Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Bekmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.

 

***

 

Kronštato jūrininkai labai buvo sujaudinti Petro­grado įvykių. Jie tamsiu žvilgsniu žiūrėjo į neap­galvotą valdžios elgesį su darbininkais. Jie žinojo, ką revoliucinis sostinės proletariatas turėjo iškęsti pirmomis revoliucijos dienomis, žinojo, kaip pasiryžę jie kovojo prieš Judeničą ir kantriai kentė nepriteklių bei vargą. Bet Kronštatas toli gražu neprijautė steigia­majam susirinkimui arba reikalavimams laisvos preky­bos, kuri Petrograde jau buvo pastebėta. Jūrininkai dvasia ir kūnu buvo revoliucionieriai. Jie buvo stipri­ausi Tarybų sistemos ramsčiai, kartu jie buvo ir bet kurios politinės partijos diktatūros priešininkai.

 

Petrogrado streikuojančių darbininkų judėjimui simpatiją pradėjo reikšti Petropavlovsko ir Sevastopolio karo laivų jūrininkai; tie patys laivai, kurie 1917 m. buvo svarbiausi bolševikų palaikytojai. Judėjimas praplito visoj Kronštato laivyno įguloj, o vėliau ir tarp ten esančių raudonosios armi­jos pulkų. Vasario 28 d. Petropavlovsko jūrininkai priėmė rezoliuciją (jai pritarė ir Sevastopolio jūrininkai), kurioj, tarp kitko, buvo pareikalauta laisvų naujų Kronštato Tarybos rinkimų. Šios Tarybos ka­dencijai jau ir taip artėjo galas. Tuojau buvo pasiųs­tas Jūrininkų Komitetas į Petrogradą supažindinti su čia susidariusia padėtimi.

 

Kovo 1 d. Kronštate, Jakorno aikštėj, įvyko viešas susirinkimas. Jį sušaukė Rytų Jūros laivyno pirmos ir antros eskadros jūrininkų būrys; susirinko 16 000 jūrininkų, daug raudonosios armijos kareivių ir darbi­ninkų. Pirmininkavo Kronštato Tarybos Vykdomojo Ko­miteto pirmininkas komunistas Vasiljevas. Dalyvavo ir kalbėjo susirinkime Rusijos Socialistinės Federacinės Respublikos prezidentas Kalininas ir Rytų Jūros lai­vyno komisaras Kuzminas. Kad jūrininkai pritarė bol­ševikų valdžiai, matyt iš to, kad Kalininą, atvykstantį į Kronštatą, priėmė su kariška pagarba, muzika ir iš­keltomis vėliavomis.

 

Šitą susirinkimą supažindino su savo infoemacija va­sario 28 d. Petrogradan pasiųstasis Jūrininkų Komite­tas. Čia minimas Komitetas patvirtino ten susidariusią blogiausią padėtį. Susirinkimas pareiškė savo nepasitenkinimą komunistų metodais, kuriais jie sutrempia Petrogrado darbininkų padorius reikalavimus. Čia buvo pareikšta Petropavlovsko vasario 28 d. priimtoji rezoliucija. Prezidentas Kalininas ir komisaras Kuzminas užpyko ir apkaltino Petrogrado streikuojančius ir Kronštato jūrininkus. Bet jų argumentai nepadarė jokios įtakos klausytojams, ir Petropavlovsko rezoliu­cija vienbalsiai buvo priimta. Šitas istoriškas doku­mentas skamba taip:

 

Visuotino Rytų Jūros laivyno pir­mos ir antros eskadros jūrininkų su­sirinkimo, įvykusio 1921 metais kovo 1 dieną, rezoliucija

 

Išklausę visuotinojo susirinkimo pasiustų Petrogradan jūrininkų atstovų pranešimą tenyk­ščiai padėčiai ištirti, nutarėme:

 

1. Reikalauti naujų rinkimų su slaptu balsavi­mu, nes esamosios Tarybos nenori tenkinti darbininkų ir valstiečių norų. Be to, rinkimų kampanijai pravesti turi būti leista laisva agita­cija valstiečių ir darbininkų tarpe.

2. Įgyvendinti žodžio ir spaudos laisvę dar­bininkams, valstiečiams, anarchistams ir kairioms socialistinėms partijoms.

3. Užtikrinti darbininkų profesinėms sąjun­goms ir valstiečių organizacijoms susirinkimų laisvę.

4. Sušaukti ne vėliau 1921 metų kovo mėn. 10 d. nepartinių darbininkų, raudonosios armijos kareivių, Petrogrado, Kronštato ir Petrogrado provincijos jūrininkų konferenciją.

5. Paliuosuoti visus politinius kalinius – so­cialistinių partijų narius ir ryšyj su darbininkų bei valstiečių judėjimu areštuotus darbininkus, valstiečius, kareivius bei jūrininkus.

