Tai knyga apie vieną svarbiausių politinių XX a. kataklizmų, apie žmogaus būseną visa naikinančio karo akivaizdoje, apie praktinę anarchistinių idealų realizaciją, nors ir trumpą lyg meteoro švystelėjimas.

 

1936 metais, pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje, George Orwellas atvyko į šią šalį ir tapo eiliniu trockistinės darbininkų milicijos,kovojančios prieš generolo Fransisco Franco armiją, nariu. Katalonija tuo metu buvo kontroliuojama anarchistų profsąjungų organizacijos CNT (Confederación Nacional del Trabajo). Autorius išvydo stulbinantį vaizdą, ypač netikėtą retrogradiškos feodalizmo dvasios persmelktoje Ispanijoje: miestą kontroliavo darbininkai, jame sklandė lygybės dvasia, žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“. „Atrodė, tarsi visi žmonės iš tiesų yra lygūs ir viltis plevena ore,“ – rašė G. Orwellas.

 

George Orwell. Katalonijai pagerbti

I

 

Tos dienos, kai stojau į miliciją, išvakarėse Barselonos Lenino kareivinėse man krito į akį vienas italas, stovintis priešais karininkų stalą.

 

Jis buvo kokių dvidešimt penkerių ar šešerių metų jaunuolis – rusvaplaukis, nuožmios išvaizdos, galingų pečių. Odinę kepurę su snapeliu buvo užsimaukšlinęs ant vienos akies. Stovėjo šonu į mane, pakoręs smakrą ant krūtinės, ir išpūstomis akimis spoksojo į žemėlapį, karininkų iškėtotą ant stalo. Kažkas jo veide mane smarkiai sujaudino. Tai buvo veidas žmogaus, kuris dėl draugo pasirengęs nužudyti ir pragaišinti savo gyvenimą, – tokio veido galėtum tikėtis iš anarchisto, nors visai įmanoma, kad jis buvo komunistas. Mačiau kartu ir atvirumą, ir žiaurumą, taip pat graudų nuolankumą, apimantį beraščius pranašesnių, jų supratimu, žmonių akivaizdoje.

 

Buvo aišku, kad žemėlapyje jis visiškai nesusigaudo – žemėlapio skaitymas jam turbūt atrodė stebuklinga proto galių apraiška. Nelabai įsivaizduoju kodėl, bet man retai tekdavo sutikti žmonių, – turiu galvoje vyrus, – kuriems akimirksniu pajusčiau tokią simpatiją. Kažkuriam iš karininkų pratarus, kad esu užsienietis, italas skubiai pakėlė galvą ir paklausė:

 

– Italiano? (1)

– No, Inglés, – atsakiau jam darkyta ispanų kalba.

– Y tú? (2) – Italiano.

 

Mums einant iš kambario, jis žengė artyn ir labai stipriai paspaudė man ranką. Keista, kad visiškai nepažįstamas žmogus gali šitaip patraukti širdį! Tarsi mudviejų sieloms būtų pavykę akimirksniu įveikti kalbos bei tradicijų prarają ir susilieti į vieną. Vyliausi, kad aš jam patikau ne mažiau negu jis man. Bet žinojau ir tai, kad pirmasis įspūdis išliks tik tuomet, jei mudu daugiau nesusitiksime. Suprantama, jo daugiau niekada nemačiau. Beveik visos pažintys Ispanijoje tokios ir būdavo.

 

Miniu tą milicininką italą todėl, kad jis giliai įsirėžė į mano atmintį. Savo palaike uniforma ir graudžiai nuožmiu veidu jis tarsi įkūnyja ypatingą tų laikų atmosferą. Ir yra neatsiejamas nuo visų kitų mano prisiminimų apie tą karo tarpsnį – raudonų vėliavų Barselonoje, į frontą šliaužiančių perkarusių traukinių su apskurusiais kareiviais, pilkų, karo paralyžiuotų pafrontės miestelių, šaltų apkasų purvynės kalnuose.

