Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Bekmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.
***
Kronštate buvo jaučiamas naujas gyvenimas. Revoliucinis įkvėpimas siekė Spalio dienų aukštumas, per kurias jūrininkai savo pasiryžimu ir atsidavimu vaidino lemiamą vaidmenį. Komunistams vieniems perėmus revoliucijos vairavimą ir Rusijos likimą į savo rankas, Kronštatas pirmą kartą pasijuto laisvas. Nauja solidarumo ir broliškumo dvasia sujungė jūrininkus, garnizono kareivius, fabrikų darbininkus ir nepartinius elementus į vieningą rūpinimąsi bendrais reikalais. Viso miesto susibroliavimu buvo užkrėsti ir komunistai, kurie taip pat dalyvavo parengiamuosiuose Kronštato Tarybos rinkimų darbuose.
Pirmuoju Laikinojo revoliucinio komiteto žingsniu buvo siekiama palaikyti Kronštate revoliucinę tvarką ir leisti oficialų komiteto dienraštį „Izvestijos“. Pirmasis Kronštato Komiteto kreipimasis į gyventojus (1921 m. kovo 3 d.) buvo labai charakteringas jūrininkų laikysenai ir ūpui:
„Revoliucinis komitetas yra susirūpinęs daryti visa, kad nebūtų praliejamas kraujas. Jis susirūpinęs visomis galimybėmis organizuotai palaikyti revoliucinę tvarką mieste, tvirtovėj ir fortuose. Draugai ir piliečiai, nesustabdykit darbo! Darbininkai, likite prie savo mašinų, jūrininkai ir kareiviai, būkite savo sargybose! Visi Tarybų tarnautojai privalo dirbti ir palaikyti esamą tvarką. Laikinasis revoliucinis komitetas kreipiasi į jus visus, draugai ir piliečiai, suteikite visi savo paramą ir pagalbą. Komiteto misija yra kartu su jumis, broliškai, garbingai ir teisingai suorganizuoti sąlygas, reikiamas naujiems Tarybų rinkimams.“
„Izvestijų“ puslapiai geriausiai liudija apie gilų Revoliucinio komiteto pasitikėjimą Kronštato gyventojais; juose matyti veržimasis prie laisvų Tarybų, kaip teisingas kelias išsiliuosuoti iš komunistiškos biurokratiškos priespaudos. Savo dienraštyje ir savo radijo telegramose susijaudinęs Revoliucinis komitetas siūlė bolševikams pasilikti sau visą jų dergimo kampaniją bei pakartotinai kvietė Rusijos proletariatą ir pasaulį suprasti, dalyvauti ir padėti. Kovo 6 d. radijo telegramose išdėstyti svarbiausi Kronštato šauksmų motyvai:
„Mūsų darbai yra teisingi darbai: mes stojam už Tarybų, bet ne partijų valdžią. Mes stojam už laisvai rinktus darbo masės atstovus. Komunistų partijos vadovaujamos netikros (ersatz) tarybos buvo kurčios visiems mūsų reikalavimams. Vienintelis atsakymas, kurį mes gaudavome, buvo – šaudyti. Draugai! Jūs ne tik viliojami, bet sutrempiami su visu jūsų noru pažinti teisybę, išniekinamas jūsų savigarbos jausmas... Visa Kronštato valdžia yra vienintelėse revoliucinių jūrininkų, kareivių ir darbininkų rankose, o ne kažkokių Kozlovskio vedamų kontrrevoliucionierių, kaip melagingai Maskvos radijas nori įtikinti... Ilgai nevilkinkit, draugai! Prisidėkite prie mūsų, sueikite su mumis į kontaktą. Reikalaukit, kad įleistų Kronštatan jūsų delegatus. Tik jie galės jums visą teisybę pasakyti, ir tada paaiškės šėtoniškas šmeižtas apie duoną iš Suomijos ir Antantės pasiūlymus. Tegyvuoja revoliucinis proletariatas ir valstiečiai! Tegyvuoja laisvai renkamų Tarybų valdžia!“
Laikinojo revoliucinio komiteto vyriausiasis štabas pirma buvo Petropavlovsko laive, bet už kelių dienų persikėlė į Liaudies namus Kronštato centre, kad, kaip sakė „Izvestijos“, „būtų artimesni ryšiai su liaudimi ir Komitetas būtų lengviau pasiekiamas, negu laive“. Nors komunistų spauda ir nuodingai šmeižė Kronštatą kaip „generolo Kozlovskio sukurstytą kontrrevoliucionierių sukilimą“, bet teisybė ta, kad revoliucinis Komitetas buvo grynai proletariškas ir didele dalimi susidėjo iš darbininkų, kurių revoliucingumas buvo visiems žinomas. Jis susidėjo iš 15 narių:
1. Petričenka, vyresnysis garlaivio „Petropavlovsk“ valdininkas
2. Jakovenka, Kronštato srities telefonistas
3. Ososovas, Sevastopolio mašinistas
4. Archipovas, inžinierius
5. Perepelkinas, Sevastopolio mechanikas.
6. Patruševas, vyriausias Petropavlovsko mechanikas
7. Kupolovas, vyresnysis gydytojo asistentas
8. Veršininas, Sevastopolio jūrininkas
9. Tukinas, elektromechanikas
10. Romanenka, aviacijos doko prižiūrėtojas
11. Orešinas, Trečiosios pramonės mokyklos vyresnysis
12. Valkas, medžio fabriko darbininkas.
13. Pavlovas, jūros minų darbininkas
14. Baikovas, vežėjas
15. Kilgastas, jūrininkas
Ne be pašaipos Kronštato „Izvestijos“ pastebėjo šitą sutapimą: „Štai kas yra mūsų generolai, pone Trocki ir pone Zinovjevai, tuo tarpu garsūs caro režimo vyrai – Brusilovas, Kamenevas, Tuchačevskis ir kitos garsenybės – yra jūsų pusėj.“
Laikinasis revoliucinis komitetas įgijo visų Kronštato gyventojų pasitikėjimą. Jis užsitarnavo didelę visuomenės pagarbą paskelbęs teisinį principą, kuriuo suteikiamos „visiems lygios teisės ir niekam jokių pirmenybių“. Maisto davinys padarytas visiems lygus. Jūrininkai, kurie bolševikų viešpatavimo metu gavo didesnę porciją negu darbininkai, patys nutarė neimti daugiau negu visi kiti piliečiai ir darbininkai. Atskiros porcijos ir skanumynai buvo duodamos tik ligoninėms ir vaikų prieglaudoms.
Teisingas ir kilnus Revoliucinio komiteto požiūris į Kronštato komunistų partijos narius įgijo pagarbos net pačių Kronštato komunistų tarpe. Jie nenaudojo bolševikų metodų. Nežiūrint į tai, kad bolševikai spaudė, suėmė ir įkaitais laikė Kronštato jūrininkų šeimas, jie areštavo vos kelis komunistus. „Izvestijų“ puslapiuose buvo patalpinti gausūs Kronštato komunistų grupių ir organizacijų pranešimai, kurie smerkė centrines valdžios elgesį ir pripažino teisingomis Laikinojo revoliucinio komiteto nuostatas bei jo veikimo būdą. Daugelis Kronštato komunistų, pareikšdami protestą prieš valdžios despotizmą ir biurokratišką korupciją, viešai išstojo iš partijos. Įvairiuose „Izvestijų“ numeriuose randame šimtus komunistų vardų, kurių sąžinė neleido „pasilikti vienoje partijoje su budeliu Trockiu“. Pranešimų apie išstojusius iš komunistų partijos buvo tiek daug, kad atrodė, jog partiją palieka visi nariai*. Laiškai, paimti be jokių ieškojimų iš visos krūvos, aiškiai charakterizuoja Kronštato komunistų jausmus:
„Aš dabar įsitikinau, kad komunistų partijos politika įstūmė visą šalį į beviltišką aklavietę, iš kurios nėra išėjimo. Partija tapo biurokratiška, ji nieko neišmoko ir nenori mokytis. Ji atsisakė klausyti 115 milijonų valstiečių balsų: ji nenori pagalvoti, kad tik žodžio laisvė ir proga dalyvauti šalies atstatyme pakeitus rinkimų metodą, pabudins mūsų šalį iš letargo. Aš atsisakau toliau save laikyti rusų komunistų partijos naru. Visiškai pritariu kovo 1 d. viso miesto susirinkimo priimtai rezoliucijai ir visas savo jėgas bei gabumus pašvenčiu Laikinajam revoliuciniam komitetui. Hermanas Kanevas, Raudonosios armijos karininkas, 193-osios bylos politinio tremtinio sūnus**. (Izvestijos, 1921 m. kovo 5 d., Nr. 3).
