2011 m. vasarą padaręs ilgą pertrauką, Lietuvos interneto erdvėje vėl aktyviai veikia laisvamaniškas „Apostazės“ tinklaraštis. Jame viešinami faktai leidžia susidaryti objektyvų vaizdą apie negatyvią religinių institucijų, ypač – Romos katalikų bažnyčios, įtaką pasaulio bendruomenei. Italijos katalikų bažnyčia mokės nekilnojamojo turto mokestį, o Lietuvos?
Italijos ministras pirmininkas Mario Monti praėjusįjį ketvirtadienį informavo, kad Italijos bažnyčiai ir Vatikanui teks papurtyti kišenes ir mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Įstatymo projekte numatoma, kad Bažnyčia turės mokėti mokesčius nuo bet kokio ne kulto reikalams naudojamo nekilnojamojo turto. Tuo atveju, jei patalpos naudojamos ir kulto, ir komercinei veiklai vykdyti, apmokestinama bus komercijai naudojama turto dalis.
Pasak žiniasklaidos, tai – nelengvas uždavinys, nes neegzistuoja jokio Bažnyčiai priklausančio nekilnojamojo turto registro. Manoma, kad jai priklauso apie 20−30 proc. viso Italijos nekilnojamojo turto. Savaitraščio „L‘Espresso“ žurnalistoStefano Livadiotti, nemokėdama nekilnojamojo turto mokesčio Bažnyčia per metus sutaupo mažiausiai 700 mln. eurų. Tuo tarpu Italijos bažnyčiai artimas dienraštis „Avvenire“ skelbia, kad dėl šios privilegijos bažnyčios tarnai sutaupo mažiau nei 100 mln. eurų.
Privilegijas šioje srityje turi ir tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. skelbia, kad mokestis nerenkamas už tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų nekilnojamąjį turtą, o kitų religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), naudojamą tik nekomercinei veiklai arba kulto apeigų reikmenų gamybai.
Kaip anksčiau yra skelbęs Delfi.lt, Lietuvos katalikų bažnyčia Vilniuje ir Kaune valdo mažiausiai 200 mln. Lt vertės nekilnojamąjį turtą prestižinėse miestų vietose ir patenka į brangiausio nekilnojamojo turto savininkų 200-uką. Žurnalo „Veidas“ užsakymu, Registrų centras sudarė dviejų šimtų brangiausio nekilnojamojo turto Lietuvoje savininkų sąrašą, kuris atskleidė, kad tradicinės religinės bendruomenės atsiduria net keturiose sąrašo vietose. Tačiau suskaičiuoti viso Katalikų bažnyčios valdomo turto Lietuvoje, kaip ir Italijoje, nepajėgiama, nes turtas išbarstytas per daugybę rankų – skirtingas arkivyskupijas, parapijas, vienuolynus.
Iš religinių bendruomenių brangiausią nekilnojamąjį turtą valdo Vilniaus arkivyskupija, sąraše užimanti 35 vietą. Jos žinioje beveik 111 mln. Lt vertės turtas. Vilniaus arkivyskupijai priklauso 109 statiniai, tarp jų ir bažnyčios – visi jie įkainojami 77 mln. Lt. Arkivyskupijai priklauso ir 40 gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, kurių vertė 33 mln. Lt. Beje, Seimas birželį pritarė Vyriausybės ir Vilniaus arkivyskupijos susitarimui grąžinti pastarajai 4 tūkst. kvadratinių metrų ploto užimančias buvusio vienuolyno patalpas šalia Vyriausybės rūmų. Bendras šių statinių ir patalpų plotas siekia 81 tūkst. kvadratinių metrų – tai prilygsta Kauno „Akropoliui“.
Brangaus nekilnojamojo turto turi ir Lietuvos jėzuitų provincija, atsidurianti 84-oje brangiausio nekilnojamo turto savininkų sąrašo vietoje ir valdanti 52,8 mln. Lt vertės turtą. Toliau rikiuojasi Kauno arkivyskupijos kurija, esanti 138-oje sąrašo vietoje ir valdanti 35,6 mln. Lt vertės turtą.