 

Tai buvo 1936 metų gruodžio pabaigoje, nuo tol nepraėjo nė septyni mėnesiai, bet vis dėlto tos dienos jau atrodo pasitraukusios į tolimą praeitį. Vėlesni įvykiai išdildė jas iš atminties kur kas labiau negu, tarkime, 1935-uosius ar kokius 1905-uosius. Atvykau į Ispaniją ketindamas rašyti laikraščiams reportažus, tačiau bemaž išsyk stojau į miliciją, nes tuo metu ir toje atmosferoje tik tai ir atrodė teisinga. Anarchistai beveik visiškai kontroliavo Kataloniją, revoliucija dar kunkuliavo visu smarkumu. Tiems, kurie čia buvo nuo pat pradžių, turbūt atrodė, – netgi gruodį ar sausį, – kad revoliucinė stadija eina į pabaigą, bet mane, atkakusį tiesiai iš Anglijos, Barselonos vaizdai sukrėtė iki širdies gelmių.

 

Dar niekada nebuvau buvęs mieste, kuriame viešpatauja darbininkų klasė. Darbininkai buvo užėmę visus, net pačius mažiausius statinius ir apkarstę juos arba raudonomis, arba raudonomis ir juodomis anarchistų vėliavomis. Visos sienos buvo išpieštos kūjais ir pjautuvais, aprašinėtos revoliucinių partijų santrumpomis, beveik visos bažnyčios buvo nusiaubtos, šventųjų atvaizdai sudeginti. Čia vienur, čia kitur darbininkų brigados metodiškai griovė bažnyčių mūrus. Ant visų krautuvių ir kavinių kabėjo skelbimai, kad jos kolektyvizuotos, buvo kolektyvizuoti netgi batų valytojai, o jų dėžutės perdažytos raudona ir juoda spalvomis. Padavėjai ir pardavėjai žiūrėjo tiesiai tau į akis ir elgėsi kaip lygūs su lygiu.

 

Laikinai buvo išnykusios pataikavimo ir net mandagumo frazės. Niekas nebevartojo tokių kreipinių kaip señor ar don ir netgi usted (3), visi kreipdavosi vieni į kitus „draugas“ ir „tu“, užuot sakę buenos días (4), sakydavo salud! (5) Arbatpinigius draudė įstatymas, kai pabandžiau jų kyštelėti liftininkui, viešbučio administratorius man ėmė pamokslauti, – tai buvo kone pirmoji mano patirtis Ispanijoje. Niekas nebeturėjo privačių automobilių, nes jie visi buvo rekvizuoti, o tramvajai, taksi ir dauguma kito transporto – perdažyta raudonai ir juodai. Nuo visų sienų grynu raudoniu ir mėliu tvieskė revoliuciniai plakatai, kelios išlikusios reklamos šalia jų atrodė kaip purvo dėmės.

 

Las Ramblas, plačioje centrinėje miesto arterijoje, kur be paliovos šen ir ten zuja minios žmonių, garsiakalbiai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro bliovė revoliucines dainas. Kaip tik minios vaizdas ir kėlė didžiausią nuostabą. Iš pažiūros tai buvo miestas, kur turtingosios klasės išnykusios bemaž be pėdsakų. Išskyrus saujelę moterų ir užsieniečių, „gerai apsirengusių“ žmonių apskritai nebuvo matyti. Bemaž visi vilkėjo arba šiurkščius darbinius drabužius, arba mėlynus kombinezonus, arba kurį nors iš milicijų uniformos variantų.

 

Visa tai kartu ir kėlė nuostabą, ir jaudino. Daug ko aš nesupratau, kai kas man netgi nelabai patiko, bet išsyk suvokiau tai kaip reikalą, dėl kurio verta kovoti. Tikėjau, kad viskas yra taip, kaip atrodo, kad darbininkai iš tikrųjų valdo valstybę, kad visa buržuazija arba paspruko, arba žuvo, arba savo noru perėjo į darbininkų pusę, man neatėjo į galvą, kad daugybė pasiturinčių buržua paprasčiausiai suglaudė ausis ir kol kas apsimeta proletarais.

 

Greta visa to buvo justi ir grėsmingas karo alsavimas. Miestas atrodė niūriai, nevalyvai, keliai ir namai prašyte prašėsi remonto, dėl antskrydžių pavojaus gatvės vakarais būdavo menkai apšviestos, dauguma krautuvių – nutriušusios, pustuštės. Mėsos jose užtikdavai retai, pieno – apskritai niekada, trūko anglių, cukraus, benzino ir, svarbiausia, duonos. Jau tada eilės prie duonos driekdavosi po kelis šimtus metrų. Vis dėlto atrodė, kad žmonės patenkinti ir kupini vilčių. Buvo išnykusi bedarbystė, pramitimo kaina vis dar laikėsi itin žema, gatvėse beveik nematydavai akivaizdžiai skurstančių žmonių, jokių kaulytojų, išskyrus čigonus. O svarbiausia, tvyrojo tikėjimas revoliucija ir ateitimi, svaigus staiga stojusios lygybės ir laisvės eros pojūtis.