Draugai, pramonės, raudonosios armijos ir jūrininkų mokyklos, mano mokiniai! Beveik trisdešimt metų aš gyvenau gilia liaudies meile ir, kiek jėgos leido, nešiau šviesą ir žinias visiems, kurie jų troško. 1917 m. revoliucija išplėtė mano darbo barą ir padidino mano darbingumą, tad su didžiausia energija atsidaviau tarnauti saviems idealams. Komunistų obalsis „Viskas – liaudžiai“ paveikė mane savo gražumu, ir 1920 m. vasario mėn. aš įstojau kandidatu į rusų komunistų partiją. Bet „pirmas šūvis“, paleistas į taikius gyventojus, į mano širdingai mylimus vaikus, kurių dabar Kronštate yra apie septyni tūkstančiai, baimingai mane sujaudino. Aš bijau, kad manęs neapkaltintų ir neprimestų man atsakomybės už nekaltai pralietą kraują. Aš jaučiu, kad ilgiau negalėsiu priklausyti, tikėti ir propaguoti tai, ką jie patys (bolševikai) šėtoniškais veiksmais yra suniekinę. Todėl nuo pirmo šūvio nustoju skaitytis komunistų partijos nariu. Marija Nikolajevna Šatet, mokytoja. (Izvestijos, 1921 m. kovo 8 d. Nr. 6).
Tokie pranešimai pasirodė beveik kiekvienam „Izvestijų“ numeryje. Ypatingai pažymėtinas buvo Kronštato Laikinojo komunistų partijos biuro pareiškimas – jų narių manifestas, pasirodęs kovo 4 d. „Izvestijų“ numeryje. Jame rašoma:
„Lai kiekvienas mūsų partijos draugas įvertina šio momento svarbumą. Netikėkit neteisingais gandais, kad komunistai yra šaudomi ir kad Kronštato komunistai pavartos prieš mus ginkluotą jėgą. Tokie gandai yra platinami tam, kad išprovokuotų kraujo praliejimą. Mes pareiškiam, kad mūsų partija iki šiol visuomet gynė darbininkų ir valstiečių tarybas nuo visokių žinomų ir slaptų priešų jėgos. Gins jas ir toliau. Kronštato komunistų partijos laikinasis biuras pripažįsta naujų Tarybų rinkimų būtinumą ir kviečia komunistų partijos narius dalyvauti jų rinkimuose. Komunistų partijos laikinasis biuras ragina visus partijos narius pasilikti savo sargybose ir jokiu būdu nekliudyti ir nepastoti kelio Laikinojo revoliucinio komiteto įsakymams. Tegyvuoja Tarybų valdžia! Tegyvuoja Tarptautinė darbininkų sąjunga!“ Rusijos komunistų partijos Kronštato sekcijos laikinasis biuras. F. Pervušinas, J. lljinas, A. Kabanovas.