6. Išrinkti komisiją kalėjimuose ir koncentra­cijos stovyklose esantiems apžiūrėti.

7. Uždaryti visus politinius biurus (politototdely), nes jokia partija neturi turėti specialios privilegijos savoms idėjoms propaguoti arba tokiems tikslams gauti iš valdžios pašalpą. Vie­ton jų turėtu būti pastatytos vietose rinktos ir valdžios finansuojamos auklėjančios ir kultūriškos komisijos.

8. Tuojau panaikinti visus zagriaditelnus otriadus*.

9. Kad būtų visiems (išskyrus sveikatai ken­kiančiose įmonėse dirbančiuosius) darbininkams lygus pragyvenimo šaltinis.

10. Panaikinti visose armijos srityse komu­nistų kovos būrius ir komunistų sargybinius, stovinčius dirbtuvėse bei fabrikuose. Jeigu tokios sargybos būtinos, tai kariuomenėj jos turi būti renkamos iš kareivių, fabrikuose – iš darbininkų.

11. Leisti valstiečiams naudotis pilna laisve žemės ūky, duoti jiems teisę laikyti gyvulius su ta sąlyga, kad jie visa galėtų savomis jėgomis padaryti ir jam (ūkininkui) nereikėtų samdyti darbininkų.

12. Visas kariuomenės dalis ir mūsų draugus, kariuomenės kursantus paraginti prisidėti prie mūsų nutarimo.

13. Reikalauti, kad spauda mūsų nutarimus paskelbtų visuomenei.

14. Išrinkti keliaujančią kontrolės komisiją.

15. Leisti laisvą amatininkų produkcijos gamybą (smulkiam maštabe).

 

Petričenka, brigados susirinkimo pirmininkas

Perepelkinas, sekretorius

Vasiljevas, pirmininkas


Rezoliucija visos brigados susirinkimo buvo priimta vienbalsiai, susilaikius dviems asmenims. Kartu su draugu Kalininu prieš rezoliuciją bal­savo ir Vasiljevas. Ši rezoliucija, prieš kurią, kaip matėm, Kalininas ir Kuzminas darė didelę opoziciją, nežiūrint jų pro­testų, buvo priimta. Po susirinkimo Kalininas be jo­kių kliūčių galėjo sugrįžti Petrogradan.

 

Tame pačiame brigados susirinkime buvo nutarta išrinkti komitetą ir pasiusti Petrogradan, kad jis dar­bininkams ir ten esančiam garnizonui išaiškintų Kron­štato reikalavimus ir ragintų Petrogrado proletariatą išrinkti nepartinius delegatus ir pasiųsti Kronštatan, kad susipažintų su tikrąja padėtimi bei jūrininku rei­kalavimais. Bolševikai šį iš trisdešimt narių suside­dantį Komitetą Petrograde areštavo. Tatai buvo pir­mas komunistų valdžios smūgis Kronštatui. Likimas šio komiteto ir dabar dar nežinomas.

 

Kadangi Kronštato Tarybos kadencija ėjo prie galo, tai brigados susirinkimas nutarė kovo 2 dieną sušaukti delegatų konferenciją naujų rinkimų rūšiai apspręsti. Šitoj konferencijoj turėjo dalyvauti laivyno, garnizono, įvairių tarybų institucijų, darbininkų profesinių sąjungų ir fabrikų atstovai. Nuo kiekvienos organizacijos po du. Kovo 2 d. konferencija įvyko Auklėjimo namuose (anksčiau ten buvusi Kronštato inžinerijos mokykla). Atsilankė virš 300 delegatu, jų tarpe ir komunistų.

 

Jūrininkas Petričenka atidarė susirinkimą ir sulig pa­siūlymu buvo išrinktas penkių nariu prezidiumas (Eksekutivkomitee). Delegacijai labiausiai rūpėjo nusta­tyti, kad nauji Kronštato Tarybos rinkimai eitų teisingesniais pagrindais negu anksčiau buvusieji. Kad išgelbėtų šalį iš bado ir prašalintų kuro stoką, susirinkimas nutarė rasti kelius ir būdus įgyvendinti kovo pirmos dienos rezoliuciją.

 

Konferencijos dvasia buvo visai tarybiška (sovie­tiška): Kronštatas reikalavo Tarybų, kurios būtų laisvos nuo bet kurios politinės partijos. Reikalavo nepartinių Tarybų, kurios išreikš darbininkų ir valstiečių norus bei privalumus. Delegatai buvo nusistatę prieš savivališką biurokratiškų komisarų viešpatavimą, bet buvo draugiški kompartijai. Jie buvo tikri Ta­rybų sistemos šalininkai ir rimtai ieškojo draugiškų bei taikių būdų šiai problemai išspręsti.