 

Žmonės stengėsi elgtis kaip žmonės, o ne kaip kapitalizmo mašinos sraigteliai. Kirpyklose kabėjo anarchistų šūkiai (dauguma kirpėjų buvo anarchistai), iškilmingai skelbiantys, kad kirpėjai daugiau nebeesą vergai. Gatvėse spalvoti plakatai ragino prostitutes liautis buvus prostitutėmis. Tai, kad nuvalkiotas revoliucines frazes idealistai ispanai ima už gryną pinigą, pragmatiškos ir pašaipios anglakalbių civilizacijos atstovams atrodė gana apgailėtina.

 

Gatvėse po kelis santimus buvo pardavinėjamos itin naivios revoliucinės baladės – apie proletarų brolybę ir Mussolinio klastą. Dažnai matydavau, kaip neraštingas milicijos kovotojas nusiperka vieną tokių baladžių, vargais negalais susidėlioja iš raidžių žodžius ir, perpratęs prasmę, uždainuoja pagal atitinkamą melodiją.

 

Visą tą laiką gyvenau Lenino kareivinėse, neva rengdamasis frontui. Kai stojau į miliciją, mane žadėjo jau kitą dieną išsiųsti į frontą, bet iš tikrųjų turėjau laukti, kol susidarys nauja centuria. Darbininkų milicijos, profesinių sąjungų paskubomis suburtos karo pradžioje, dar nebuvo organizuotos kaip tradicinė kariuomenė. Jos daliniai buvo tokie: „sekcija“, susidedanti iš maždaug trisdešimties vyrų, centuria, apie šimtą vyrų, ir „kolona“, praktiškai reiškianti bet kokį didelį karių skaičių.

 

Lenino kareivinės buvo įsikūrusios puikių mūrinių pastatų ansamblyje su jojimo maniežu ir didžiuliais grįstais kiemais. Anksčiau, iki užimant jį per liepos mėnesio kovas, čia stovėjo kavalerija. Mūsų centuria miegojo arklidėse, po akmeninėmis ėdžiomis, ant kurių vis dar buvo užrašyti žirgų vardai. Visi arkliai seniai buvo išsiųsti į frontą, bet jų šlapimo ir suplėkusių avižų tvaikas dar jautėsi. Kareivinėse praleidau maždaug savaitę. Daugiausia prisimenu arklidės kvapus, lūžtančius trimito garsus (visi mūsų trimitininkai buvo savamoksliai – ispanų karo signalus sužinojau tik fronte klausydamasis fašistų trimitininkų), kaustytų batų kaukšėjimą kareivinių kieme, ilgus rytinius paradus žiemos saulėje, beprotišką futbolo žaidimą penkiasdešimt prieš penkiasdešimt ant žvyro manieže.

 

Kareivinėse gyveno gal tūkstantis vyrų ir dvi dešimtys moterų, neskaičiuojant milicininkų žmonų, kurios rūpinosi maistu. Tuo metu moterys dar tarnavo partijų milicijose, tiesa, ne itin gausiai. Pirmuose mūšiuose jos kovėsi petys į petį su vyrais, ir tai buvo savaime suprantama. Revoliucijos metu tokie dalykai atrodo natūralūs. Tačiau požiūris jau keitėsi. Antai vyrai būdavo išvaromi iš maniežo, kai moterys ten mokydavosi rikiuotės, kad nesišaipytų ir jų netrikdytų. O prieš kelis mėnesius moteris su ginklu rankose niekam neatrodė komiškai.

 

Kareivinės skendėjo purve ir netvarkoje, būdingoje visiems pastatams, kur įsikurdavo milicija, – matyt, tai vienas šalutinių revoliucijos produktų. Visose pakampėse mėtėsi baldų nuolaužos, suplyšę balnai, žalvariniai kavaleristų šalmai, tuščios kardų makštys, pūvančios maisto liekanos. Maistu buvo siaubingai švaistomasi, ypač duona. Vien iš mūsų patalpos po kiekvieno valgymo būdavo išmetamas krepšys duonos – gėdingas dalykas, kai jos taip trūko civiliams.

