Kiekviena nauja pilietinė organizacija kuria savo diskursą, kuriuo siekia tiek suformuoti savo identitetą, tiek atskirtį nuo kitų grupių. Diskurso galia, steigianti tiesą, neretai naudojama kurti naujus priešus. „Naujosios Kairės 95“ diskursas – ne išimtis. Todėl verta klausti – kokius priešus konstruoja ši sąjunga?
2007 metais susikūrusi „Naujoji Kairė 95” (NK95) pradėjo savo veiklą manifestu (1), kuriame paskelbė 45 tezes, išreiškiančias pagrindines šios organizacijos viltis ir būsimos „kovos“ gaires. Nėra lengva analizuoti šį kūrinį, nes vos ne kiekviena tezė reikalauja atskiro svarstymo ir sunku rasti kokių nors tvirtų bendrybių tarp jų.
Šis judėjimas nesunkiai savo retorikoje sugeba panaudoti militaristinę logiką: „Metame ideologinį ir teorinį iššūkį“, „Esame pasiryžę kovoti“, „Skelbiame moralinį ir politinį karą“ ir tuo pačiu varijuoti religinio turinio pranešimais: „Išpažįstame visų žmonių lygias galimybes“, „Krikščioniškoji, judėjiškoji, budistinė, islamiškoji meilė ir rūpinimasis silpnaisiais bei vargstančiaisiais yra kairiosios vertybės“, „Metame iššūkį bet kokiam norui krikščionybę bei kitas religijas sieti su reakcinga ar konservatyvia laikysena“ (2).
Būtent dėl postmodernaus manifesto daugiakryptiškumo, verta įsiklausyti į šios grupės prisistatymą: „Naujoji kairė 95“ – tai alternatyvios moralinės ir intelektualinės laikysenos suvienytas naujos kartos žmonių sąjūdis, kuris pirmiausia taikosi į žmonių įsitikinimus bei jais grindžiamą praktiką, o taip pat siekia socialinio teisingumo, kurio šiandien taip trūksta Lietuvoje“ (3).
Tokie buvo patys pirmieji tikslai, kurie, kaip pabrėžė jų kūrėjai, ateityje tūrėtų keistis arba bent jau plėstis kartu su prisijungusių narių skaičiumi.
Pats akivaizdžiausias ir lengviausiai pastebimas priešas – socialinis neteisingumas. Todėl manifeste, šalia agresyvaus taikymosi į žmonių įsitikinimus, dažnai akcentuojamas socialinio teisingumo siekis: „Mus vienija socialinio teisingumo ir socialinės atsakomybės idėjos“, „Verslas yra dinamiška visuomenės gerovę kurianti jėga, tačiau jis privalo būti grindžiamas socialinės atsakomybės bei socialinio teisingumo principais“, „Net ir būdama Europos Sąjungos nare, Lietuva netaps civilizuota visuomene, kol pasiturintį gyvenimą gyvens tik mažuma“, „Politikos tikslas – priešintis kapitalizmo sukurtoms nelygioms galimybėms, socialinei atskirčiai bei hierarchiniams galios santykiams“, „Privalome burtis į profesines gildijas – tik taip įmanoma kolektyviai priešintis neteisėtam dirbančiųjų išnaudojimui“, „Naujoji kairė – tai ne vidurio kelias tarp socializmo ir kapitalizmo, bet sistemiškas priešinimasis socialinį teisingumą iškreipiančioms galios institucijoms“ (4).
Būtent šios galios institucijos, iškreipiančios teisingumą, ir turėtų būti NK95 taikinys, tačiau neįvardijama, kas tai yra, todėl paaiškinimų tenka ieškoti kitur.
Pasiremdami Tueno A. van Dijko pateikta diskurso analizės „schema“ – a) kalbos naudojimas, b) įsitikinimų bendrystė, c) socialinis bendravimas, – paieškokime, kur ir kaip pasireiškia NK95 socialinio teisingumo įgyvendinimas (jeigu jis apskritai pasireiškia) ir kas galiausiai tampa pagrindiniu NK95 priešu.
