Pastaruoju metu girdėti tiek daug raginimų atsigręžti į tautą, į tradicijas, į šeimą, į Dievą, į Maironį, kad kyla klausimas: kaip jiems nepaskausta sprando? Rodos, esame liudininkai simptomiškos situacijos, kuomet ilgimasi saugumo, užkertančio kelią bet kokiems pokyčiams, saugumo, iš kurio vadavomės kiek daugiau nei prieš porą dešimtmečių.
Maža to, šiam saugumo ilgesiui besipriešinantieji kaltinami ne kuo kitu, bet totalitarinių idėjų skleidimu, ir šie kaltinimai patvirtina liūdną faktą, jog opozicija šiandien toleruojama tik kaip pozicija iš dešinės.
Ir kaip nesistebėti šitokiu sąmonės reversu: tai, už ką buvo kovota (laisvė), tapo baimės šaltiniu. Galbūt taip nutiko todėl, jog laisvę daugelis įsivaizdavo kaip laisvą rinką, kaip teisę į daktarišką dešrą ir džinsus? Kalbant Hegelio terminais, objektyvi (substanciali) laisvė tapo svarbesnė už subjektyviąją, laisvės šaltiniu tapo daiktai, autoritetas, o ne individai. Baimę ima kelti ne tai, jog nežinai, ką rytoj iškrės valdžia, bet tai, jog staiga supranti, kad rytojus yra ne valdžios, o tavo rankose. Maža to, pati baimė tampa saugumo garantu; best safety lies in fear, kaip sakė Shakespearo Laertas.
Ši baimė yra stebuklo baimė. Kalbėdamas apie stebuklą, neturiu galvoje antgamtinių reiškinių, dangiškos manos, magiško bioenergetiko rankų prisilietimo ar blizgučių iš po Satjos Sai Babos rankovės. Ne, stebuklo sąvoką čia norėtųsi vartoti ta prasme, kurią jai priskyrė Simone De Beauvoir: filosofė stebuklą įvardino kaip tam tikrą absoliučiai nenuspėjamą įvykį, viršijantį mūsų anticipacijas, pertraukiantį įprastą istorijos tėkmę.
Tad norėtųsi patikslinti mistinę stebuklo koncepciją ir sieti ją visų pirma su žmonių valia. Stebuklas nenutiko tada, kai Kristus neva išgydė akląjį, bet tada, kai jis iškėlė moralę aukščiau aklo nuolankumo įstatymui, gydydamas ligonius per šabą (Mt 12, 9-14), arba kai atmetė autoritetą, ragindamas mokinius nekęsti savo tėvų (Lk 14, 26-27). Lygiai taip pat stebuklas įvyko tuomet, kai judėjai pasmerkė tuos, kurie aukoja vaikus Molochui, arba kai Tesėjas, vedamas moralinio balso, atsisakė aukoti Atėnų jaunuolius Minotaurui.
Vadinasi, stebuklas yra aktualybė, potencialiai glūdinti žmonių sąmonėje; stebuklas yra žmonių rankose, net jei jie to ir nesuvokia. Stebuklas yra moralinis įvykis, ir jis dažniausiai viešosios nuomonės sutinkamas kaip moralinis nuopuolis. Ką gi, dažniausiai jis toks ir yra – nuopuolis nuo moralinės stagnacijos, laisvės aktas. Stebuklas ir yra laisvė, priverčianti išsigąsti patį Dievą (Sartre’as). Štai kodėl ateistas Che Guevara savo dienoraštyje galėjo parašyti: „Baimė yra tai, kas priverčia vertinti gyvenimą“, ir štai todėl kartais tenka už krikščioniškąją moralę pakovoti ne prieš ateistus, bet prieš daugumą krikščionių.
Ar šioji stebuklo baimė neprimena Hegelio aprašytos nelaimingos sąmonės laikysenos, išsilaisvinusios iš pono primestų pančių, supratusios, jog yra laisva, tačiau laisvę manifestuojančios niūriame eskapizme? Šiandien kolektyvinėje sąmonėje sentimentus keliantis „Baltijos kelias“, gyvų žmonių grandinė, simbolizuojanti išsilaisvinimą iš ideologinių ir ekonominių pančių, ima virsti istorinio farso simboliu, vidine prieštara, nelaimingos sąmonės sentimentu, jungo ilgesiu.