 

Mes valgydavome prie ilgų lentinių stalų, iš amžinai nešvarių skardinių dubenėlių, gerdavome iš bjauraus indo, vadinamo porrón. Tas porrón – tai stiklinis ąsotis su antru smailėjančiu kakleliu, per kurį pavertus trykšta plona vyno čiurkšlė, – šitaip galima atsigerti iš tolo, neliečiant kaklelio lūpomis, ir po to perduoti ąsotį kitiems. Pamatęs, kaip geriama iš porrón, aš paskelbiau streiką ir pareikalavau puodelio. Mano akimis žiūrint, tas daiktas buvo pernelyg panašus į ligoninės antelę, ypač pripylus jį baltojo vyno.

 

Ilgainiui naujokai gaudavo uniformas, bet, kaip Ispanijoje įprasta, jos būdavo išduodamos dalimis, tad niekas tiksliai nežinojo, kas yra ką gavęs, o labiausiai reikalingų daiktų, tokių kaip diržai ir šovininės, tekdavo laukti iki pat paskutinės akimirkos, kai traukinys jau būdavo pasiruošęs vežti mus į frontą.

 

Vis miniu milicijos „uniformą“, bet šis žodis tikriausiai teikia klaidingą įspūdį. Tai nebuvo uniforma tikrąja prasme. Būtų teisingiau vadinti ją „multiforma“. Karių apranga atitiko bendrą stilių, tačiau dviejų vienodai apsirengusių nebūtum radęs. Beveik visi dėvėjo velveto bridžius, bet tuo vienodumas ir baigdavosi. Vieni buvo apsivynioję kojas vyturais, kiti mūvėjo velveto blauzdines, treti – odinius antblauzdžius arba avėjo aukštus batus. Visi vilkėjo užtraukiamas striukes, tik vienų jos buvo odinės, kitų – vilnonės, visų įmanomų spalvų. Kepurių rūšių, regis, buvo tiek pat, kiek ir jų nešiotojų. Dažnas kepurės priekį papuošdavo partijos ženkleliu, be to, beveik visi po kaklu turėjo pasirišę raudonas arba pusiau raudonas, pusiau juodas skareles.

 

Milicijos kolona tais laikais atrodydavo kaip marga šutvė. Tačiau kokią aprangą fabrikai gamino, tokia ir būdavo išduodama – atsižvelgiant į aplinkybes, visai neprasta. Tiesa, kojinės ir marškiniai, pasiūti iš prastos medvilnės, beveik nesaugojo nuo šalčio. Baisu net pagalvoti, ką kariams teko ištverti anksčiau, kai niekas dar nebuvo organizuota. Pamenu, man į rankas pakliuvo vos dviejų mėnesių senumo laikraštis, kuriame vienas iš POUM (6) vadovų, apsilankęs fronte, žadėjo stengtis, kad „kiekvienas milicininkas turėtų po antklodę“. Šiurpulys ima nuo tokių žodžių, jei kada teko miegoti apkasuose.

 

Antrą mano dieną kareivinėse prasidėjo komedija, vadinama „apmokymu“. Visiško chaoso scenos iš pradžių kėlė siaubą. Dauguma naujokų buvo šešiolikmečiai ar septyniolikmečiai iš Barselonos pašalių, kupini revoliucinio entuziazmo, bet jie nesupranta, ką reiškia karas. Net išrikiuoti jų nebuvo įmanoma. Jokia drausme nė nekvepėjo – jei kam nors nepatikdavo įsakymas, tas išeidavo iš rikiuotės ir puldavo ginčytis su karininku.

 

Mus mokė leitenantas – apkūnus, skaistaus veido ir malonaus būdo jaunuolis, anksčiau jis tarnavo reguliariojoje kariuomenėje, ir tai buvo matyti iš jo šaunios laikysenos bei nepriekaištingos uniformos. Įdomiausia, kad jis buvo nuoširdus ir aistringas socialistas. Net atkakliau už pačius naujokus jis reikalavo visiškos lygybės tarp laipsnių. Prisimenu jo skausmingą nuostabą, kai koks nors nesusipratėlis kreipdavosi į jį señor. „Ką? Señor? Kas čia mane vadina señor? Argi mes visi nesame draugai?“ Abejoju, ar tai lengvino jam darbą. Tuo tarpu žali naujokai negaudavo jokio karinio parengimo, kuris jiems būtų bent kiek pravertęs. Man buvo pasakyta, kad užsieniečiai neprivalą lankyti „apmokymo“ (regis, ispanai naiviai tikėjo, kad bet kuris užsienietis geriau už juos išmano karinius reikalus), bet aš, žinoma, lankydavau jį kartu su visais.