Gausiai NK95 internetiniame puslapyje talpinamose publikacijose žodžiai „socialinė lygybė“ nefigūruoja. Nefigūruoja ne tik žodžiai, nefigūruoja net panašios temos. Daugių daugiausia paminimas žodis „profsąjunga“, kuris toli gražu tiesiogiai nenurodo jokios socialinės lygybės, nors pats profsąjungų diskursas turėtų atspindėti darbininkų kovą už savo teises.
Iš gausybės NK95 rengiamų auditorijų-diskusijų-konferencijų, tik viena turi sąsajų su socialine gerove: „Lietuvos pilietinio neįgalumo peripetijos – profsąjungų atvejis“. Trumpai jos tikslai pristatomi taip: „Auditorijos metu bus trumpai pristatyta Lietuvos darbo judėjimo istorija: ryškiausi įvykiai, sprendimai ir personalijos, nulėmusios dabartinį profsąjungų, verslo ir valstybės santykį. Auditorijos dalyviai kartu ieškos Lietuvos pilietinės visuomenės stagnacijos ir konformizmo priežasčių. Diskusijoje pranešėjas kvies svarstyti tris pilietinio neįgalumo įveikimo modelius - ideologinio masių švietimo intensyvinimą, galimą teisinę ir politinę profsąjungų „liustraciją" ir bendrą veiklų radikalizaciją. Atskiro dėmesio sulauks profsąjungų ir pilietinės visuomenės santykiai su ideologiniais (partijos, anarchistai) ir anti-ideologiniais (pvz. Jungtinis demokratinis judėjimas) dariniais. Bus kalbama ir apie profsąjungų veikėjų žodyno atnaujinimą siekiant, kad judėjimas taptų patrauklus ir aktualus žmonėms“ (5).
Iš šio trumpo teksto nesunku išskaityti socialinės gerovės sąlygas: masių švietimas, profsąjungų stiprybė ir radikalesnė veikla.
2008 05 01 prie Lietuvos parlamento vykusiame renginyje-protesto akcijoje, skirtoje paminėti Darbo dieną, pasisakiusi NK95 narė Jolanta Bielskienė taip pristatė už socialinę lygybę kovojantį sąjūdį: „Naujoji Kairė 95 – intelektualinis judėjimas“ (6). Po šių žodžių seka trumpa mintis: žmonės dirba už minimalų darbo užmokestį. Neaišku, ar moteris daugiau nieko nepasakė, ar ta medžiaga tiesiog buvo iškirpta, kaip „neintriguojanti ir nieko nedominanti“.
Ant koncertuoti skirtos scenos užlipusi intelektualė neabejotinai priminė pilietiško už socialinę gerovę kovojančio asmens parodiją: vieta, pasirinkta kalbėti apie socialines problemas, buvo skirta pasilinksminimams, kur, šalia banalių dainų, pseudograudžiu stiliumi verkšlenama dėl „neteisybės“. Tai net ne pastišas – čia neimituojama ir nevaidinama nejuokinga ironija, čia ji tampa vieninteliu būdu prabilti. Taip nutrinant ribą tarp juoko ir graudulio.
Kad įrodytų savo intelektualumą, 2009 metais NK95 išleidžia knygą „Demokratija be darbo judėjimo?“, kurios sudarytojas – NK95 širdis – Andrius Bielskis, įvade teigia: „Ši nedidelė knygelė – tai beveik dviejų metų Naujosios kairės „diskursyvinio aktyvizmo“ rezultatas“ (7).
Tačiau mus turėtų dominti ne tai. Daug įdomiau už panašias deklaracijas yra gerokai pakitęs pačios NK95 pristatymas šios knygos išnašoje: „Naujoji kairė 95 – tai intelektualus visuomeninis judėjimas, įkurtas 2007 metų gegužės 1 dieną, viešai paskelbus NK95 manifestą. Pagrindinis judėjimo tikslas – tai noras reabilituoti kairiąsias vertybes ir idėjas Lietuvoje. Tiesiogiai nedalyvaudama didžiojoje politikoje NK95 tiki, jog angažavimasis socialdemokratinėms ar apskritai kairiosioms vertybėms parlamentinėje politikoje yra galimas tik tuomet, kai visuomenėje atsiras kritinė masė piliečių, kurie aiškiai suvoks savo priklausymą politinei kairei. NK95 kritikuoja neoliberalų kapitalizmą, pasisako už didesnę socialinę lygybę ir teisingumą, kovoja už žmogaus teises“. (8)
Akivaizdžiai kinta proklamacijos. Pradinė šio judėjimo idee fix – kova su įvairiomis nelygybės formomis – pamažu transformuojama į švietėjišką misiją. Dar daugiau – NK95 tarsi ir pripažįsta, kad be kritinės piliečių masės nepavyks nieko pasiekti. Ir tai suprantama – šis judėjimas sulaukė milžiniško visuomenės nepritarimo dėl savo liberaliosios demokratijos peršamos ideologijos: tai atsispindėjo tiek interneto komentaruose, tiek dešiniųjų straipsniuose, kurie būdavo kaip atsakas „kairiųjų“ minčių propagandai. Priešais tapo ne teisingumą iškreipiančios galios institucijos, bet konservatoriai, tradicionalistai ir tie, kas nesutiko su NK95 idėjomis.