Panašiu būdu įvairios piliečių ir karių organizacijos išreiškė savo opoziciją Maskvos režimui. Jie visiškai pritarė Kronštato jūrininkų reikalavimams. Daugelis Raudonosios armijos pulkų, kurie stovėjo Kronštate arba fortuose, priėmė tokio turinio rezoliucijas:
„Mes, Raudonosios armijos forto „Krasnoarmejec“ kariai, iki paskutinio momento ginsime revoliucinį Komitetą, darbininkus ir valstiečius. Lai nė vienas netiki iš aeroplanų mėtytomis komunistų proklamacijomis. Mes čia neturim jokių generolų ir caro karininkų. Kronštatas visuomet buvo darbininkų ir valstiečių miestas, – juo jis ir pasiliks. Generolai yra komunistų tarnybose. Dabartiniu momentu, kuomet šalies likimas yra padėtas ant svarstyklių lėkštelės, mes pareiškiame, kad imame valdžią į savo rankas ir įgaliojame revoliucinį Komitetą vesti kovą. Mes pareiškiame visam garnizonui ir darbininkams, kad esame pasiruošę mirti už darbo masių laisvę. Mes, pasiliuosavę iš trimečio komunistų jungo ir teroro, verčiau mirsim, negu nors vieną žingsnį atsitrauksim. Tegyvuoja laisvoji darbo žmonių Rusija!“ Forto „Krasnoarmejec“ įgula. („Izvestijos“, 1921 m. kovo 7 d., Nr. 5).
Kronštatas degė aistringa meile laisvai Rusijai ir buvo įkvėptas beribio tikėjimo tikromis Tarybomis. Jis buvo įsitikinęs, kad visa Rusija, o ypatingai Petrogradas, jį parems ir išlaisvins visą šalį. Kronštato „Izvestijos“ nuolatos reiškė šitą savo nuostatą ir viltį. Gausiais straipsniais ir atsišaukimais jos mėgino tatai aiškiai nušviesti bolševikams. Kronštato Laikinojo revoliucinio komiteto organas kėlė jų dvasią, didelį pasiryžimą, ketinimų tyrumą ir žibančią išsiliuosavimo viltį.
Visa tatai įdvasino kareivius, jūrininkus ir darbininkus. Į nuodingus bolševikų spaudos užpuolimus, kuriuose kronštatiečiai buvo pavadinti kontrrevoliucionierių ir baltųjų sąmokslininkų bendrininkais, bei į Maskvos radijo stoties siunčiamus pasauliui niekšiškus melus revoliucinis Komitetas atsakė garbingu būdu. Kad įrodytų Kronštato gyventojams, kokioj šmeižto gelmėj yra paskendę bolševikai, jie savo laikraštyje dažnai perspausdindavo Maskvos proklamacijas. Kovo 8 dieną 6-ajame „Izvestijų“ numeryje, straipsnyje „Mes ir jie“, pasipiktinę kronštatiečiai atskleidžia ir charakterizuoja komunistiškus metodus:
„Komunistai, kurie nežino, kaip sulaikyti iš jų rankų slystančią valdžią, griebiasi bjauriausių provokatoriškų priemonių. Ją niekšinga spauda sukaupė visas savo jėgas, kad apšmeižtų Kronštato judėjimą, jį pavadinę baltagvardiečių sąmokslu, ir užsiundytų ant jo minias. Dabar jų begėdiškos niekšybės klika pasauliui pasiuntė tokius žodžius: „Kronštatas yra parsidavęs Suomijai“. Jų (bolš.) laikraščiai spjaudė ugnimi ir nuodais, ir kuomet jiems nepasisekė įrodyti, kad Kronštatas yra kontrrevoliucionierių rankose, jie, norėdami paveikti judėjimą, bandė spekuliuoti tautiškais jausmais. Iš mūsų radijo jau visas pasaulis žino, už ką Kronštato garnizonas ir darbininkai kovoja. Bet komunistai stengiasi aptemdyti tikrąją įvykių prasmę ir tuo suklaidinti mūsų Petrogrado brolius.
