Įdomu, ką žmogus pakinkė pirmiau: arklį, šunį ar kitą žmogų? Ko gero, nesvarbu – juk ir tie, ir anie tebėra įkinkyti. Žmogus iki šiol sėkmingai naudoja arklio ir kito žmogaus fizinę jėgą, tik žmogaus galimybės didesnės – jis tavo turtą ne tik suveš į pastogę, bet dar ir saugos geriau už vilkšunį, o užsiundytas kausis dar pasiučiau už patį pikčiausią kovinį šunį. Žmogus yra pats gabiausias gyvūnas ir pati universaliausia gamybos priemonė – jį galima kinkyti į karučius, į didesnį vežimą ir į sunkų protinį darbą. Žmogus tinka valyti kanalizaciją, ieškoti aukso ir sprogmenų, jis gali likviduoti avarijų pasekmes, o gerai užprogramuotas – netgi sukurti atominę bombą ir naikinti kitus nereikalingus žmones. Ne, žmogus taip greit neišeis iš mados!..
Arklys, šuo ir kitas žmogus – jie visi labai reikalingi prie ūkio. Šiuo požiūriu jie yra lygūs. Įdomu, ar visada? Ar visada žmogus kitą žmogų laikė už gyvulį? Ar jautė žmogus kokį moralinį skrupulą, kai pirmą sykį kitą žmogų kinkė į arklą, kai pirmą sykį drožė rimbu ir varė eiti greičiau? Ar darbiniam žmogui kilo toks klausimas: kodėl tu mane?..
Vėliau – suprantu, atsirado religija ir prašmatni žmogaus panaudojimo ideologija. Ji surūšiavo žmones į luomus, į kastas, į šventuosius ir nusidėjėlius. Tie, kurie gimė blogi ir nusikaltę, turi dirbti geriesiems, savo algą jie gaus po mirties. O tada, kai viena gentis apiplėšė kitą gentį – atėmė užmuštą mamutą, saują iškultų rugių ir pasigavo kelis pabėgti nespėjusius priešų vaikigalius? Ar kilo jiems kokių abejonių, uždarant tuos bernus kartu su gyvuliais?..
Tikriausiai – ne. Juk ir dabar kai kurios tautos laiko save žvėrių ir gyvulių ainiais, kiti save kildina netgi iš paukščių. Žvėris, gyvulys, paukštis, žmogus yra beveik tas pats. Jokių čia pirmenybių ir prigimtinių teisių! Teisė yra viena – tai stipresniojo teisė. Mes pakinkėm tave, tu mums ir tarnausi. Klausi, ar tai teisinga? Pakentėk – ateis sekmadienis, kunigas viską paaiškins.
Ar žmogus galėjo kainuoti tiek pat, kaip ir stiprus darbinis arklys? Tikrai?.. Dabar jo galimybės kitos. Vienas įkinkytas žmogus gali pavežti daugiau nei šimtas, tūkstantis sunkiasvorių arklių, o gerai apginkluotas jis išžudys žmonių daugiau nei visi Afrikos liūtai. Asilo neišmokysi dirbti kompiuteriu, beždžionė nepasakys pamokslo, vokiečių veislės aviganis nesukurs atominės bombos.
Žmogus – pati geriausia, universaliausia darbo jėga, juk ir mėsai žmonių neaugina niekas! Gal tik naciai mėgino daryti iš jų kaulamilčius ir panaudoti jų odą foteliams. Ir tai jie mėgino utilizuoti ne visus, tik atliekamus, netinkamus veislei ir kitaip išbrokuotus žmones.
Visas kitas verslas žmones pritaiko šimtą sykių efektyviau. Jis panaudoja ne tik mūsų smegenis, akis, rankas ir kojas – šiandien nerasim nė vieno žmogaus organo, kuris neduotų pelno kitam apdairiam žmogui. Dabar korporacijos kovoja netgi dėl žmogaus fekalijų – tiksliau, dėl teisės surinkti, tvarkyti fekalijas ir gauti didžiulį monopolinį pelną. Konkurentai susimuša prie žmogaus lavono ir negali sutarti, kas patogiau palaidos, o ir palaidotas žmogus dar neša pelną kapinių savininkui, gėlių, antkapių verslui ir aišku, bažnyčiai, kuri už tam tikrą sumą pūvantiems kaulams gali atlikti mišias. Nuo gimimo iki mirties, nuo smegenų iki fekalijų tu reikalinga prekė.