Toliau įvade į knygą „Demokratija be darbo judėjimo?“ Andrius Bielskis sako: „Nuo pat pradžių NK95 suvokė savo veiklą kaip alternatyvaus diskurso kūrimą. Ko itin trūko Lietuvoje visą dešimtmetį – tai politinei kairei angažuotų intelektualų“. (9) Neįmanoma trumpai apžvelgti visų knygoje publikuotų straipsnių, tačiau kai kurie iš jų atitinka šį knygos sudarytojo užmojį, tarkim, Svenno Arne Lie straipsnis „Alternatyvios kairiosios politikos būtinybė Lietuvai“, kuriame kritikuojamas kapitalizmas, socialinė nelygybė ir kt. Tačiau dauguma straipsnių autorių – visai ne NK95 nariai. Kad ir profesorius Gintautas Mažeikis, kuris imasi kritikuoti pačią NK95 kaip perdėm intelektualiai uždarą ir religiškai angažuotą.
Perskaičius knygą susidaro įspūdis, jog buvo sąmoningai „parinkti“ rašiniai, kurie atitiktų NK 95 manifeste deklaruojamas pradines vertybes, kurios realioje sociopolitinėje ir kultūrinėje erdvėje yra visai kitokios, kaip vėliau pamatysime iš NK95 publikacijų spaudoje ir rengiamų performatyvios kritikos seansų.
Šis pasiklydimas vertybėse – tik vienas iš nedaugelio klystkelių, kuriais nuėjo NK95, nesugebėjusi užmegzti jokio kontakto su kritine piliečių mase. Iš tiesų organizacija nuo savo įsikūrimo pradžios išliko solipsistine intelektualų smėlio dėže, kurioje vienintelis „švietėjiškas“ diskurso aspektas – tai kalbėjimas vėjui. Per visą savo veiklos laiką NK95 nesugebėjo į savo „kovą už socialinį teisingumą“ įtraukti jokios kitos organizacijos, nesugebėjo sukurti nė vieno ryškaus pasipriešinimo „veiksmo“ nei socialinei nelygybei ginti, nei juo labiau pulti kapitalizmą.
Internetiniame NK95 puslapyje publikuojami straipsniai tarsi ir turėtų būti arba „kovos už lygybę“ išraiška, arba „kairiojo diskurso“ kūrimo kregždės. Bet net jų pavadinimai tolimi minėtai problematikai: Donatas Paulauskas: „Religijos laisvė ir kryžiaus politika“; Daiva Repečkaitė: „Pamirškite seksą, tai – politika“; Artūras Rudomanskis: „Neofašistų paradas – ant žydų kapų?“; Andrius Bielskis: „Ar homoseksualumas nuodėmė?“; Daiva Repečkaitė: „Bažnyčia nepaleidžia jos autoritetu nebetikinčių „popierinių“ narių“; Nida Vasiliauskaitė: „Apie 1941-uosius, žydus ir „mus“; Daiva Repečkaitė: „Antisemitizmas Lietuvoje – iš neišmanymo?“; Nida Vasiliauskaitė: „Šeimos aikštė, arba apie viešumą“; Artūras Rudomanskis: „Lietuviškumas: meilė ar grėsmė Lietuvai?“; Donatas Paulauskas: „Apie Bažnyčios mandatą politikoje“; Nida Vasiliauskaitė: „Nukąsta sienų terliotojo ranka, arba vizualinė agresija kaip politika“; Donatas Paulauskas: „Vietoj žmogaus teisių – Vatikanas“?; Donatas Paulauskas: „Kūno problema konstruojant negalią“; Džina Donauskaitė: „Valdžia finansiškai remia su ekstremizmu siejamą jaunimą“.