Petrogradas yra apsuptas kursantų durtuvais ir partijos „gvardija“. Maliuta Skuratovas-Trockis net artimiems darbininkų ir kareivių delegatams neleidžia patekti į Kronštatą. Jis bijo, nes jie čia sužinos visą teisybę, gi sužinoję teisybę tuojau nušluos komunistus. Jis bijo, kad apšviestos masės nepaimtų valdžią į savo pūslėtas rankas. Tatai ir yra priežastis, dėl ko Petrogrado Taryba neatsakė į mūsų radijo telegramą, kurioje prašėme, kad jie atsiustų tikrai nepartinius draugus Kronštatan.
Kadangi komunistai rūpinosi savu kailiu, tai jų vadai užgniaužė teisybę ir išplatino melus, kad Kronštate esą veikia baltagvardiečiai, kad Kronštato proletariatas esąs parsidavęs Suomijai ir prancūzų šnipams, kad suomiai jau esą suorganizavę armiją ir su Kronštato maištininkais maną užpulti Petrogradą ir t. t. Į visa tai mes galim tik štai ką atsakyti: Visa valdžią – Taryboms! Šalin nuo jų jūsų rankos! Jūsų rankos yra raudonos nuo laisvės kankinių kraujo. Kankinių, kurie mirė kovose su baltagvardiečiais, buožėmis ir buržuazija!“
Paprastose ir atvirose kalbose Kronštatas stengėsi išreikšti valią liaudies, kuri troško laisvės ir pati norėjo tvarkyti savo likimą. Jie laikė save rusų proletariato avangardu ir grūmojančiu dvasios pakilimu norėjo apginti didžiąsias aspiracijas, už kurias liaudis yra kovojusi ir kentusi Spalio revoliucijoje. Kronštato tikėjimas Tarybų sistema buvo gilus ir stiprus. Jų skelbiamas visuotinis obalsis buvo „Visa valdžia Taryboms, o ne partijoms!“ Tai ir buvo visa programa, kurios teoriškai pagilinti bei pagrįsti nebuvo kada.
Kova ėjo už liaudies pasiliuosavimą iš komunistų jungo. Šitas nepakeliamas jungas sukėlė naują revoliuciją – Trečiąją Revoliuciją. Kelias į laisvę ir taiką slypi laisvai renkamose Tarybose –tai „naujos revoliucijos kertinis akmuo“. „Izvestijos“ puslapių turinys geriausiai liudijo nesuklastotą Kronštato jūrininkų ir darbininkų atvirumą bei veiksmų tikslingumą. Jie buvo įsitikinę, jog jiems yra pavesta trečiosios revoliucijos misija. Šitoks pasiryžimas yra aiškiai išdėstytas kovo 8 d. šeštojo „Izvestijų“ numerio vedamajam straipsny „Dėl ko mes kovojam“:
„Po Spalio revoliucijos darbininkų klasė tikėjosi galutinai išsiliuosuoti, bet sulaukė dar didesnio žmogaus asmenybės pavergimo. Monarchinės policijos ir žandarmerijos valdžia pateko į uzurpatorių – komunistų – rankas, vietoj to, kad duotų liaudžiai laisvę, jie ją tik įgąsdino nuolatine ČK baime, kuri savo bjaurumu viršijo caro žandarmišką režimą. Labiausiai čia kalta dvasinė komunistų klasta: jie uždėjo savo ranką ant vidinio darbo masių pasaulio ir privertė kiekvieną galvoti sulig komunistiškomis taisyklėmis.
Rusija – kantrių darbo žmonių šalis – pirmoji iškėlė raudoną darbininkų išsilaisvinimo vėliavą, kuri, didesnei komunistų viešpatavimo garbei, yra persisunkus kritusių kankinių krauju. Šitoj kraujo jūroj komunistai paskandino puikius pažadus ir darbininkų revoliucijos galimybes. Dabar jau yra aišku, kad Rusijos komunistų partija nėra darbininkų masių gynėja, nors tokia ir dedasi. Darbo liaudies reikalai jai yra svetimi. Ji yra laimėjusi valdžią ir dabar bijo ją paleisti. Jai išlaikyti ji pasitelkia visokias priemones: garbės sutrempimą, viliojimą, jėgos panaudojimą, žudymus ir kerštą sukilusių šeimoms.
