Kartais kalbamės, kartais diskutuojame, kartais pykstamės, kartais nenorime vienas kito girdėti. Ir nesvarbu, kad dažniausiai mūsų rūpesčiai panašūs, nesvarbu, kad oponentai – tie patys, o aršūs priešai jau senai neskirsto mūsų į „porūšius“. Mes visuomet sugebame atrasti tarpusavio skirtumus ir, juos benarpliodami, dažniausiai pamirštame apie panašumus.
Labai klystate, jei tikitės, kad žodį „vienybė“ vartosiu teigiamu kontekstu. Žodis „vie-ny-bė“ kaustytais batais buvo iškaltas ir ant Raudonosios aikštės, ir ant Miuncheno gatvių akmenų. Šis žodis jau skriejo kartu su akmenimis į žydams priklausančių parduotuvių vitrinas, juo jau buvo šaudoma, teisiama, naikinama ir visa tai pateisinama (tai, ko pateisinti iš viso neįmanoma). Vie-ny-bė, vie-ny-bė, ku-klux-klan, vie-ny-bė.
Primityvus identiškumas: uniformos ir ženkliukai, „raudonos“ kalendoriaus dienos, nurodančios ką švęsti ir dėl ko liūdėti, oficialiosios propagandos klišės, „Marijos žemė“ ir „paskutiniai Europos pagonys“, „Žalgiris“ ir „Lietuvos Rytas“. Matau, kaip blizga akys, kaip klupčiojama prieš stabus, kaip auga ir stiprėja vienybės pabaisa (net tada, kai vidurnaktį apsipilama alumi priešais televizorių, rodantį multimilijonierių pasibėgiojimą po aikštę).
„Patriotism is the last refuge of a scoundrel“ („Patriotizmas – tai paskutinė niekšų užuovėja“), – pasakyta XVIII amžiuje. XXI a. pradžioje prie šio posakio vertėtų pridėti dar tuziną „izmų“, kuriuose randa užuovėją tie, kam unifikuotas pilietis yra maloniausias akiai reginys.
Šypsokimės, šypsokimės – šiandien gera diena šypsotis. Galima šypsotis ir Panerių miške, ir stovint eilėje prie plastmasinių kibirų, parduodamų su neįtikėtina nuolaida. Svarbiausia, kad šypsena spindėtų kiekviename veide, kad nekiltų noras nors truputėlį nuleisti lūpų kraštelius Galima pasiimti armoniką, nueiti į Kauno garažą ir, susiradus minkštesnį pagrindą po kojomis, sugiedoti „...vienybė težydi“.
Ar gali būti taip, kad kažkas dar nemato to laimingo bendrumo, pasiruošusio prasiveržti ovacijomis, skirtomis tam ar tiems, kurie suteikė mums privilegiją būti laimingiems? Negali. Ir jau kyla į dangų šimtai kumščių, trypia šimtai kojų ir plyšta gerklės nuo šauksmų „Jie ne mūsiškiai!“, „Jie ligoniai!“, „Jie iškrypėliai!“, „Jie svetimos valstybes agentai!“, „Jie griauna mūsų tikėjimą!“, „Tai jie neša sumaištį, tik dėl jų mes vis dar nesame absoliučiai laimingi!“. Ir kyla šventasis pyktis, ir ieško ranka sunkesnio pagalio, lanko, arbaleto, muškietos, šautuvo, automato...
Ir lūžta plunksnos pasirašant mirties nuosprendžius ar politines BK pataisas. Ir ploja laimingi žmonės. Išgelbėti ir vieningi. Vieningi kaip kumštis, kaip žabų ryšulys. Juk ryšulį sunkiau perlaužti nei vieną žabą... „Kai atėjo areštuoti žydų, neprotestavau, nes nesu žydas. Kai atėjo ir suėmė čigonus, neprotestavau, nes nesu čigonas. Kai atėjo areštuoti katalikų, neprotestavau, kadangi nesu katalikas. O kai atėjo suimti manęs, nebebuvo kam protestuoti.” (Martin Niemöller)
Solidarumas – žodis, kurį sunku skanduoti žygiuojant koja kojon. Pernelyg daug žingsnių reikia padaryti. Pernelyg daug reikia paaukoti supratimo vardan, pernelyg sunku atsisakyti savo išankstinių nuostatų, pernelyg sunku pirmam ištiesti pagalbos ranką tam, kuris jau po akimirkos atsidurs sraunioje upėje. Ypač sunku, jei virš tavęs dar šviečia saulė, o ištiesęs ranką rizikuoji panirti į šaltą vandenį. Daug lengviau pasitraukti ir stebėti, o jei prabiltų sąžinė, visuomet galima pažerti šūsnį pasiteisinimų, įvilktų į intelektualinius pamąstymus arba į liaudišką „pats kaltas“. Tačiau ką darysi, kuomet pats busi toks kvailas, kad suabejosi „vie-ny-be“?
Galite kaltinti mane spalvų sutirštinimu, tačiau ar mes galime teigti, kad „šypsenų pasaulis“ yra geografiškai ar istoriškai kažkur toli? Nebūkime vieningi. Būkime solidarūs.