Alternatyvaus NK95 diskurso kūrimas, kuris, žvelgiant iš knygos „Demokratija be darbo judėjimo?“ puslapių, lyg ir turėtų reikšti tam tikrą ekonominių santykių, socialinės lygybės ir gerovės bei pilietiškos visuomenės problemų apmąstymą, publikacijose žiniasklaidoje virsta kapitalistinės liberaliosios demokratijos propaganda, niekuo nesiskiriančia nuo tos, kuri importuojama kaip „istorijos pabaigos“ amžinoji vertybė tiek iš JAV, tiek iš ES, ir kurią, kokia likimo ironija, kritikuoja pats A. Bielskis: „Liberali demokratija, nei jei ji šiandien yra dominuojanti politinė santvarka, nėra vienintelė. Tai, kad ji laikoma geriausia iš blogiausių santvarkų, nereiškia, jog samprotavimai apie alternatyvas yra nereikšmingi“. (10)
Kur yra tos alternatyvos – neaišku. NK95 publikacijos spaudoje (o tai pats tikriausias socialinis bendravimas) yra ne apie alternatyvas liberaliajai demokratijai, o kova už ją, kitaip sakant, pats tikriausias pataikavimas dešiniosioms jėgoms. Pastangos įsteigti liberaliąją demokratiją kaip tiesą, kurios a priori negalima kvestionuoti, nes NK95 nėra linkusi į polemiką.
NK95 konferencijose-performatyvios kritikos seansuose dažniausiai (trijose iš keturių) skamba žodis „nacionalizmas“. Iš principo savo tematika jos niekuo nesiskiria nuo publikacijų spaudoje.
Suvokdami save kaip kairiosios minties judėjimą, bet judėdami priešinga kryptimi, jauni ir ambicingi Lietuvos intelektualai pasidavė pavojingiausiai XXI amžiaus ideologijai – liberaliajam komunizmui. Keista, o gal dėsninga, bet šį reiškinį pirmasis (ar vienas iš pirmųjų) aprašė Slavojus Žižekas savo knygoje „Smurtas“, kurią išvertė ir išleido tie patys NK95 nariai, padedami DEMOS kritinės minties instituto.
Tiesa, kalbėdamas apie liberaliuosius komunistus S. Žižekas pirmiausia turi omenyje verslininkus, o ne intelektualus: „Liberalieji komunistai yra didieji įmonių direktoriai, atgavę pasipriešinimo dvasią, arba atvirkščiai – kontrkultūros moksliukai (geeks), kurie užvaldė korporacijas. Jų dogma yra nauja postmodernistinė Adamo Smitho nematomos rankos rinkoje versija. Rinka ir socialinė atsakomybė čia nėra priešybės. Jos gali būti suvienytos dėl abipusės naudos“ (11), bet iš esmės jis kalba apie reiškinį, kurio logika yra tokia pati: „Ta pati struktūra, kai reiškinys yra vaistas nuo pavojaus, kurį pats sukėlė, puikiai matoma nūdienos ideologiniame peizaže“(12).
S. Žižekas pasitelkia G. Soroso pavyzdį: „G. Sorosas reprezentuoja negailestingą finansų spekulianto eksploataciją, derinamą su savo pačios priešybe, rūpesčiu dėl katastrofiškų išlaisvintos rinkos ekonominių pasekmių“ (13), kad parodytų, kaip įmanomas šizofreniškas susidvejinimas, kuomet norima paslėpti savo destruktyvios veiklos rezultatus po humanizmo kauke.
Ar ne ta pačia logika vadovaujasi ir NK95 nariai, kurie paskelbia, kad „būti kairiuoju nūdienos Lietuvoje reiškia drąsą, novatoriškumą ir gerą skonį“ (14), bet savo veikla yra patys tikriausi „intelektualiniai merkantilistai“, kurių ideologijos reklamine fraze galėtų tapti Jolantos Bielskienės straipsnio pavadinimas: „Mėgstu gerą kiną, gurmanišką maistą ir noriu revoliucijos“?