 

Šioj konferencijoj pirmas kalbėjo Kuzminas, Rytų Jūros laivyno komisaras. Jis turėjo daugiau energijos negu gabumų spręsti ir įvertinti dabar­tinio momento reikšmę. Jis negalėjo aprėpti dabarti­nės padėties: jis nemokėjo paveikti į širdis ir ūpą paprastų žmonių – jūrininkų ir darbininkų, kurie daug aukų yra atnešę revoliucijai ir dabar yra apimti di­džiausio nusiminimo. Delegatai susirinko pasitarti su valdžios atstovais. Vietoj to, Kuzmino kalba padarė tai, ką padaro dumplės, pučiančios ugnį. Savo pasidi­džiavimu ir begėdiškumu jis tik uždegė konferenciją. Jis užginčijo Petrogrado darbininku neramumus ir aiš­kino, jog miestas esąs ramus ir darbininkai esą patenkinti. Jis pagyrė komisarų veiksmus, abejojo Kron­štato revoliuciniais motyvais ir perspėjo iš lenkų gręsiančiu pavojumi. Jis leido sau niekšingai iškoneveikti ir griausmingai grūmoti: „Jeigu jūs norit atviro karo“, – baigė Kuzminas, – „galėsit jį gauti, nes komunistai neišleis valdžios vadelių. Mes kovosim ligi galo!“

 

Šita netaktiška ir nesantaiką keliančioji Rytų Jūros laivyno komisaro kalba išblaškė susitarimo viltį ir šiurkščiai įžeidė delegatus. Sekančio kal­bėtojo, Kronštato Tarybos pirmininko komunisto Vasiljevo kalba į klausytojus taip pat nepadarė įtakos: ji buvo tuščia ir netiksli. Šio susirinkimo metu visu ūpas tapo aiškiai antibolševikiškas. Nežiūrint į tai, delegatai vis dėlto tikėjosi su valdžios atstovais draugiškai susitarti. Bet greitai paaiškėjo oficialiomis žinio­mis**, kad „mes draugais Kuzminu ir Vasiljevu il­giau negalime pasitikėti ir yra būtinas reikalas laikinai juos areštuoti, ypač, kad komunistai turi ginklus, o mums nėra galimumo prieiti net prie telefono“. Iš su­sirinkime perskaityto laiško matyt, kad kareiviai bi­jojo komisarų ir kad komunistai neleido garnizonui jokių susirinkimų.

 

Kuzminas ir Vasiljevas buvo prašalinti iš susirin­kimo ir areštuoti. Konferencijos dvasiai yra labai cha­rakteringa tai, kad pasiūlymas areštuoti kitus konfe­rencijoj esančius komunistus didele balsų dauguma buvo atmestas. Delegatai buvo nuomonės, kad komunistai, lygiai kaip ir kitų organizacijų atstovai, turi ly­gias teises ir prievoles. Kronštatas vis dar buvo įsiti­kinęs, kad su komunistų partija ir bolševikų valdžia susitaikys.

 

Kovo pirmos dienos rezoliucija vėl buvo perskaityta ir priimta su dideliu dvasios pakilimu. Tuo momentu labai sujaudino konferenciją vieno delegato pareiški­mas, kad būk esą komunistai yra nusistatę šį susirin­kimą užpulti ir tam tikslui yra pasiuntę penkiolika vagonų kareivių ir komunistų, ginkluotų šautuvais bei kulkosvaidžiais. „Šita žinia, tęsia toliau „Izvestijos“, delegatų tarpe iššaukė aistringą pyktį. Greit patikri­nus šias žinias, pasirodė, kad jos be pagrindo, bet gandai ėjo, kad pasiųstas vienas pulkas kursantų su žinomu čekistu Dukiu priešaky ir kad jau žygiuo­ja forto Krasnaja Gorka link.

 

Konferencija, turėda­ma galvoj šią naują kryptį ir Kuzmino bei Kalinino grasinimus, tuojau pradėjo svarstyti organizacinį klau­simą, kokiu būdu apsiginti nuo bolševikų užpuolimų. Dėl greitų ir netikėtų įvykių buvo nutarta konferencijos prezidiumą paskirti Laikinuoju Revoliuciniu Komitetu, kuris turi išrūpinti miestui ramumą ir apsaugą. Šitas komitetas turėjo paruošti ir naujus Kronštato Ta­rybos rinkimus.

 

__________________

 

* Tai ginkluotos bolševikų organizacijos prekybai pri­spausti ir maistui bei kitiems produktams konfiskuoti. Neatsakomingumas ir jų elgesio savavališkumas buvo žinomas vi­soj šalyj. Valdžia, nusileisdama Petrogrado proletariatui, Kronštato įvykių išvakarėse bent Petrogrado provincijose juos panaikino (A. B.)

* „Izvestijos“ – Laikinojo Kronštato Revoliucinio Komiteto laikraštis. Nr. 9. 1921 m. kovo men. 11 d.

 

Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. IX.Viršelis iš N. Strunkės ciklo „Raudonoji vėliava“. Spaustuvė „Burtnieks“. Riga, Ridzenes iela 27.


kronstato sukilimas - virselis