Vatikano cenzoriai uždraudė dar vieno žinomo teologo knygą
Buvusioji inkvizicija – dabartinė Tikėjimo doktrinos kongregacija – uždraudė naujausią žinomo Ispanijos teologo Marsijano Vidalio (Marciano Vidal) knygą dėl jo požiūrio į homoseksualumą. Vatikano cenzūros prievaizdai šiam kunigui redemptoristui priekaištavo dar 2001 m. dėl jo laikysenos homoseksualumo, masturbacijos, kontracepcijos, pagalbinio apvaisinimo ir „teisinio nėštumo nutraukimo liberalizavimo“ atžvilgiu. Naujausioji M. Vidalio knyga buvo išleista Brazilijoje ir Argentinoje. Knygą Vatikanas kol kas uždraudė tik Argentinoje, nes būtent iš šios šalies atkeliavo skundas Tikėjimo doktrinos kongregacijai.
Praėjusiųjų metų lapkritį Jozefo Ratzingerio įpėdinis kongregacijos prefektas kardinolas Viljamas Levada (William Levada) leidyklos „Šv. Pauliaus bendruomenė“ filialui Argentinoje nurodė išimti iš prekybos M. Vidalio 2010 m. išleistą knygą „Seksualumas ir homoseksualumas krikščioniškos moralės požiūriu“. Kaip laiške teigė V. Levada, knyga „prieštarauja bažnyčios mokymui apie seksualumą“. Jis taip pat nurodė leidinį pašalinti iš katalogų bei nutraukti jo reklamą. M. Vidalis knygoje teigia, kad istorijos raidoje Bažnyčios mokymas homoseksualumo atžvilgiu kito, todėl negali būti laikomas dogma.
Kaip turi atrodyti krikščioniška pornografija?
Pasirodo, krikščioniška (arba gospelo) pornografija visiškai įmanoma, jei laikomasi Bažnyčios parėdymų. Apie tai informuoja žurnalas Yorokobu.
Pirma, filme besifilmuojanti pora turi būti sutuoktiniai, žinoma, ne tik ekrane, bet ir realiame gyvenime. Antra, jie turi būti krikščionys ir aiškiai bei atvirai liudyti tikėjimą savo elgsena, veiksmais ir kalba. Kaip? Melsdamiesi kartu, skaitydami Bibliją, padėdami parapijos klebonui bažnyčioje ir t. t. Trečia, nereikalaujama, kad aktoriai būtų tobuli ar skaistūs, tačiau jie privalo vienas kitam rodyti pagarbą, meilę ir švelnumą. Draudžiamos nepadorios užuominos ir nešvankūs žodžiai, tačiau krikščioniškos seksualinės sueities metu galima spontaniškai vaitoti ir dejuoti.
Krikščioniškos pornografijos filmai turi būti įkvepiantys ir pamokomi. Taigi, jokio sekso vien dėl sekso; turi būti pabrėžiamos Šventojo rašto vertybės: šeima, atsidavimas, meilė ir pan., o filmą žiūrintys sutuoktiniai galėtų išmokti, pvz., naujų pozų, kurias vėliau išbandytų. Filmuose gali būti ir nesantuokinio sekso (svetimavimo) scenų, jei tik žiūrovas supranta, kad tai nepataisoma žala ir mirtina nuodėmė, už kurią veikėjas/a sulauks pelnytos Dievo bausmės.
Religiniai fanatikai nusiaubė meno galeriją
Įniršę katalikai nusiaubė meno galeriją „Fresh Gallery“ Madrido centre. „Mums paskambino policija ir pranešė, kad buvo išdaužyti galerijos langai, o į vidų įmesti molotovo kokteiliai, kurie laimei nesprogo“, − pirmą nakties dienraščiui pasakojo galerijos savininkė Topacio Fresh.
Religinių fanatikų pyktį galerija užsitraukė dėl eksponuojamos kanadiečio kinomenininko Bruce LaBruce fotoparodos „Obscenity“. Tai – erotikos ir katalikškų vaizdinių mišinys, kuriam pozavo garsūs modeliai. Vienoje Pietos versijoje nusifotografavo daininkė Alaska ir jos vyras Mario Vaquerizo. Būtent dėl šios nuotraukos M. Vaquerizo buvo žaibiškai atleistas iš televizijos kanalo COPE, priklausančio Ispanijos vyskupų konferencijai.
