***

Jis sėdėjo, pasirėmęs rankomis, ir, kaip užmirusiomis akimis, žiūrėjo į gulintį ant lo­vos ligonį. Jo galvoje skrajojo sunkios, sumi­šusios mintys apie rytojaus dieną. Ligota, jo­kio darbo negalinti dirbti aštuonių asmenų šeima, iš kurių kiekvienas – žiūrėjo į jo rankas; ilga ir sunki vyriausiojo sūnaus liga.

Jie matė savo penėtoją. Jo gysloms atsisakius tarnauti, ilgas nedarbas taip sunkiai atsiliepė į jo svei­katą, kad iš gražaus, tvirto vyro liko pageltęs, sudžiūvęs žmogelis, kuris sėdėjo ir mąstė, ne­rasdamas rimto galo savo suirusiose mintyse. Nebėra to linksmumo, nebėra tos jėgos ir energijos, džiaugsmo ir meilės, nemalonu jam griebti į savo dideles, pajuodusias rankas ma­žą kūdikį, šokinti jį ir bučiuoti. Nerėkauja apie stalą tie maži sutvėrimai, kurie atnešė jam drauge su vargu daug laimės tada, kada jis  pareidavo nuo darbo ir kada visi žinojo, kad tą savaitę vėl bus turtingi, vėl sulauks tos dienos, kada pareis su savaitės uždarbiu. Ne­bėra dabar to viso...

Nešokinėja dabar apie jį jo kūdikiai; pati, priklaupusi ant vieno kelio prie sergančio vaiko lovos, karčiai rauda, ant stalo sudžiūvusi duonos pluta, o jis pajuodęs sėdi ir mąsto: ką jam daryti? Ar mesti viską į šalį, užmiršti draugus ir vienybę, eiti atgal prašyti darbo? Ar ilgiau kęsti badą, žiūrėti į pačios ir vaikų ašaras, laukti, kada užges ta maža, niekuo nekalta esybė be gydytojo pagal­bos? Jis jaučia, kad visa kaltė krinta jam, kad jis už viską turės atsakyti, nes, būdamas šei­mos maitintojas, marina ją, laukdamas strei­ko, ilgo, milžiniško streiko galo. Ar eiti ir pa­sakyti draugams, kad jo šeima miršta badu ir ilgiau kęsti nebegalima? Pašalpos kasa galuti­nai išsemta, didelė organizacija kasdien lau­kia pranešimo, kada atstovai pasakys: „Einam jau dirbti." Visi jie laukia, o streiko pasekmių nematyti.

Greitai pašoko nuo kėdės, sugriebė seną skrybėlę ir, išbučravęs visus išėjo pro duris, už kurių dar ilgai stovėjo, nežinodamas kur eiti, ko ieškoti. Užsidėjo skrybėlę, patrynė akis ir drąsiu žingsniu ėjo dirbtuvės link, kurioje jis dirbo krosniakuriu. Greitai iš už kertės pa­sirodė pažįstamas, gerai pažįstamas prižiūrė­tojas. Krosniakurys stebėjo, užmiršęs viską, ką paliko namie, jau norėjo žengti pirmyn, pasikalbėti su prižiūrėtoju. Jo rankoje pamatė revolverį su pakeltu gaiduku, kuris galėjo su­teikti jam, alkanam ir suvargusiam, išvadavi­mą iš visų vargų. Tas įrankis prižiūrėtojo ran­kose galėjo išvaduoti jį, kad nereikėtų žiūrėti j tą paveikslą, kokį paliko namie, suteikti jam ramumą visam laikui.

– Eik šalin, yba šausiu! – sušuko prižiū­rėtojas.

– Aš su šeima mirštu badu, dėl to norėjau su tamsta pakalbėti, – drąsiai atsakė jis.

– O, tai tu čia, Jonai? – pasityčiodamas paklausė prižiūrėtojas. – Negerai, labai nege­rai, kad tu su šeima neturi ko valgyti, bet kas kaltas?

– Sakykit, ar duosite darbo? – rimtai pa­klausė Jonas.

– Tau darbo duoti nenorėčiau, nes tu bu­vai didžiausias kurstytojas, bet užmiršiu tai. Tu geras darbininkas; man tokių reikia. Ateik rytoj iš ryto apie antrą valandą, o aš nusiųsiu į darbą.

– Gerai, – atsakė Jonas ir taip pat greitu žingsniu ėjo namų link.

