoti, kaip padėti jai nedidėti. Aš nesu stambus, tačiau esu aukštas, tad visuomet stengiuosi neiti šalia moterų gatvėje itin arti − tai yra paprasta. Daug sunkiau yra priversti žmones išmesti iš galvų tą įvaizdį, kad dideli vyrai, ypač jei jų odos spalva yra tamsi, yra pavojingi. Nėra jokios priežasties taip galvoti, kodėl jie turėtų būti pavojingi? Jie tokie nėra.

    
      − Kaip žmonės savo galvoje permąsto nusikaltimo eigą, kai planuoja nusikaltimą?

     − Žinoma, tai priklauso nuo nusikaltimo. Jei žmogus planuoja įsilaužti į namą, jis ieškos namo, kuriame būtų ką vogti ir kuriame nebūtų įrengta sudėtinga signalizacija. Štai kodėl įsilaužėliai geriausiai suplanuoja savo nusikaltimus. Nužudymai dažniausiai būna įvykdomi vedami emocijos, be jokio planavimo, neatsižvelgiant į vietą. Išprievartavimai dažniausiai būna įvykdomi privačiuose kambariuose beveik visada žmonių, kurie pažįsta auką. Taigi dažniausiai moteris prieš tai būna pažinojusi vyrą. Tai siaubingas dalykas, tad moterys turėtų būti atsargios ir nesileisti į artimą bendravimą su tokiais niekšais. Taigi, kai kurie nusikaltimai turi tam tikrą modelį, kitiems yra svarbiau nusikaltimo tikslas, ne vieta.

     − Kas yra „saugi vieta“ nesaugioje aplinkoje ir „nesaugi aplinka“ saugioje vietoje?

     − Miestai anksčiau buvo saugios vietos. Žmonės iš kaimų kraustėsi į miestus, nes kaimo vietovės buvo pavojingos. Kaimo vietovėse nebuvo palaikoma tvarka, buvo daug smurto, tad žmonės kraustėsi į miestus, nes miestai buvo saugūs. Įdomus dalykas, kad miesto, kaip nesaugios vietos įvaizdis, yra modernių laikų darinys. Prieš penkerius ar dešimt metų žmonės apie miestus taip negalvojo. Akivaizdu, kad kai kas pasikeitė. Manau, dramatiškai pasikeitė paties miesto įvaizdis.

     Mano nuomone, kuria grindžiu daugybę įvairių tyrimų, nėra svarbu: žmogus gyvena mieste ar kaime − jis gali tapti nusikaltimo auka bet kur. Kai kurių nusikaltimų daugiau yra miestuose, pavyzdžiui, narkotikų vartojimo ir pardavinėjimo, tačiau kaimo vietovėse daugiau fizinių nusikaltimų. Iš esmės, dabar pasikeitė tik šių vietų įvaizdis: miestas tapo nusikaltimų vieta, o kaimas − harmonijos ir saugumo vieta. Iš tikrųjų jie tokie nėra. Visi, kas gyveno kaime, žino, kad kaimo vietovė yra tokia pat pavojinga kaip ir miestas.

    
      − Kas yra miesto saugumo stiprinimas ir ką jūs apie tai manote?

     − Tai yra tendencija statyti tokius pastatus mieste ir taip projektuoti vietas, kad jose ir aplink jas nebūtų įmanoma įvykdyti nusikaltimų. Paprastai tai niekaip nepadeda sutvarkyti nusikaltimų, dažniau padeda sekti, kad aplink nebūtų elgetų ar jaunų triukšmingų žmonių.

     Paprastas pavyzdys: suoliukai miestuose yra statomi su tokiais ranktūriais, kad žmogus negalėtų atsigulti. Kam to reikia? Kad benamiai negalėtų miegoti ant tokių suoliukų. Nors tai darome prisidengus saugojimo nuo nusikaltimų vardu, iš tikrųjų įvyksta paprastas dalykas − benamiai turi ieškoti miegojimo vietos kur nors kitur. Vėlgi − nusikalstamumo tai nesumažins. Tai sumažins nepageidaujamų asmenų skaičių.