Ilgai kentėtas kantrumas pasibaigė. Šalis vienur ir kitur yra apšviesta sukilėlių kovos prieš priespaudą ugnimi. Nuvilnijo darbininkų streikai, nors policinis bolševikų režimas ir stengėsi numalšinti visus neišvengiamus trečios revoliucijos paruošimus. Bet vis dėlto ši revoliucija artėja ir bus atlikta darbo masių rankomis. Komunistų generolai aiškiai mato, kad liaudis sukilo, ir įsitikino, kad komunistai nėra ištikimi socializmo idėjai. Komunistai norėjo save išsaugoti, bet gerai žinodami, kad niekur nėra vietos, kur jie galėtų pasislėpti nuo darbininkų rūstybės, bandė sutramdyti sukilėlius kalėjimais, šaudymais ir kitais barbariškais terorizavimais. Bet gyventi komunistų diktatūroj yra blogiau negu mirti.
Nėra kito kelio. Pergalė arba mirtis! Kronštato pavyzdys įvarė baimės kontrrevoliucionieriams iš kairės ir iš dešinės. Čia prasidėjo didieji revoliuciniai veiksmai. Čia yra iškelta sukilėlių vėliava prieš trimetę komunistų priespaudos ir tironizmo autokratiją, kuri visą trijų šimtmečių monarchinį despotizmą tik ūksmėj pastatė, bet nenuvertė. Čia, Kronštate, yra padėtas kertinis akmuo trečiajai revoliucijai, kuri sulaužys paskutinius darbininkų retežius ir atvers naujus, plačius kelius socialistiniam kūrybiniam darbui.
Šita naujoji revoliucija pabudins Rytų ir Vakarų mases ir bus pavyzdžiu naujam socialistiniam atstatymo veiksmui. Tai bus visiškai kitoks veiksmas nei visi iki šiol buvę valdžios nustatyti komunistiniai „atstatymai“. Darbo masės supras, kad darbininkų ir valstiečių vardu daromi komunistų pertvarkymai dar nėra socializmas.
Pirmieji žingsniai yra padaryti neišleidus nė vieno šūvio, nepraliejus nė vieno kraujo lašo. Tiems darbams nereikia kraujo, jis bus pralietas tik ginantis... Darbininkai ir valstiečiai žygiuoja pirmyn: jie palieka už nugaros Steigiamąjį susirinkimą su visu jo buržuaziniu režimu, palieka ir komunistų partijos diktatūrą su josios ČK ir valstybiniu kapitalizmu, kuris uždėjo ant darbininkų kaklo kilpą ir grasina darbininkus mirtinai pasmaugti.
Dabartiniai pasikeitimai leidžia darbo masėms surengti laisvus Tarybų rinkimus. Jos veiks nebijodamos partinio botago ir galės valdžios valdomas darbininkų profesines sąjungas pakeisti laisvomis darbininkų, valstiečių ir darbo inteligentijos asociacijomis. Komunistiškos autokratijos bizūnas pagaliau sulaužytas.“
Štai kokia buvo programa ir tiesioginiai reikalavimai, dėl kurių bolševikų valdžia 1921 m. kovo 7 d., 6 val. pradėjo Kronštato puolimą.
_______________
* Rusų komunistų partijos vykdomasis komitetas laikė savo Kronštato sekciją tokia demoralizuota, kad po Kronštato pralaimėjimo turėjo surengti jos narių perregistravimą.
** 193-oji byla pagarsėjo ankstyvajam rusų revoliucinio judėjimo laikotarpy (1877-1878 m.).
Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. IX.Viršelis iš N. Strunkės ciklo „Raudonoji vėliava“. Spaustuvė „Burtnieks“. Riga, Ridzenes iela 27.