NK95 nariai, 2007 m.
Revoliucijos čia nereikėtų suprasti primityvia (prasto skonio) „leninistine-trockistine“ prasme. Tai kokios revoliucijos trokšta šie pseudokontrkultūros moksliukai (geeks)?
„Pasisakome už neatidėliotiną aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimą“; „Klaniniai santykiai, skurdas, galios centralizacijos bei kolegų žeminimo politika universitetuose, poliklinikose bei ligoninėse turi būti pakeisti meritokratijos, demokratinio valdymo bei skaidrumo principais“; „Mokytojų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų viešajame sektoriuje dirbančiųjų interesams pirmiausia atstovauja politikai, todėl turime kovoti, kad politikai iš tikrųjų juos gintų“; „Mes už darnią miestų plėtrą, už ekologišką žemdirbystę, už etišką prekybą ir už atsinaujinančius energijos šaltinius“ (15).
Kitaip sakant, jie „aukština skaitmeninį kapitalizmą kaip in nuce savyje sutelkiantį visus komunizmo elementus. Pakanka tik atsikratyti kapitalistinės formos, ir revoliucinis tikslas bus pasiektas. Anot jų, tiek senoji dešinė, besiremianti absurdišku tikėjimu autoritetu, tvarka ir parapiniu patriotizmu, tiek ir senoji kairė, nesiliaujanti tikėti Kova Prieš Kapitalizmą didžiosiomis raidėmis, yra tikrieji šiandienos konservatoriai, kovojantys savo šešėlių teatro kovas, bet neturintys nieko bendro su realybe. Šios naujos realybės signifikantas (signifier) liberalioje komunistinėje naujakalbėje yra „smart“, sumanus. Sumanus nurodo į sąvokas „dinamiška“ ir „nomadiška“, tai centralizuotos biurokratijos priešybė. Kitaip tariant, tai lankstumas prieš rutiną, kultūra ir žinios prieš seną industrinę gamybą, spontaniška sąveika ir sistemos savikūros gebėjimai (autopoiesis) prieš fiksuotą hierarchiją“ (16).
Sumanūs, „smart“, NK95 nariai puikiai moka suderinti Antonio Gramsci prilygstantį gailestingumą vargstantiesiems ir skurdžiams: „Mums nepriimtina inertiška panieka skurstantiems“ su Corneliui Westui būdinga intelektualia menine arogancija: „Menas skatina išsilaisvinimą iš bet kokio dvasinio pavergimo bei ribotumo“ (17). Jie nenori, kad ši sistema sugriūtų – jie trokšta, kad ji geriau tarnautų jų poreikiams. Jokių alternatyvų jie nesiūlo. NK95 kritinės deklaracijos dažnai labai plačios, bet kuomet tenka jas susiaurinti, paaiškėja, kad norima tik šiek tiek daugiau gerovės, tik šiek tiek daugiau kapitalo, apsimetant, jog tai nepadidins turtinės nelygybės.
Keisčiausia yra tai, kad savo programą pradėję su labai gausia kapitalizmo kritikos intencija: „Likimo valiai paliktas kapitalizmas atvedė Lietuvą į nelygių galimybių, tviskančio turto bei žeminančio skurdo kontrastą“; „Politikos tikslas – priešintis kapitalizmo sukurtoms nelygioms galimybėms, socialinei atskirčiai bei hierarchiniams galios santykiams“; „Pasipriešinimas kapitalizmui įmanomas ne nacionalizuojant privatų verslą, bet buriantis politiniam veiksmui, kurio tikslas – bendrasis gėris“; Priešinamės žmogaus gyvenimo privatizavimui bei žmonių susvetimėjimui, o sykiu materialistiniam kapitalizmo šantažui“; Politika kapitalizmo sąlygomis yra ir privalo išlikti pilietiniu pasipriešinimu gyvenimo atomizacijai, o ne ją skatinti“ (18), NK95 nariai greitai pakeitė savo taikinį ir, užuot kūrę alternatyvą kapitalistiniam diskursui, ėmė kurti intelektualinį įsivaizduojamos arba, greičiau, simuliuojamos kritinės kairės diskursą, nutaikytą į tai, kas trukdo kapitalizmui plėstis: patriotizmą, nacionalizmą, ksenofobiją, antisemitizmą, rasizmą, amžizmą, neįgalizmą, seksizmą, homofobiją ir t.t. „Naujoji Kairė solidarizuojasi su bendraminčiais visoje Europos Sąjungoje ir siekia, kad Lietuva taptų patrauklia šalimi visiems, norintiems dirbti ir kurti“ (19).