Tas, kuris buvo visados pavyzdys visai dirbtuvei, tas, kuris visados šaukė visus darbi­ninkus prie vienybės, tas, kuris dar vakar su­sirinkime karštai reikalavo toliau stovėti, tvir­tindamas, jog nuveiksime piniguočius, tas, ku­ris, visiems mokėjo suteikti nematomos jėgos, ėjo prašyti darbo, pats laužydamas savo žo­džius!

Pasodino jį prižiūrėtojas į vagonėlį, kuria­me buvo jau daug jo pasamdytų žmonių, ir jie visi pakliuvo pro didžiuosius vartus j dirb­tuvę. Matė Jonas per vagonėlio plyšį, kaip visi pažįstami draugai dideliu būriu stovėjo prie vartų ir įdubusiomis akimis lydėjo vagonėlius, einančius už užtvaros. Gal jie manė, kad tuose vagonėliuose ne tik kad važiuoja nauja jėga, nauji darbininkai, bet ir jų karščiausias ir išti­kimiausias draugas Jonas. Vieni užpakaly su­dėtose rankose laikė akmenis, kiti kaip sargai vaikštinėjo nuo vieno užtvaros galo prie kito, saugodami, kad nebūtų atgabenta nauja jėga, su kuo drauge žūtų ir jų laimėjimas.

Viduryje Jonas rado paprastą tvarką. Visur pilna žmonių, visur visi dirba, visa dirbtuvė dirba, nepaiso to, kad už vartų stovi išalkę žmonės, laukdami laimėjimo. Iš senų darbi­ninkų nė vieno nebuvo. Visur nauji ir nauji, visi pasirengę sumušti už vartų stovinčius ir dirbti čia tol, kol ateis kiti dar pigiau už juos dirbti. Kadangi mašinisto specialisto nebuvo, nes tie, priklausydami sąjungai, neis dirbti, todėl prižiūrėtojas, priėjęs prie Jono, pranešė jam, kad mašiną atiduoda j jo rankas, nes tiek metų buvęs krosniakuriu spėjo išmokti, kiek reikalaujama paleisti ir sustabdyti mašinai. Prasidėjo darbas, senas, sunkus, paprastas darbas, už kurį galėjo Jonas išmaitinti savo šeimą, kas dieną dvylika valandų prakaituo­damas prie milžiniškos mašinos, supildamas kas dieną į jos bedugnę gerklę šimtus pūdų anglių.

Pakilus saulei, būrys darbininkų prie di­džiųjų vartų augo. Ir taip jie visi nusiminė, kada šeštą valandą baisiu ir galingu balsu su­švilpė mašina. Visuose kraštuose buvo girdėti ūžimas ir ratų bildesys, sunkūs vienas po kito kūjų mušimai, dūmai veržėsi iš kamino ir vie­nodai pūkšnojo į aukštį baltas garas. Darbi­ninkai įėjo nepastebėti, pažiūrėti, ar dirbtuvė jau iš tikro dirba. Lyg netikėdami tuo, kas jau yra, darbininkai ilgai stovėjo, praradę pasku­tinę viltį, prislėgti nužeminimo, keikdami visus Joną, visą juodą, be kepurės, su linksmu vei­du, iškėlusį vieną ranką, lyg duodant ženklą, kad visi tylėtų. Niekas nepasijudino iš vietos, visi stovėjo, negalėdami suprasti to, kas de­dasi.

– Draugai! – sušuko Jonas, – dar minu­tė, ir mūsų laimėta!

Vos spėjo ištarti tuos žodžius, subildėjo garsus šūvis, nuo kurio net žemė sudrebėjo, ir debesys garo ir dulkių pakilo aukštyn. Spro­go krosnis... Vėl visur tyla... Sustojo ratai, nustojo kūjų mušimai, ir vėl su viltimi krūti­nėje, pagerbdami Joną, visi išsiskirstė.

Kitą dieną duoda žinią, kad darbdaviai pri­versti sutikti su darbininkų reikalavimais ir darbas bus pradėtas.

Kaip džiaugėsi Jonas, kad išgijo ir sergan­tis sūnus. Vėl visi buvo sveiki ir linksmi, o jis parnešdavo daug didesnę algą. Kalbėdamas su vaikučiais, kurie apstojo jį, parėjusį iš darbo, Jonas sakydavo jiems:

– Vienybė – galybė, vaikučiai mano!..

1907

anarchija.lt