 

Labai troškau išmokti šaudyti kulkosvaidžiu, šio ginklo dar niekada nebuvau čiupinėjęs. Nusivyliau pamatęs, kad naudotis ginklais mūsų niekas nemoko. Vadinamasis apmokymas apsiribojo pačiu archajiškiausiu, pačiu kvailiausiu muštru: kairėn, dešinėn, aplink, vora po tris rikiuotės žingsniu marš – visas tokias niekam nenaudingas nesąmones aš jau mokėjau būdamas penkiolikos. Toks būdas savanorių kariuomenei rengti man pasirodė gana keistas. Juk akivaizdu, kad, turint vos kelias dienas, būtina išmokyti žmogų labiausiai reikalingų dalykų: kaip susirasti priedangą, kaip judėti į priekį atviroje teritorijoje, kaip eiti sargybą, kaip pasidaryti brustverą, o svarbiausia – kaip naudotis ginklu. Tačiau tos nenuoramų vaikų šutvės, kuri netrukus turėjo atsidurti priešakinėje fronto linijoje, niekas nemokė net šaudyti ar ištraukti bombos kaištį. Tada man kažkodėl neatėjo į galvą paprasta mintis, kad ginklų mokymams tiesiog nebuvo. POUM milicijai taip trūko šautuvų, kad į frontą atvykusiai pamainai tekdavo perimti šautuvus tų karių, kuriuos ji pakeisdavo. Matyt, Lenino kareivinėse šautuvus turėjo vien sargybiniai.

 

Po kelių dienų vadovybė pripažino mus tinkamais rodytis viešumoje, nors pagal bet kokius standartus vis dar buvome palaida minia, ir kas rytą mes žygiuodavome į parką ant kalno už Ispanijos aikštės. Ten rikiuotės pratybų rinkdavosi visų partijų milicijos, taip pat carabineros ir pirmieji kuriamos Liaudies armijos kontingentai.

 

Vaizdas parke būdavo kartu ir keistas, ir įkvepiantis. Visais takais ir alėjomis, tarp išpuoselėtų gėlynų, pirmyn atgal žygiuodavo būriai ir kuopos vyrų – susikausčiusių, išpūtusių krūtines, iš paskutiniųjų besistengiančių atrodyti kaip kareiviai. Be ginklų, nė vieno su visa uniforma, nors daugumos jų aprangoje matydavai milicijos uniformos fragmentų.

 

Dienotvarkė visuomet būdavo maždaug tokia pati. Tris valandas be pertraukų mes marširuodavome (ispanų rikiuotės žingsnis labai trumpas ir spartus), tada sustodavome, išsivaikščiodavome ir mirdami iš troškulio dumdavome į nuokalnėje įsikūrusią bakalėjos krautuvėlę, kuri guviai prekiavo pigiu vynu. Su manimi visi elgėsi labai draugiškai. Anglas jiems buvo tarsi kokia retenybė, ir karabinierių karininkai verždavosi pabendrauti, vaišindavo gėrimais. O aš stengdavausi įremti į kampą mūsų leitenantą ir išsireikalauti, kad pamokytų šaudyti iš kulkosvaidžio. Išsitraukdavau iš kišenės Hugo žodyną ir užsipuldavau leitenantą savo baisia ispanų kalba:

 

– Yo sé manejar fusil. No sé manejar ametralladora. Quiero aprender ametralladora. Quándo vamos aprender ametralladora? (7)

 

Atsakymas visada būdavo vienodas: išspausta šypsena ir pažadas, kad šaudyti iš kulkosvaidžio mokysimės mañana. Savaime aišku, mañana taip ir neatėjo. Per kelias dienas naujokai išmoko žygiuoti į koją ir gana šauniai vykdyti komandą „ramiai“, bet apie šautuvą geriausiu atveju žinojo tik tiek, pro kurį jo galą išlekia kulka. Sykį per atokvėpio valandėlę prie mūsų priėjo ginkluotas karabinierius ir leido apžiūrėti savo šautuvą. Paaiškėjo, kad iš visos mūsų sekcijos aš vienintelis moku jį užtaisyti, ką jau kalbėti apie taikymąsi.