Kurdami šį provakarietišką liberalios demokratijos ir globalaus kapitalizmo, pavadinkim, intelektualinės gynybos (nors iš tiesų – puolimo) diskursą, NK95 intelektualai elgiasi panašiai kaip S. Žižeko aprašyti masturbatonų šalininkai: neturėdami už ką kovoti, jie patys sukuria problemas, kad turėtų ką ginti. Šiuo atveju labai svarbu suprasti tai, kad problemos, kurias kaip „dešiniųjų sukurtas“ savo kritikoje naudoja kairieji, jie patys ir sukūrė.
Ko siekia NK95 kovotojai? Tolerancijos! Jei paklaustume S. Žižeko, ką jis apie tai mano, jis greičiausiai atsakytų: „Besistengiant padaryti Kitą „panašų į mus“, galiausiai jis paverčiamas komiška keistenybe“ (22).
Nors būtent kairieji turėtų pasisakyti prieš bet kokias prievartos formas, jų diskurse labai akivaizdus „gėrio“ ir „blogio“ atskyrimas. Vakarietiškos liberalios demokratijos vertybės yra Aukščiausiasis gėris, visa kita – šlamštas.
Teoriškai postuluojama: mes už laisvą pasirinkimą, bet praktiškai jau gausiai parodyti pavyzdžiai atskleidžia bandymą išrasti (ne)tolerancijos problemą.
„Kodėl tiek daug problemų šiandien suvokiama kaip netolerancijos problemos, – klausia S. Žižekas, – o ne kaip nelygybės, išnaudojimo ar neteisingumo problemos? Kodėl siūlomas vaistas yra tolerancija, o ne emancipacija, politinė, net ginkluota kova? Tiesioginį atsakymą pateikia liberalaus daugiakultūriškumo svarbiausia ideologinė operacija: „politikos kultūralizacija“. Politiniai skirtumai, nulemti nelygybės ar ekonominio išnaudojimo, yra natūralizuojami ir neutralizuojami į „kultūros“ skirtumus, tai yra į skirtingus „gyvenimo būdus“, kurie yra tai, kas duota, kas negali būti įveikta. Jie gali būti tik „toleruojami“ (23).
Ar tik čia S. Žižekas neatskleidžia didžiosios NK95 problemos – nepajėgdami kurti nei emancipacijos, nei politinės, nei, ką jau ten kalbėti, ginkluotos, jie siekia tapti naujaisiais tolerancijos pranašais, kurių vienintelė kovos priemonė (ir apskritai visos veiklos) – tolerancijos terorizmas? Nes už NK95 franšizės slepiasi ne kas nors kita, o kapitalistinės liberaliosios demokratijos sutartis: mes jus toleruosime, jeigu tapsite tokie, kaip mes. Kitaip sakant, arba jūs su mumis, arba prieš mus. Trečiojo kelio alternatyvos nėra. Ar tai vis dar kairumas?
Analizuojant NK95 „kairumą“ ir „kritiką“ į akis krenta ne tik pasimetimas vertybėse, nekomunikavimas su visuomene, bet ir tam tikras intelektualus kosminės perspektyvos žvilgsnis. Internetiniai naujienų portalai nuolatos būna užversti kritika šiam judėjimui dėl jo arogantiško intelektualumo, dėl prisitaikėliško politinio (tai yra liberaliojo) angažuotumo, dėl nenoro diskutuoti. Ir ne veltui šie kovotojai už žmogaus teises dažniausiai vadinami „tolerastais“.
Gal ir nereikėtų stebėtis provincialios Lietuvos gyventojų etiketėmis, bet S. Žižekas labai taikliai nusakė ideologijos kritikos vietą – ji visada turi likti tuščia (24). NK95 ne tik nepalieka šios vietos tuščios, bet siūlo naujas ideologijas, kurios, jų manymu, yra geresnės už senąsias (jau nemadingas).
