Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Bekmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.
***
Kronštato jūrininkai labai buvo sujaudinti Petrogrado įvykių. Jie tamsiu žvilgsniu žiūrėjo į neapgalvotą valdžios elgesį su darbininkais. Jie žinojo, ką revoliucinis sostinės proletariatas turėjo iškęsti pirmomis revoliucijos dienomis, žinojo, kaip pasiryžę jie kovojo prieš Judeničą ir kantriai kentė nepriteklių bei vargą. Bet Kronštatas toli gražu neprijautė steigiamajam susirinkimui arba reikalavimams laisvos prekybos, kuri Petrograde jau buvo pastebėta. Jūrininkai dvasia ir kūnu buvo revoliucionieriai. Jie buvo stipriausi Tarybų sistemos ramsčiai, kartu jie buvo ir bet kurios politinės partijos diktatūros priešininkai.
Petrogrado streikuojančių darbininkų judėjimui simpatiją pradėjo reikšti Petropavlovsko ir Sevastopolio karo laivų jūrininkai; tie patys laivai, kurie 1917 m. buvo svarbiausi bolševikų palaikytojai. Judėjimas praplito visoj Kronštato laivyno įguloj, o vėliau ir tarp ten esančių raudonosios armijos pulkų. Vasario 28 d. Petropavlovsko jūrininkai priėmė rezoliuciją (jai pritarė ir Sevastopolio jūrininkai), kurioj, tarp kitko, buvo pareikalauta laisvų naujų Kronštato Tarybos rinkimų. Šios Tarybos kadencijai jau ir taip artėjo galas. Tuojau buvo pasiųstas Jūrininkų Komitetas į Petrogradą supažindinti su čia susidariusia padėtimi.
Kovo 1 d. Kronštate, Jakorno aikštėj, įvyko viešas susirinkimas. Jį sušaukė Rytų Jūros laivyno pirmos ir antros eskadros jūrininkų būrys; susirinko 16 000 jūrininkų, daug raudonosios armijos kareivių ir darbininkų. Pirmininkavo Kronštato Tarybos Vykdomojo Komiteto pirmininkas komunistas Vasiljevas. Dalyvavo ir kalbėjo susirinkime Rusijos Socialistinės Federacinės Respublikos prezidentas Kalininas ir Rytų Jūros laivyno komisaras Kuzminas. Kad jūrininkai pritarė bolševikų valdžiai, matyt iš to, kad Kalininą, atvykstantį į Kronštatą, priėmė su kariška pagarba, muzika ir iškeltomis vėliavomis.
Šitą susirinkimą supažindino su savo infoemacija vasario 28 d. Petrogradan pasiųstasis Jūrininkų Komitetas. Čia minimas Komitetas patvirtino ten susidariusią blogiausią padėtį. Susirinkimas pareiškė savo nepasitenkinimą komunistų metodais, kuriais jie sutrempia Petrogrado darbininkų padorius reikalavimus. Čia buvo pareikšta Petropavlovsko vasario 28 d. priimtoji rezoliucija. Prezidentas Kalininas ir komisaras Kuzminas užpyko ir apkaltino Petrogrado streikuojančius ir Kronštato jūrininkus. Bet jų argumentai nepadarė jokios įtakos klausytojams, ir Petropavlovsko rezoliucija vienbalsiai buvo priimta. Šitas istoriškas dokumentas skamba taip:
Visuotino Rytų Jūros laivyno pirmos ir antros eskadros jūrininkų susirinkimo, įvykusio 1921 metais kovo 1 dieną, rezoliucija
Išklausę visuotinojo susirinkimo pasiustų Petrogradan jūrininkų atstovų pranešimą tenykščiai padėčiai ištirti, nutarėme:
1. Reikalauti naujų rinkimų su slaptu balsavimu, nes esamosios Tarybos nenori tenkinti darbininkų ir valstiečių norų. Be to, rinkimų kampanijai pravesti turi būti leista laisva agitacija valstiečių ir darbininkų tarpe.
2. Įgyvendinti žodžio ir spaudos laisvę darbininkams, valstiečiams, anarchistams ir kairioms socialistinėms partijoms.
3. Užtikrinti darbininkų profesinėms sąjungoms ir valstiečių organizacijoms susirinkimų laisvę.
4. Sušaukti ne vėliau 1921 metų kovo mėn. 10 d. nepartinių darbininkų, raudonosios armijos kareivių, Petrogrado, Kronštato ir Petrogrado provincijos jūrininkų konferenciją.
5. Paliuosuoti visus politinius kalinius – socialistinių partijų narius ir ryšyj su darbininkų bei valstiečių judėjimu areštuotus darbininkus, valstiečius, kareivius bei jūrininkus.