 

Visą tą laiką vargau vargą su ispanų kalba. Išskyrus mane, kareivinėse gyveno tik vienas anglas, ir niekas, netgi karininkai, nemokėjo nė žodžio prancūziškai. Padėties nelengvino ir tai, kad mano bendrabūriai tarpusavyje dažniausiai kalbėdavosi kataloniškai. Tad buvau priverstas visur nešiotis žodynėlį – jį ir išsitraukdavau krizinėmis akimirkomis. Tačiau būti užsieniečiu Ispanijoje kur kas maloniau negu daugumoje šalių.

 

Kaip lengva čia įsigyti draugų! Po poros dienų bent dvi dešimtys milicininkų jau vadino mane vardu, padėdavo susigaudyti, vienas per idealizuoti POUM milicijos. Pati milicijų sistema turėjo rimtų trūkumų, ten buvo pririnkta visokiausių žmonių, nes savanorių srautas vis mažėjo, o daugelis geriausių vyrų jau buvo fronte arba žuvę. Tarp mūsų visada būdavo tam tikra dalis tokių, kurie netiko nei šen, nei ten. Kaip antai penkiolikmečiai berniukai, tėvų atvesti vien dėl dešimties pesetų per dieną – tiek mes gaudavome algos, arba dėl duonos, kurios milicininkai valgydavo kiek norėdavo ir dar galėdavo patyliukais parnešti namo tėvams. Bet dedu galvą, kad kiekvieną, atsidūrusį ispanų darbininkų klasės aplinkoje, – turbūt derėtų sakyti katalonų darbininkų klasės, nes, išskyrus keletą aragoniečių ir andalūziečių, bendravau tik su katalonais, – apstulbins jų dvasios taurumas, pirmiausia atvirumas bei dosnumas.

 

Nuo ispanų dosnumo, pačia paprasčiausia žodžio prasme, kartais net pasijunti nesmagiai. Paprašytas pavaišinti cigarete, ispanas įbruks tau į rankas visą pakelį. O kur dar dosnumas gilesne prasme, tikras širdies atlapumas, kurį daug sykių mačiau rodomą anaiptol ne palankiomis aplinkybėmis. Kai kurie žurnalistai ir kiti Ispanijoje per karą pabuvoję svetimšaliai tvirtina, kad širdies gilumoje ispanai labai apmaudauja dėl užsienio pagalbos.

 

Galiu tik pasakyti, kad aš nieko panašaus nepastebėjau. Pamenu, kaip, likus kelioms dienoms iki mūsų išvykimo iš kareivinių, grupė vyrų grįžo iš fronto atostogų. Jie susijaudinę pasakojo apie savo patirtis ir žavėjosi kažkuriuo prancūzų daliniu, kovojusiu šalia jų prie Huescos. Prancūzai labai drąsūs, kalbėjo jie ir entuziastingai pridurdavo: Más valientes que nosotros – „Drąsesni už mus!“ Žinoma, aš imdavau prieštarauti, o jie aiškindavo, kad prancūzai geriau išmano karo amatą – geriau moka apsieiti su bombomis, kulkosvaidžiais ir panašiai. Vis dėlto ta frazė daug ką reiškė. Anglas veikiau nusikirs ranką, negu pasakys ką nors tokio.

 

Visiems milicijose tarnavusiems užsieniečiams pirmosios savaitės praeidavo mokantis mėgti ispanus ir irztant dėl kai kurių jų ypatybių. Mano paties susierzinimas fronte kartais pavirsdavo tikru įniršiu. Ispanai moka gerai daryti daug ką, tik ne kariauti. Visus užsieniečius stulbina jų neefektyvumas ir ypač iš proto varantis nepunktualumas. Visi užsieniečiai norom nenorom išmoksta žodį mañana, „rytoj“ (pažodžiui – „rytas“). Jei tik nors kiek įmanoma, ispanai visus šios dienos darbus atideda iki mañana.