Pagrindinė siūloma ideologija yra sena, bet postmodernizme įgijusi naują prasmę: tai mintis, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir privalo turėti vienodas teises, kad visi skirtumai yra suformuoti socialinės realybės. Ir norint juos įveikti, reikia žūtbūt priversti toleruoti bet kokį kitoniškumą. Tačiau tai, kas šioje schemoje nesiderina, yra prievartinis siekis priversti žmones laisva valia pasirinkti ir toleranciją, ir vienodumą. Ar tikrai visi taps lygūs, kai ims vienas kitą toleruoti? Ar čia nesusiduriame su ta pačia Michelio Foucault aprašyta kalėjimo išradimo logika, kai ne nusikaltimas išranda kalėjimą, bet kalėjimas – nusikaltimą?
NK95 išranda daug „kalėjimų“: tai patriotizmas, nacionalizmas, ksenofobija, antisemitizmas, rasizmas, amžizmas, neįgalizmas, seksizmas, homofobija ir t.t. Galėtume sakyti, jog šios problemos egzistavo jau seniai, ir naujieji kairieji tik atkreipė į jas visuomenės dėmesį. Bet čia verta prisiminti S. Žižeką ir jo ideologijos sampratą. Taip, ideologija visada remiasi rimta realia problema, bet yra mistifikuojama.
Mistifikacijos logika paprasta – suradus bent vieną „probleminį“ atvejį sukonstruojama milžiniška problema. Taip patriotizmas ir rasizmas įgauna priežasties ir padarinio dėsnį, o Bažnyčia tampa tiesiogine homofobijos kurstytoja. Tai ir yra alternatyvus kairysis diskursas, apie kurį kalbėjo Andrius Bielskis.
Net jei tarsime, kad minėtos problemos iš tiesų egzistuoja, tai jų sprendimo būdas, kurį pasirinko NK95, yra ne tik neveiksmingas, bet dar labiau įkalinantis ir didinantis skirtingų visuomenės grupių priešiškumą. Ši organizacija ne sprendžia problemas, bet jas kuria, ieškodama priešų, padedančių įsteigti NK95 diskurso tiesą kaip galią. Priešais tampa visi, kurie nesutinka toleruoti kitoniškumo, nors būtent NK95 jo labiausiai netoleruoja. Ir tai nėra švietimas ar kova su teisingumą iškreipiančiomis galios institucijomis.
Priešų kūrimas negali būti vadinamas šviečiamąja veikla. Tai negali būti vadinama lygybės didinimu. Oksimoronas – toleruokite mane, nes aš jūsų netoleruoju, – yra vienas iš pavyzdžių, kurie rodo NK95 diskurso dešiniąsias pažiūras ir bandymą paversti priešu kiekvieną, kuris yra kitoks nei gero skonio kairieji.
_______________________
(1) http://www.nk95.org/atsisaukimai.nk
(2) Ten pat.
(3) Ten pat.
(4) Ten pat.
(6) http://www.youtube.com/watch?v=L1-DRKE5iM0
(7) Bielskis A. (sudarytojas). Demokratija be darbo judėjimo? Vilnius: Kitos knygos. 2009. P. 10.
(8) Ten pat, p. 10.
(9) Ten pat, p. 13.
(10) Ten pat, p. 15.
(11) Žižek S. Smurtas. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas: 2010, p. 27.
(12) Ten pat, p. 31.
(13) Ten pat, p. 31.
(14) http://www.nk95.org/
(15) Ten pat.
(16) Žižek S. Smurtas. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas: 2010, p. 26.
(17) http://www.nk95.org/atsisaukimai.nk
(18) Ten pat.
(19) Ten pat.
(20) Ten pat.
(21) Ten pat.
(22) Žižek S. Smurtas. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas: 2010, p. 87.
(23) Ten pat, p. 137.
(24) Žižek S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla: 2005, p. 92.
Vilis Normanas
2011 11 14
Rubrikoje „Laisvoji tribūna“ publikuojami tekstai, kurių idėjos nesutampa su a.lt redkolegijos narių nuomone, tačiau yra aštrūs, aktualūs ir gali sukelti naudingą polemiką.