6. Išrinkti komisiją kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose esantiems apžiūrėti.
7. Uždaryti visus politinius biurus (politototdely), nes jokia partija neturi turėti specialios privilegijos savoms idėjoms propaguoti arba tokiems tikslams gauti iš valdžios pašalpą. Vieton jų turėtu būti pastatytos vietose rinktos ir valdžios finansuojamos auklėjančios ir kultūriškos komisijos.
8. Tuojau panaikinti visus zagriaditelnus otriadus*.
9. Kad būtų visiems (išskyrus sveikatai kenkiančiose įmonėse dirbančiuosius) darbininkams lygus pragyvenimo šaltinis.
10. Panaikinti visose armijos srityse komunistų kovos būrius ir komunistų sargybinius, stovinčius dirbtuvėse bei fabrikuose. Jeigu tokios sargybos būtinos, tai kariuomenėj jos turi būti renkamos iš kareivių, fabrikuose – iš darbininkų.
11. Leisti valstiečiams naudotis pilna laisve žemės ūky, duoti jiems teisę laikyti gyvulius su ta sąlyga, kad jie visa galėtų savomis jėgomis padaryti ir jam (ūkininkui) nereikėtų samdyti darbininkų.
12. Visas kariuomenės dalis ir mūsų draugus, kariuomenės kursantus paraginti prisidėti prie mūsų nutarimo.
13. Reikalauti, kad spauda mūsų nutarimus paskelbtų visuomenei.
14. Išrinkti keliaujančią kontrolės komisiją.
15. Leisti laisvą amatininkų produkcijos gamybą (smulkiam maštabe).
Petričenka, brigados susirinkimo pirmininkas
Perepelkinas, sekretorius
Vasiljevas, pirmininkas
Rezoliucija visos brigados susirinkimo buvo priimta vienbalsiai, susilaikius dviems asmenims. Kartu su draugu Kalininu prieš rezoliuciją balsavo ir Vasiljevas. Ši rezoliucija, prieš kurią, kaip matėm, Kalininas ir Kuzminas darė didelę opoziciją, nežiūrint jų protestų, buvo priimta. Po susirinkimo Kalininas be jokių kliūčių galėjo sugrįžti Petrogradan.
Tame pačiame brigados susirinkime buvo nutarta išrinkti komitetą ir pasiusti Petrogradan, kad jis darbininkams ir ten esančiam garnizonui išaiškintų Kronštato reikalavimus ir ragintų Petrogrado proletariatą išrinkti nepartinius delegatus ir pasiųsti Kronštatan, kad susipažintų su tikrąja padėtimi bei jūrininku reikalavimais. Bolševikai šį iš trisdešimt narių susidedantį Komitetą Petrograde areštavo. Tatai buvo pirmas komunistų valdžios smūgis Kronštatui. Likimas šio komiteto ir dabar dar nežinomas.
Kadangi Kronštato Tarybos kadencija ėjo prie galo, tai brigados susirinkimas nutarė kovo 2 dieną sušaukti delegatų konferenciją naujų rinkimų rūšiai apspręsti. Šitoj konferencijoj turėjo dalyvauti laivyno, garnizono, įvairių tarybų institucijų, darbininkų profesinių sąjungų ir fabrikų atstovai. Nuo kiekvienos organizacijos po du. Kovo 2 d. konferencija įvyko Auklėjimo namuose (anksčiau ten buvusi Kronštato inžinerijos mokykla). Atsilankė virš 300 delegatu, jų tarpe ir komunistų.
Jūrininkas Petričenka atidarė susirinkimą ir sulig pasiūlymu buvo išrinktas penkių nariu prezidiumas (Eksekutivkomitee). Delegacijai labiausiai rūpėjo nustatyti, kad nauji Kronštato Tarybos rinkimai eitų teisingesniais pagrindais negu anksčiau buvusieji. Kad išgelbėtų šalį iš bado ir prašalintų kuro stoką, susirinkimas nutarė rasti kelius ir būdus įgyvendinti kovo pirmos dienos rezoliuciją.
Konferencijos dvasia buvo visai tarybiška (sovietiška): Kronštatas reikalavo Tarybų, kurios būtų laisvos nuo bet kurios politinės partijos. Reikalavo nepartinių Tarybų, kurios išreikš darbininkų ir valstiečių norus bei privalumus. Delegatai buvo nusistatę prieš savivališką biurokratiškų komisarų viešpatavimą, bet buvo draugiški kompartijai. Jie buvo tikri Tarybų sistemos šalininkai ir rimtai ieškojo draugiškų bei taikių būdų šiai problemai išspręsti.
