Pirmasis siūlymas
Civilizacijos triumfui netrūksta nieko. Nei politinio teroro, nei pojūčių skurdo. Nei visuotinio sterilumo. Dykuma plėstis nebegali – ji yra visur. Tačiau ji vis dar gali gilėti.
Šios katastrofos akivaizdoje atsiranda tie, kurie pasipiktina, ir tie, kurie tampa budrūs. Tie, kurie visa tai pasmerkia, ir tie, kurie susiorganizuoja.
Mes esam vieni tų, kurie nusprendė susiorganizuoti.
Paaiškinimas
Tai kvietimas, skirtas tiems, kurie gali jį išgirsti. Skirtas ne pasirodymams, ne ginčams ir ne mėginimams įtikinti. Iškart pereisim prie to, kas akivaizdu. Tai, kas akivaizu, nėra išskirtinai logikos ar nuovokumo reikalas. Tai susiję su visa, kas juntama, – su pasauliais.
Kiekviename pasaulyje yra tai, kas akivaizdu. Tai žmones suburia kartu arba atskiria. Po viso to atsiveria galimybė bendravimui – iš anksto nenustatytam bendravimui, kurį vis dar reikia sukurti.
Šio mus sudarančio to, kas akivaizdu, tinklo nuolat mokoma vengti, juo abejoti, slėpti, pasilikti sau. Mus įtikino, kad norėdami rėkti niekada nerasim žodžių.
Apie vyraujančią tvarką galima pasakyti tik tiek: mirštanti savavališka visuomeninė sistema neturi kito pasiteisinimo kaip tik absurdiškas ir iškaršęs ryžtas paprasčiausiai išlikti; policijai – nesvarbu, ar visuotinei, ar tautinei – jau buvo leista susitvarkyti su visais, kurie išsišoka; pašauta civilizacija susiduria tik su savo pačios ribomis bei nesibaigiančiais karais, kuriuos pati pradėjo; šis neapgalvotas šuolis priekin, užsitęsęs beveik visą amžių, kuria tik vis dažnėjančių nelaimių virtinę; masės žmonių su šia tvarka tvarkosi meluodamos, pasitelkdamos cinizmą, žiaurumą ir vaistus; viso to niekas nebegali paneigti.
Bet sporto šaka, kurioje nuolat mėginama kuo teisingiau apibūdinti dabartinę negandą su didesniais ar mažesniais nusiskundimais, yra tik dar vienas būdas pasakyti „taip jau yra“; čia apdovanojimai turėtų atitekti žurnalistams ir visiems, kurie kasryt apsimeta atradę beviltiškumą bei korupciją, kurią pastebėjo vakar.
Tačiau labiausiai stebina ne imperijos pasipūtimas, o kontrpuolimo silpnumas. Tarsi jį būtų sukaustęs milžiniškas paralyžius. Visuotinis paralyžius. Kartais jis sako – kada apskritai prabyla, – kad nebėra ko daryti. Kartais, įspraustas į kampą, jis pripažins, kad „galima padaryti tiek daug“. Abu teiginiai reiškia vieną ir tą patį. Šio paralyžiaus pakraščiuose yra ir aktyvistai, kurie „privalo ką nors daryti, bet ką...“
Sietlas, Praha, Genuja, kova prieš GMO ar bedarbių judėjimai, kuriuose sudalyvavome ir pasirinkome savo pozicijas pastarųjų metų kovose – tikrai ne ATTAC ar Tute Bianche pozicijas.
Protestų folkloras mūsų nebelinksmina. Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau girdėjome jaunus žmones, kurie raugėjo nuobodžiais marksizmo-leninizmo monologais. Girdėjome gryniausius anarchistus paneigiant tai, ko jie nesugeba suvokti. Matėme, kaip nuobodžiausias Le Monde Diplomatique ekonomizmas tampa nauja religija. O negrizmas – vienintele alternatyva pasaulinės kairės intelektualiniam branduoliui.
Kairuoliškas kovingumas ir vėl ėmė kurpti savo svyruojančias konstrukcijas, savo depresiją keliančius tinklus, tiesiog iš naujo laukiančius akimirkos, kol visi nuvargs.
Mentams, profsąjungoms ir kitiems neformaliems biurokratams prireikė vos trejų metų, kad būtų sunaikintas trumpalaikis „antiglobalistų judėjimas“. Vos trejų metų prireikė, kad jis būtų suvaldytas. Kad skiltų į „kovos sferas“, kurių kiekviena pelninga tiek pat, kiek ir sterili. Šiais laikais nuo Davoso iki Porto Alegrės, nuo MEDEF iki CNT, kapitalizmas ir antikapitalizmas šoka pagal tą pačią dūdelę. Pagal tą patį apkapotą lūkestį suvaldyti negandą.
Galiausiai šiai vyraujančiai dykynei ima prieštarauti kita, ne taip gerai įtvirtinta dykynė. Visur tas pats idiotiškas laimės suvokimas. Tie patys baimės sukaustyti galios žaidimai. Tas pats nuginkluojantis paviršutiniškumas. Tas pats emocinis nemokšiškumas. Ta pati dykuma.
Mes teigiame, kad šie laikai yra dykuma, kuri nenutrūkstamai gilėja. Tai ne poetinė išraiška, o tai, kas akivaizdu. Akivaizdumas, į kurį įeina daugybė kitų akivaizdumų. Ypač – tuštybė visko, kas protestuoja, kas pasmerkia ir toliau blizgina negandą.
Smerkiantieji atleidžia save nuo atsakomybės.