 

Šis dalykas tiek visiems apkartęs, kad net patys ispanai iš to šaiposi. Ispanijoje niekas – nei valgymas, nei mūšis – neprasideda numatytu laiku. Dažniausiai viskas vyksta per vėlai, bet retkarčiais – tarsi tam, kad neimtum kliautis nuolatiniu vėlavimu, – kai kas įvyksta per anksti. Traukinys, turintis išvykti aštuntą, paprastai išvyksta kuriuo nors laiku tarp devintos ir dešimtos, tačiau gal kartą per savaitę, dėl kokios nors mašinisto užgaidos, jis išvažiuoja pusę aštuntos. Tokie dalykai šiek tiek vargina. Teoriškai aš žaviuosi ispanų požiūriu į laiką – kur kas mažiau neurotišku negu šiauriečių, bet pats, deja, esu tos neurozės auka.

 

Po begalinių gandų, mañanas ir atidėliojimų staiga gavome įsakymą per dvi valandas išvykti į frontą, nors dar toli gražu nebuvome aprūpinti visais reikmenimis. Intendantūroje kilo baisus sujudimas. Galiausiai daugybei žmonių teko išvykti ne iki galo ekipuotiems. Kareivinėse tarsi iš po žemių pridygo moterų – jos padėjo savo vyrams susisukti antklodes ir susikrauti kuprines. Raudau iš gėdos, nes, kaip užsidėti ką tik gautas odines šovinines, man turėjo parodyti ispanė mergina, to kito anglo Williamso žmona. Tai buvo švelni, tamsiaakė, labai moteriška būtybė, ji atrodė taip, lyg gyvenime jai būtų skirta vien supti lopšį, bet iš tikrųjų drąsiai kovojo liepos gatvių mūšiuose. Tuo metu ši moteris nešiojo kūdikį – šis gimė vos dešimtą karo mėnesį, taigi tikriausiai buvo pradėtas už barikados.

 

Traukinys turėjo išvykti aštuntą valandą. Maždaug dešimt po aštuntos suplukusiems karininkams šiaip ne taip pavyko išrikiuoti mus kareivinių aikštėje. Tas vaizdas stovi man akyse – šurmulys ir susijaudinimas, fakelų šviesoje plazdančios raudonos vėliavos, aibė milicininkų su kuprinėmis ant nugarų ir suvyniotomis antklodėmis, perjuostomis tarsi šovininės per pečius, šūksniai ir batų bei dubenėlių kaukšėjimas, paskui garsus ir galiausiai vaisingas šnypštimas prašant tylos, tada kažkoks politinis komisaras, stovintis po milžiniška vilnijančia raudona vėliava ir kataloniškai sakantis mums kalbą. Paskui žygiuojame į stotį – pačiu ilgiausiu keliu, tris ar keturias mylias, kad visas miestas galėtų mumis pasigėrėti. Ramblas alėjoje pastovime, kol skolintinis orkestras sugroja kažin kokią revoliucinę melodiją. Didvyrių maršas tęsiasi toliau – riksmai, entuziazmas, visur raudonos, raudonos ir juodos vėliavos, šaligatvius aplipusi minia, trokštanti mus pamatyti, pro langus mojančios moterys. Kaip natūralu visa tai tada atrodė, kaip tolima ir neįtikima dabar!

 

Traukinys prisigrūdo toks pilnas, kad vietos neliko net ant grindų, ką jau kalbėti apie suolus. Paskutinę akimirką į peroną atbėgusi Williamso žmona perdavė mums butelį vyno ir sprindį skaisčiai raudonos dešros, kuri kvepia muilu ir sukelia diarėją. Iš Katalonijos į Aragono plynaukštę traukinys šliaužė įprastu karo meto greičiu, nesiekiančiu nė dvidešimties kilometrų per valandą. 

 

______________

 

1 Italas? (Isp.)

2 Ne, anglas. O tu? (Isp.)

3 Jūs (isp.). 4 Laba diena (isp.).

5 Saliut! Sveiks! (Isp.)

6 Plačiau apie POUM ir kitas partijas žr. priede. (Vert. past.)

7 Aš moku valdyti šautuvą. Nemoku valdyti kulkosvaidžio. Noriu išmokti kulkosvaidį. Kada mes mokysimės kulkosvaidžio? (Isp.)

 

George Orwell. Katalojnijai pagerbti. Iš anglų k. vertė Arvydas sabonis. K.: Kitos knygos, 2010.

{jcomments on}