Šioj konferencijoj pirmas kalbėjo Kuzminas, Rytų Jūros laivyno komisaras. Jis turėjo daugiau energijos negu gabumų spręsti ir įvertinti dabartinio momento reikšmę. Jis negalėjo aprėpti dabartinės padėties: jis nemokėjo paveikti į širdis ir ūpą paprastų žmonių – jūrininkų ir darbininkų, kurie daug aukų yra atnešę revoliucijai ir dabar yra apimti didžiausio nusiminimo. Delegatai susirinko pasitarti su valdžios atstovais. Vietoj to, Kuzmino kalba padarė tai, ką padaro dumplės, pučiančios ugnį. Savo pasididžiavimu ir begėdiškumu jis tik uždegė konferenciją. Jis užginčijo Petrogrado darbininku neramumus ir aiškino, jog miestas esąs ramus ir darbininkai esą patenkinti. Jis pagyrė komisarų veiksmus, abejojo Kronštato revoliuciniais motyvais ir perspėjo iš lenkų gręsiančiu pavojumi. Jis leido sau niekšingai iškoneveikti ir griausmingai grūmoti: „Jeigu jūs norit atviro karo“, – baigė Kuzminas, – „galėsit jį gauti, nes komunistai neišleis valdžios vadelių. Mes kovosim ligi galo!“
Šita netaktiška ir nesantaiką keliančioji Rytų Jūros laivyno komisaro kalba išblaškė susitarimo viltį ir šiurkščiai įžeidė delegatus. Sekančio kalbėtojo, Kronštato Tarybos pirmininko komunisto Vasiljevo kalba į klausytojus taip pat nepadarė įtakos: ji buvo tuščia ir netiksli. Šio susirinkimo metu visu ūpas tapo aiškiai antibolševikiškas. Nežiūrint į tai, delegatai vis dėlto tikėjosi su valdžios atstovais draugiškai susitarti. Bet greitai paaiškėjo oficialiomis žiniomis**, kad „mes draugais Kuzminu ir Vasiljevu ilgiau negalime pasitikėti ir yra būtinas reikalas laikinai juos areštuoti, ypač, kad komunistai turi ginklus, o mums nėra galimumo prieiti net prie telefono“. Iš susirinkime perskaityto laiško matyt, kad kareiviai bijojo komisarų ir kad komunistai neleido garnizonui jokių susirinkimų.
Kuzminas ir Vasiljevas buvo prašalinti iš susirinkimo ir areštuoti. Konferencijos dvasiai yra labai charakteringa tai, kad pasiūlymas areštuoti kitus konferencijoj esančius komunistus didele balsų dauguma buvo atmestas. Delegatai buvo nuomonės, kad komunistai, lygiai kaip ir kitų organizacijų atstovai, turi lygias teises ir prievoles. Kronštatas vis dar buvo įsitikinęs, kad su komunistų partija ir bolševikų valdžia susitaikys.
Kovo pirmos dienos rezoliucija vėl buvo perskaityta ir priimta su dideliu dvasios pakilimu. Tuo momentu labai sujaudino konferenciją vieno delegato pareiškimas, kad būk esą komunistai yra nusistatę šį susirinkimą užpulti ir tam tikslui yra pasiuntę penkiolika vagonų kareivių ir komunistų, ginkluotų šautuvais bei kulkosvaidžiais. „Šita žinia, tęsia toliau „Izvestijos“, delegatų tarpe iššaukė aistringą pyktį. Greit patikrinus šias žinias, pasirodė, kad jos be pagrindo, bet gandai ėjo, kad pasiųstas vienas pulkas kursantų su žinomu čekistu Dukiu priešaky ir kad jau žygiuoja forto Krasnaja Gorka link.
Konferencija, turėdama galvoj šią naują kryptį ir Kuzmino bei Kalinino grasinimus, tuojau pradėjo svarstyti organizacinį klausimą, kokiu būdu apsiginti nuo bolševikų užpuolimų. Dėl greitų ir netikėtų įvykių buvo nutarta konferencijos prezidiumą paskirti Laikinuoju Revoliuciniu Komitetu, kuris turi išrūpinti miestui ramumą ir apsaugą. Šitas komitetas turėjo paruošti ir naujus Kronštato Tarybos rinkimus.
__________________
* Tai ginkluotos bolševikų organizacijos prekybai prispausti ir maistui bei kitiems produktams konfiskuoti. Neatsakomingumas ir jų elgesio savavališkumas buvo žinomas visoj šalyj. Valdžia, nusileisdama Petrogrado proletariatui, Kronštato įvykių išvakarėse bent Petrogrado provincijose juos panaikino (A. B.)
* „Izvestijos“ – Laikinojo Kronštato Revoliucinio Komiteto laikraštis. Nr. 9. 1921 m. kovo men. 11 d.
Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. IX.Viršelis iš N. Strunkės ciklo „Raudonoji vėliava“. Spaustuvė „Burtnieks“. Riga, Ridzenes iela 27.