Jeigu visi pasaulyje galvotų kaip aš – pasaulyje būtų gera gyventi. Nebūtų karų. Nebūtų prievartos. Nebūtų diskriminacijos. Visi norintys turėtų darbą ir dirbti reikėtų per pusę trumpiau. Žmonėms nereikėtų emigruoti tik todėl, kad savo žemėje negali išgyventi ir išmaitinti vaikų.
Jeigu kiekvienos įmonės savininkas galvotų kaip aš, jis sukviestų visus darbuotojus ir sakytų: „Nuo šiandien dirbsime kitaip“. Nuo šiol niekas nenurodinės ir neįsakinės, nebus viršininkų ir prižiūrėtojų, sprendimus, kurie darbe aktualūs visiems, priimsime kartu, jei rūpimi klausimai lies asmeniškai nedaugelį, juos balsuodami spręs tie, kam tie klausimai svarbūs. Nuobodžius, monotoniškus, „nešvarius” darbus pasidalinsime visi. Apmokėjimas už darbą bus apskaičiuojamas ne pagal užimamas pareigas, ne pagal tai, kas daugiau pagamins, o įvertinus darbo sunkumą bei naudingumą visuomenei ir atsižvelgiant į tai, kiek laiko bus sunaudojama tam darbui atlikti. Ko gaminti, kiek, kokias paslaugas teikti ir už kokią kainą parduoti – spręs gamintojų ir vartotojų tarybos.
Jei politikas ir biurokratas galvotų kaip aš, pirmiausia jis savęs paklaustų: „Ką gi aš čia veikiu?“. Jam pasidarytų gėda, ir jis atsisakytų tokio „darbo” (neišgalvota istorija: lygiai taip prieš dvylika metų ir pasielgiau – pagalvojau ir išėjau iš darbo).
Savaime aišku, tada neliktų kariuomenės. Kariškiai ir politikai galėtų treniruoti vaikus (Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininkas pulkininkas leitenantas Valentinas Mizgaitis gyrėsi, kad kariuomenėje tarnauja pusė olimpiečių), dirbti senelių namuose, tiesti kelius ar šiltnamiuose auginti kanapes. Prezidentūros pastate galėtų būti įrengtas vaikų darželis (juk jų taip trūksta), o Grybauskaitė (berods, Dalia – tai gražu, užmiršau prezidentės vardą), galėtų darželinukus pratinti sėdėti ant puoduko ar, sekdama pasakas apie savo jaunystės žygius, juos migdyti dienos miego.
Nebūtų seksizmo, hierarchinių struktūrų, nebūtų homofobijos, rasizmo ir nacionalizmo. Kunigai nustotų apgaudinėti žmones, popiežius – jei galvotų kaip aš – nesikankintų trankydamasis po pasaulį, o išdalintų Vatikano turtus skurstantiems Darfuro ir Afganistano vaikams ir išeitų į pensiją. Nebebūtų religijų, nebebūtų sienų. Jeigu visi galvotų kaip aš – ir Lietuvoje, ir pasaulyje įsiviešpatautų meilė. Stop.
Tik dabar pagalvojau: „Kur aš tai jau girdėjau?“ Juk apie tai dainavo Lennonas, tas pats, kuris dabar stovi buvusioj Lenino aikštėje Vilniuje. Prisimenat: „Imagine there’s no countries / It isn`t hard to do / Nothing to kill or die for / And no religion too / Imagine all the people / Living life in peace…”.
Bet dauguma juk taip negalvoja, ar ne? Kodėl? Ko gero, tai svarbiausias klausimas. Kodėl jie stengiasi išnaudoti vieni kitus, vietoje to, kad susitartų, pasidalintų darbais ir padėtų vieni kitiems? Kaltas kapitalizmas? Gal kalti patys žmonės ir žmogiškoji prigimtis? Gal kaltas auklėjimas ir aplinka, kurioje gimėme ir užaugome? O gal visuomeninė santvarka? Bet juk ne marsiečiai ją sukūrė (nors Lietuvoje yra taip galvojančių), o tie patys žmonės.
Atsakymų daug, bet vienareikšmio paaiškinimo iki šiol nėra. Kapitalizmo kritikui, slovėnų filosofui Slavojui Žižekui kapitalizmas – tai daugiau etinė ir religinė kategorija. Internete platinamame vaizdo įraše kapitalistą jis apibūdina kaip žmogų, pasiryžusį rizikuoti, aukoti savo gyvenimą, asmeninę laimę, viską ką turi, vien dėl to, kad cirkuliuotų kapitalas, augtų gamyba ir pelnas. „Tai kaip apsėdimas, kaip religija“, – teigia S. Žižekas.
Bet nuo tokio aiškinimo aiškiau nepasidaro. Juk visos religijos propaguoja meilę. Pirmiausia, žinoma, dievui, bet taip pat ir vienas kitam. Tad kaip su ta meile? Kodėl jos visiems nepakanka ir ja nenorima pasidalinti? Juk, atrodytų, jeigu iš tiesų myli žmogų, tarkime, savo partnerį/ę, tai nori, kad jis/ji būtų laimingas/a. Ir jeigu jam/jai gera su kita/kitu, tai ir tau turėtų būti gera? Bet, kaip žinome, taip nebūna arba būna labai retai, nes meilės santykiai dažniausiai yra privačiasavininkiški hierarchiniai ir kapitalistiniai santykiai.