Ir labiausiai stebina ne tai, jog šį sentimentalizmą demonstruoja „senoji karta“, tarytum tie seni kvailiai, aprašyti Filipo Larkino, gyvenantys ne čia ir dabar, bet ten, kur viskas vienąkart nutiko. Labiausiai stebina jauni žmonės, ir ne vien neonaciai, „padjezdo“ kultūros atstovai, nemokantys rišliai kalbėti gimtąja kalba, bet jaunieji intelektualai. Štai Vainius Bakas neseniai „Litmenyje“ (sausio 27 d.) rašė, jog gręžtis į tradiciją šiandien reiškia eiti prieš srovę, o mąstyti „sakraliniais verčių matais“ – provokuoti.
Pozicija, esą gręžtis tradicijos link reiškia eiti prieš srovę, žinoma, nėra nepagrįsta, jei srovę, kuriai priešinamasi, įsivaizduosime ne kaip homogenišką tiesę, ramiai judančią nuo taško iki taško pagal Dievo planą, bet kaip, tarkime, apskritimą, kurio bet kuriame taške gali įvykti visiškai nenuspėjamas ir stebuklingas pertrūkis. Tačiau Bako minėtas provokatyvumas neverčia mūsų minčių keisti kryptį, neskatina pertrūkio, bet stengiasi užkirsti jam kelią.
Aleksandras Kojeve, interpretuodamas Hegelio „Dvasios fenomenologiją“, yra apibrėžęs skirtumą tarp krikščioniškos ir ateistinės laiko koncepcijų. Anot jo, tikinčiajam esminė (Dievo) sąvoka atsiskleidžia laike, tačiau nėra tiesiogiai susijusi su laiku (taigi, ir su laikinu fenomenų pasauliu), ji tik atsiskleidžia laike, bet pati yra amžina ir nekintanti, egzistuojanti kažkur anapus erdvės ir laiko; laikina egzistencija mums negali atskleisti tiesos, nes amžinoji tiesa yra nekintanti, ir mūsų santykis su ja yra nekintantis, kinta tik pasaulis ir mes (bet ne pats santykis su tiesa/Dievu, visad išliekantis toks pat, esantis tam tikra Dievo dovana, siųsta mums kaip gebėjimas jausti jo buvimą).
Tad bet koks mėginimas šį santykį suardyti, tiesą iš Dievo rankų susigrąžinti į savąsias, teigti, jog tiesa neegzistuoja už mūsų laikino pasaulio ribų, bet yra išgyvenama ir patiriama jame kaip jis pats ir mes, čia ir dabar, visad yra sutinkamas su moraline panieka, pavadinamas kėsinimusi į „amžinąsias vertybes“(tarsi mes, laikinos būtybės, turėtume šansų kėsintis į tą amžinybę). Tikinčiajam amžinoji tiesa yra apreikšta vienąkart ir visiems laikams, ir ji tokia pat buvo vakar, šiandien, tokia pat išliks ir po kelių šimtų metų. Tikinčiajam gyventi tiesoje reiškia gyventi už laiko, už kintančios egzistencijos ribų, kai tuo tarpu, kaip siūlo Kojeve, hegeliškas gyvenimas tiesoje yra gyvenimas laike ir pasaulyje. Tikinčiajam, Ekleziastui, niekada nieko naujo nenutiks po saule.
Šiandien politinėje-ideologinėje retorikoje naudojami visi triukai, idant nieko naujo po ta saule ir neįvyktų. R. Ozolui tiesa yra tauta – ne guvi, besilaisvinanti iš vulgaraus biologinio ir religinio identiteto, bet redukuota iki veislės lygio. Tiesa I. Degutienei yra šeima – ne dviejų individų laisva valia kuriama partnerystė, bet šeima, tokia, kokia ji kažkada buvo (Seimo pirmininkė praėjusią Valentino dieną suskubo tautiečiams priminti tradicinės šeimos svarbą).
Net kai kurie filosofai nusileidžia iki tokio lygio, jog tampa panašūs į banalius buitinius išminčius, a la Donelaičio Pričkus, ima kalbėti apie velnią politikoje ir apie chuntas Konstituciniame teisme, tarsi apsėsti chimerų, gindamiesi nuo jų „amžinosiomis vertybėmis“. Regis, laisvės sąvoka jiems prilygsta smerktino nuopuolio sąvokai, ir protestuoti reiškia palaikyti status quo; viskas jiems privalo vykti pagal jų (Dievo) planą, net ir stebuklai.
2012 03 30