Žmogus - kalbėti mokanti prekė. Kam aš reikalingas? Kokia mano buvimo prasmė? Arklys, šuo, netgi kompiuteris šito neklausia. Darbinis žmogus taip užprogramuotas, kad jis nuolatos ieškotų savo pritaikymo ir amžinai norėtų tarnauti. Nesvarbu – kam: kitų sugalvotai idėjai, šeimininko valstybei, šeimininką paskyrusiam Dievui ar technologijos pažangai. Svarbu, kad darbinis žmogus negyventų tik šiaip, pats sau, niekam neduodamas pelno. Būna, gerai išdręsuotas kovinis žmogus sutinka mirti už šeimininką, o netekęs jo palankumo verčiau pats peiliu persipjaus pilvą.
Man įdomu, kaip viskas eisis toliau. Darbinis žmogus išgyvena tik pakinkytas, jis neturi savo vežimo ir negali pats vienas nieko pasidaryti, net parsivežti malkų – vežimas yra ne jo, miškas – irgi šeimininko. O šeimininkas stiprus tik tada, kai pasikinko būrį darbinių žmonių. Šeimininko vienintelis tikslas ir pašaukimas – vieną dieną pakinkyti visą pasaulį. Bet darbinių žmonių reikės vis mažiau ir mažiau!
Šiandien įsigalėjęs Lietuvos ūkininkas kartu su savo sūnumi, žentu ir vienu sūnėnu užaugina tiek grūdų, kiek anais laikais užaugindavo visas tarybinis ūkis. Nauja technologija gali daugiau nei visas kaimas žmonių. O miestas? Tenai, kur sėdėjo keturios mašininkės, dabar pastatytas vienas kompiuteris; kur sąskaitas rašė penkios buhalterės, užtenka vienos kompiuteristės. Ar ne per daug pasikėlė darbiniai žmonės? Ar tikrai jų reikia tiek daug? Ar ne todėl kyla šitiek pasaulio problemų, kad žmonių priviso devynios galybės? Ar nereikėtų pamažinti?
Pamažinti, žinoma, galima. Ne taip, kaip ansksčiau, per šventuosius ir paprastuosius karus, per gulagus, konclagerius ir inkvizicijas. Kam šitaip grubiai? Galima juk šimtą sykių švariau, pigiau, efektyviau, pritaikant naujas technologijas, tarkim, genetiką. Gyvulių laikome tiek, kiek mums reikalinga, tdi kam laikyti per daug darbinių žmonių? O atranka gal dar pagerintų rūšį, gal pavyktų išvesti kokią mažesnę, bet produktyvesnę veislę?
Sakykim, kad tai įmanoma. Tarkim, pasaulyje lieka keli šeimininkai, jie valdo būrį darbinių žmonių – visokių profesorių ir išradėjų, tie visokie profesoriai ir išradėjai kuria naujas technologijas, o technologijos kuria pašios save ir gamina, gamina, gamina… Įsivaizduojat? Gamina beveik be išlaidų – juk šerti darbinių žmonių kaip ir nebereikia!
Norėčiau išvysti tokius laikus. Tai būtų labai juokinga. Sėdi būrelis planetos savininkų ant savo gamybos šiukšlių krūvos ir klausia patys savęs: kas visa tai pirks?
Kuriems velniams visa tai reikalinga? Kam reikalingos prekės, jeigu nėra pirkėjų? Kam stadionai, jeigu nėra gladiatorių? Kam valstybė, jeigu nėra vergų? Kam visa šita kultūra, jeigu nelieka vartojimo? Kam tada mes, vergvaldžiai, jeigu neturime ko pakinkyti?
2012 02 22