     − Kokia jūsų nuomonė apie draudimų lenteles mieste: čia negalima vartoti alkoholio, važinėti dviračiais, miegoti ir pan.?

     − Viešos vietos mieste, mano nuomone, turėtų būti kaip įmanoma labiau atviros. Žinoma, ne viskas yra galima visur, tačiau yra būtina ieškoti kompromisų be draudimų. Aš manau, kad draudimai daugeliu atvejų nėra būtini. Kuo labiau išvalai vietą, tuo ji tampa nuobodesnė, žmonės laikui bėgant nustos lankytis toje vietoje.

     − Ar nusikaltimų statistikos atitinka tikrovę, ar tai tėra skaičiai?

     − Realybė, kurią atskleidžia nusikaltimų statistikos, yra nusikaltimai, apie kuriuos buvo pranešta policijai. Tokia yra tiesa − nusikaltimų statistikos yra tik pasekmė. Jei nusikaltimų žemėlapyje matome, kad kažkurioje miesto vietoje yra daug pranešimų apie narkotikus, tegalime padaryti išvadą, kad toje miesto vietoje policija labai prižiūri narkotikų problematiką. Nusikaltimų statistikos mums nieko nepapasakoja apie nusikaltimus būtent dėl to, kad pirmiausia nusikaltimas turi būti identifikuojamas kaip įstatymo pažeidimas, apie jį turi būti pranešta policijai ir ji turi nusikaltimą pamatyti taip pat kaip pranešėjas. Statistikos mums tepasako apie nusikaltimų pranešimų skaičius − kaip dažnai apie kriminalą buvo pranešta.

     − Papasakokite apie vaizdo kamerų prevenciją. Ar tikrai žmogus, kuris mano, kad yra filmuojamas greičiausiai nedarys suplanuoto nusikaltimo?

     − Visos prieinamos vaizdo juostos bei padarytos analizės įrodė vieną faktą − vaizdo kameros nieko nekeičia. Vienintelės vietos, kuriose vaizdo kameros yra naudingos, yra automobilių stovėjimo aikštelės − filmuojamose automobilių stovėjimo aikštelėse buvo įsilaužta į mažiau automobilių nei nefilmuojamose. Viešose vietose niekas nesikeičia.

     − „Sudaužytų langų“ teorija teigia, kad pastatas, kuriame yra dužusių langų, tarsi traukia žmones, kurie yra už socialinių ribų.

     − Socialinių mokslų profesoriai James‘as Q.Wilson‘as ir George‘as Kelling‘as teigia, kad vietos, kurios vizualiai neatrodo gražiai, signalizuoja apie socialinės kontrolės trūkumą. Žmonės čia atrodo nemieli, atrodo, kad jais nesirūpinama, vėlgi − tai socialinės rūpybos stoka. Mokslininkai teigia, kad tai traukia rimtus nusikaltimus. Kai vieta yra bjauri, nedori žmonės lankosi joje vykdyti savo nusikaltimams būtent dėl to, kad niekas nesirūpina tokiomis vietomis.

     Nors atrodo mažmožis, bet pirmiausia ką mes turėtume padaryti − sutvarkyti langus. Mokslininkai pabrėžė, kad sudužę langai pirmiausia traukia žmones, kurie neturi pinigų − pro langus jie gali patekti į vidų ir sušilti, pamiegoti po stogu. Taip po truputį tas pastatas tampa pavojingas. Profesoriai sudarė ilgą sąrašą žmonių, kurie yra atsakingi už tokių pastatų egzistavimą ir tapimą pavojingais. Žmonių, kuriuos išvydusi, visuomenė juose identifikuoja socialinio rūpesčio trūkumą.

    
     Kalbėjosi Dovilė Tuskenytė / 15min.lt

     2012 09 29