Wikileaks: Vatikanas žinojo apie seksualinę prievartą Afrikoje ir rėmė invaziją į Iraką
„Wikileaks” paviešino dokumentus, įrodančius, jog Vatikanas seniausiai žinojo apie Afrikoje katalikų kunigų prievartaujamas vienuoles. Afrikoje siaučiant AIDS epidemijai, vienuolės katalikų bažnyčios dvasininkams buvo rizikos nekeliantis malonumų šaltinis. Kaip skelbia liudininkės, pastojusias vienuoles Dievo tarnai vertė darytis abortus.
Paskelbti dokumentai taip pat rodo, kad visuotinės katalikų bažnyčios hierarchai rėmė invaziją Irake, net jeigu karo veiksmai nebuvo sankcionuoti tarptautinių organizacijų. Be to, Vatikanas ieškojo paramos opozicijoje atsidūrusiems dešiniesiems Lotynų Amerikoje (visiems žinoma, kuo tai baigėsi).
Pedofilijos nusikaltimai Romos katalikų bažnyčiai atsiėjo gerokai daugiau nei 2 mlrd. JAV dolerių
Vatikane vykstančiame simpoziume „Pagijimo ir atsinaujinimo link“ pateikta kai kurių tikrai skandalingų faktų. Tikėjimo doktrinos prefektas kardinolas Williamas Josephas Levada pripažino, kad jo vadovaujama kongregacija nuo 2001 metų gavo 4 000 pranešimų apie lytinį vaikų ir paauglių išnaudojimą. Tai – antras kartas, kai Šv. Sostas oficialiai pateikia tokius duomenis. Tačiau šie skaičiai nublanko prieš ekspertų iš JAV Michaelo Bemi, Nacionalinės katalikų rizikos valdymo grupės (Vermontas) pirmininko, ir Patricijos Neal, vaikų apsaugos programos „Virtus“ Oklahomoje direktorės, pateiktus duomenis. Anot jų, vien tik JAV dvasininkų-pedofilų aukų skaičius siekia 100 000.
Pranešėjai nurodė, kad „Jay College of Criminal Justice“ ataskaitoje, kurioje buvo tiriamas laikotarpis nuo 1950 iki 2002 metų, buvo identifikuotos 10 667 dvasininkų aukos. Iki 2009 metų šis skaičius išaugo iki 15 235. Pasak ekspertų, statistika rodo, kad didžioji dauguma kunigų lytinio išnaudojimo aukų niekada nepraneša apie įvykdytus nusikaltimus, o realus jų skaičius gali siekti 100 000. Anot M. Bemi ir P. Neal, prie šio skaičiaus dar reikėtų pridėti pastaraisiais metais išaiškėjusius kunigų nusikaltimus „daugelyje Afrikos šalių, Australijoje, Austrijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Čilėje, Vokietijoje, Indijoje, Olandijoje, Filipinuose ir Šveicarijoje“.
Ekspertai pateikė dar vieną – iki šiol neskelbtą skaičių, kuris gali padėti įsivaizduoti katalikų dvasininkų įvykdytų nusikaltimų mastą. Anot jų, Katalikų bažnyčia aukoms, teisininkams, medicininei pagalbai ir pan. išleido gerokai daugiau nei 2 000 mln. JAV dolerių. „Turime savęs paklausti, kiek ligoninių, seminarijų, mokyklų, bažnyčių, globos namų smurtą patyrusioms moterims ir vaikams, valgyklų, klinikų galėjome pastatyti už šiuos pinigus?“, − gluminantį klausimą Vatikane susirinkusiems delegatams uždavė ekspertai.
Tai – ne pirmas kartas M. Bemi ir P. Neal tenka elgtis garbingai ir parodyti drąsą. Jau anksčiau ekspertai yra paneigę Vatikano mitus, kuriais Šv. Sostas bandė dangstyti dvasininkų pedofilijos problemą. Tušuodami nusikaltimus Vatikano pareigūnai teigė, kad katalikų dvasininkų pedofilija yra tik JAV problema, kad šią problemą „išpūtė“ priešiškai nusiteikusi sekuliari žiniasklaida ir pralobti siekiantys advokatai ir, žinoma, nuolatinę Šv. Sosto dainelę, kad dėl šių nusikaltimų kalti gėjai...
2012 m. sausis-vasaris