Atrodo, kad kairuoliai nuolat aštrina priežastis sukilti visai kaip vadybininkai, aštrina priemones perimti valdymą. Tai daroma tuo pačiu braižu.
Dykuma yra progresyvi pasaulių depopuliacija – įprotis gyventi taip, tarsi nepriklausytume šiam pasauliui. Dykuma glūdi nuolatinėje, masinėje ir gerai organizuotoje gyventojų proletarizacijoje, kuri pastebima ir Floridos priemiesčiuose, kur pats beviltiškiausias dalykas yra tas, jog atrodo, kad niekas viso to nepastebi.
Tai, jog šių laikų dykuma nepastebima, padaro ją dar siaubingesne.
Kai kurie mėgino suteikti dykumai pavadinimą. Išryškinti tai, prieš ką reikėtų kovoti ne kaip prieš išorinę jėgą, o kaip prieš santykių visumą. Kalbėta apie spektaklį, biogalią, imperiją. Bet visa tai tik prisidėjo prie dabartinės sumaišties.
Spektaklis nėra paprasčiausias masinių žiniasklaidos priemonių apibrėžimas. Jis glūdi žiaurume, kuris mus nuolat nubloškia į savo pačių atvaizdą.
Biogalia yra ne visuotinio saugumo, gerovės valstybės ar farmakologijos pramonės sinonimas, bet tai, kas maloniai įsitaiso priemonėse, kurias pasitelkiame besirūpindami savo gražiais kūneliais; tai, kas sukuria tam tikrą fizinį nepažįstamumą savyje ir kituose.
Imperija nėra kažkokia nežemiška būtybė, pasaulinis vyriausybių, finansinių tinklų, technokratų ir tarptautinių korporacijų sąmokslas. Imperija yra visur, kur nieko nevyksta. Visur, kur dalykai veikia. Kur tik vyrauja normali situacija.
Žvelgdami į priešą kaip į priešais stovintį subjektą – vietoj to, kad pajustume jį kaip mus laikantį santykį, – įkaliname save kovoje prieš įkalinimą. Prisidengę „alternatyva“ atgaminame blogiausius viešpatavimo santykius. Imame prekiauti kova prieš prekę. Taip susikuriame antiautoritarinės kovos autoritetus, šovinistinį feminizmą ir antifašistinius linčiavimus.
Kiekviena akimirka dalyvaujame kokioj nors situacijoje. Situacijoje nėra nei subjektų, nei objektų, manęs ir tavęs, mano troškimų ir realybės, tik santykių ir pro juos pratekančių srovių visuma.
Bendrame kontekste yra kapitalizmas, civilizacija, imperija – vadink kaip nori, – kuri ne tik siekia užvaldyti kiekvieną situaciją, bet ir užtikrinti, kad nebūtų jokios situacijos. Gatvės ir namai, kalba ir poveikiai, bendras pasaulinis tempas, nustatantis visos tos tėkmės greitį – viskas pritaikyta būtent šiam tikslui. Pasauliai sukalibruoti taip, kad vienas pro kitą praslystų nė nepastebėti. „Normali situacija“ yra situacijos nebuvimas.
Susiorganizuoti reiškia pradėti nuo situacijos ir jos nepamiršti. Prisiimti poziciją jos viduje. Sudygsniuoti reikiamą medžiagą, poveikinius bei politinius solidarumus. Tai padaro kiekvienas streikas biure ar gamykloje. Tai padaro kiekviena gauja. Kiekviena revoliucinė ar kontrrevoliucinė stovykla. Susiorganizuoti reiškia suteikti situacijai turinį. Paversti ją tikra, apčiuopiama.
Realybė nėra kapitalistinė.
Savęs konstatavimas situacijos viduje reikalauja sąjungų, tuo pačiu ir tam tikrų bendravimo linijų, tam tikros platesnės cirkuliacijos. Tuo pat metu naujos sąsajos pertvarko situaciją iš naujo. Situaciją, kurioje esame, mes vadiname „pasauliniu pilietiniu karu“. Nes nebėra nieko, kas galėtų riboti sandūrą tarp dviejų viena kitai priešingų jėgų. Net ir įstatymas, pasirodantis tik kaip dar vienas visuotinės sandūros pavidalas.
Čia kalbantis „mes“ nėra beribis, izoliuotas ar grupinis „mes“. Tai pozicinis „mes“. Šiais laikais tokia pozicija pasireiškia kaip dvigubas atsiskyrimas: pirmiausia nuo kapitalistinio vertinimo; taip pat – nuo sterilumo kaip paprasčiausios opozicijos imperijai, nesvarbu – neparlamentinės ar parlamentinės; taigi tai reiškia atsiskyrimą nuo kairės.
Šiuo atveju „atsiskyrimas“ nebūtinai reiškia praktinį atsisakymą bendrauti, bet bendravimą tokiomis intensyviomis formomis, kurios praktikoje iš priešininko atimtų beveik visas jėgas.
Trumpai tariant, tokia pozicija perima „Juodųjų panterų“ puolimo jėgą, kolektyvines Vokietijos Autonomen valgyklas, meniškus britų neoluditų sabotažo aktus, radikalių feminisčių atsargiai parenkamus žodžius, masines Italijos autonomistų autoredukcijas ir ginkluotą „Birželio antrosios“ judėjimo džiaugsmą.
Nuo šiol visa draugystė yra politiška.
_________
Esė „Call” (anglų k., pdf): http://anti-politics.net
Vertimas į lietuvių k.: http://klinamenai.wordpress.com/ (stilius šiek tiek taisytas)
a.lt, 2011 11 01