Sakoma, meilei neįsakysi, taip pat žinoma, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Meilė amžinai trunka tik pasakų knygose. Realybėje ji dažniausiai trunka gerokai trumpiau. Kai meilė praeina – sugrįžta svajonės, bet dažniau prasideda depresija. Depresija sergantys žmonės – pavojingi. Ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Išduota meilė gimdo pavydą, o pavydas gimdo kerštą, norą siekti revanšo. Meilė – tai ir grandinės. Grandinės – tai nelaisvė. O laimingi iš tiesų tik laisvi! Tad gal viskas – visos nelaimės, susipriešinimas, išnaudojimas – prasideda nuo meilės?
{youtube}H5tOgRD4EqY{/youtube}
„Visos problemos pasaulyje kyla iš meilės! Dėl visko kalta meilė! Šalin meilę!” – įdomu, jei su tokiais šūkiais į gatves išeitų protestuojantys pacifistai, antikapitalistai ar žmogaus teisių gynėjai. Bet neskubėkime juoktis. Sutikime, kad meilė apakina – verčia elgtis iracionaliai, o neretai paskatina ir nusikalsti. Dėl meilės ir įžeistos (savi)meilės (o tai beveik tas pats) kyla konfliktai. Jei jie vyksta tik šeimoje ir pasibaigia tik skyrybomis – dar pusė bėdos. Daug blogiau, kai tie konfliktai perauga šeimos ribas ir, kaip Lietuvoje, įgauna siurrealistinės tragikomedijos bruožų. Pavyzdžiu gali būti visuomenės dėmesį prikaustęs spektaklis „Ko nori mergaitė?”, kuriame gausu trilerio ir komedijos elementų, spalvingų charakterių bei masinių scenų.
Visgi tai nesulyginama su atvejais, kai konfliktų priežastis yra meilė valstybei, tautai, rasei, religijai ar klasei. Ką tokia meilė atnešė milijonams žmonių, žino visi. Leninas, kuris mylėjo ir užjautė išnaudojamuosius, nekentė buržuazijos (posakis iš vaikystės: „Nežiūrėk kaip Leninas į buržuaziją”), buvo įsitikinęs, jog yra teisus, ir įvedė proletariato diktatūrą.
Abipusė ir komplikuota meilė – fiurerio meilė Vokietijai ir arijų rasei bei vokiečių meilė fiureriui ir Vokietijai – milijonams žydų reiškė mirtį. Tų pačių žydų meilė ir ištikimybė pažadėtajai žemei šiandien palestiniečiams reiškia tą patį, ką reiškė milijonams juodaodžių PAR apartheido laikais.
Bin Ladenas mylėjo Alachą ir skriaudžiamus musulmonus. Breivikas mylėjo ir kalėjime tebemyli Norvegiją. Keturi JAV kariuomenėje tarnavę „anarchistai” mylėjo ir tebemyli Ameriką, todėl sugalvojo susidoroti su Obama. Meile Amerikai gyrėsi ir G. Bushas. Kiek šimtų tūkstančių gyvybių ta meilė kainavo? O dievo meilė? Jos viršūnė – šventoji inkvizicija.
Ne ką geriau meilės srityje sekasi Lietuvėlei. Meilė Tėvynei Smetoną privertė įvykdyti perversmą. Meilė Lietuvai vaidino svarbų vaidmenį sunaikinant beveik visą žydų bendruomenę. Ta pati meilė Tėvynei pokario metais pastūmėjo partizanus žudyti kolūkiečius ir komjaunuolius. Paleckis ir Sniečkus taip mylėjo Lietuvą bei jos žmones, tad tūkstančiams suorganizavo kelionę gyvuliniuose vagonuose iki pat Laptevų jūros.
Šiandien – ypač prieš rinkimus – visi politikai teigia mylintys žmones, tik ta meilė labai įtartinai primena sutenerių „meilę” prostitutėms. O kur dar meilė Lietuvai „be žydrų, juodų, raudonų“? Arba ta meilė, kuri vienija ir yra vadinama antrąja religija?
Meilės rūšių, kaip ir meilės aukų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, bet kyla klausimas – ar meilė ir yra ta priežastis, dėl kurios žmonės renkasi gyvenimą tokiame pasaulyje? Gal visos minėtos meilės buvo „netikros”? Gal nereikėtų atimti vilties iš tų, kuriems „tikra meilė tik tarp vyrų”, ir iš tų, kuriems, kaip sako su D. Meškausku apsigyvenusi I. Stasiulytė, „tikra meilė padeda nuversti kalnus”. Gal meilė čia išvis niekuo dėta? Gal priežasčių, kodėl dauguma žmonių negalvoja kaip aš, reikia ieškoti kitur, nes meilė, kaip ir viskas šiame pasaulyje, yra tik prekė, panaudojama pagal visagalės rinkos poreikius.
Juk negali būti, kad žmonės tokie kvaili ir nenorėtų geresnio, teisingesnio gyvenimo sau ir savo vaikams. Juk „indignados“ Ispanijoje ir „okupantų“ judėjimas visame pasaulyje parodė, kad žmonėms ne vis tiek, kokiame pasaulyje jie gyvena. Gal priežastis, kodėl didžioji žmonių dauguma vis dar išlieka pasyvūs, yra ta, kad daugelis jų net nežino, jog „another, better world is possible”?
O juk tokia geresnio pasaulio vizija šiandien egzistuoja, ir ja (nemokamai) su visais dalijasi besikurianti Tarptautinė organizacija dalyvavimo visuomenei sukurti (International Organisation for Participatory Society – IOPS). Gal užtenka tik pakviesti visus su ja susipažinti ir tada kartu ieškoti kelių, kaip tą visuomenę sukurti? Pateikdamas nuorodą http://www.iopsociety.org/ tikiuosi, kad išsipildys Lennono dainos žodžiai: „You may say I`m a dreamer / But I`m not the only one / I hope someday you`ll join us / And the world will live as one.”
2012 09 06
