Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Berkmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.

Trečiosios Rusų Revoliucijos pragiedrulis

Kraštas, kuris dar dvidešimtame šimtmetyje turėjo viduramžių feodalizmo ir bizantiško despotizmo žymių, tas kraštas – Rusija – visam pasauliui pasidarė revoliucinio judėjimo židinys. Revoliucija visada yra liaudies kova prieš valdžią ir valdančiąją klasę, rusų liaudis visada buvo visiškai priešinga valdžiai, o plačioji visuomenė niekados nesutapdavo su valdančiąja klase, todėl Rusija pasidarė pasaulinės revoliucijos židiniu.

Liaudis ir visuomenė, spaudžiama valdžios, tylėjo, bet tas tylėjimas nereiškė pritarimo. Ru­sų revoliucinis judėjimas prasidėjo ne 1917 m. ir net ne 1905 metais, jis siekia gilią senovę. Tas judėjimas eina per teroristiškus liaudininkus ir dekabristus iki Stepono Razino ir dar toliau. Pirmoji rusų revoliucija (1917 m. kovo mėn.) buvo to judėjimo išdava: ji pašalino carizmą ir dvarininkijos privilegijas. Ji norėjo įgyvendinti demokratiją. Tačiau demokratija negalėjo patenkinti liaudies. Demokratija duoda žodžio laisvę ir lygybę prieš įstatymus, bet be ekonomiškos lygybės ir laisvės arba socializmo tai tušti ir apgaulingi žodžiai.

Jeigu kovo revoliucijos principai būtų įsigyvenę Rusijoje, tai Rusija būtų buvusi tokia pat kaip Vokietija, kuri 1918 m. lapkričio 9 d. nuvertė kaizerinį režimą. Ekonomiškai stiprios visuomenės klasės būtų pavergusios ekonomiškai silpnąsias klases. Tai savo laiku suprato rusų liaudis ir, vedama progresyvių revoliucijos elementų, įvykdė antrąją rusų revoliuciją (1917 m. lapkričio mėn).

Liaudis, vadovaudamasi socializmo ir tarybų obalsiais, nuvertė buržuazinės demokratijos valdžią. Tačiau liaudis, ilgus amžius buvusi vergijoje, neįstengė paimti valdžios į savo rankas. Valdžią užgrobė bolševikai, pasinaudoję soc.-revoliucionierių ir anarchistų obalsiais. Bolše­vikai, būdami marksistai, svajojo apie kazarmišką valstybišką socializmą, tačiau reikalui esant jie pasisakė už laisvas darbo tarybas, už darbininkų ir valstiečių valdžią, už radikalų žemės klausimo sprendi­mą – socializaciją ir kt., nors tai bolševikams, kaip mark­sistams, buvo visai priešinga. Jie taip pat rėkavo ir apie komunizmą, sąmoningai nutylėdami, kad komunizmas yra kapitalo suvisuomeninimas, o ne kapitalo perdavimas valstybei, t. y. sukūrimas dar didesnės vergijos, nes šiaip valstybės pavergia žmonės policiškai, o perdavus valstybei ir kapitalą, valstybė žmones pavergia ir ekonomiškai, ir policiškai, vadinasi, paverčia žmogų žaisleliu valstybės rankose.

Laisvės ir lygybės negalima įgyvendinti įsakymais, kaip darė ir daro bolševikai, ir kas susilaukė tokių liūdnų pasekmių. Vietoje laisvės – kru­vinoji ČK, tikra senosios caro žvalgy­bos įpėdinė, kurioje dirba tie patys carberniai, kankinantys ir ka­lėjimuose pūdantys tuos pačius tikruosius revoliucionierius – Spiridonovą, Izmailovič, Kachovskają, Trutovskį, Kamkovą, Baroną, Rubinčuką ir daugelį kitų senųjų revoliucionierių. Vietoje ekonominės lygybės – val­stybiškas kapitalizmas, kuris panaikino net 8 valandų darbo dieną ir išnaudoja darbininkus pagal Tailoro sistemą. Streikai uždrausti, girdi, valstybė darbininkų, tai nėra prieš ką streikuoti. Vietoje laisvų darbo ta­rybų – neribota komisarų valdžia. Vietoj socialistinio žemės klausimo sprendimo – sugriauti valstiečių ūkiai. Vietoj taikos – raudonasis imperializmas. Vienu žodžiu, vietoje socializmo ir komuniz­mo — bolševikiška komisarų valstybė, kuri baigė grynu kapitalizmu „nepu" ir komisarų tarpusavio karais.

Tačiau liaudis nepamiršo savo reikalavimų ir ide­alų. Netoli ta diena, kada prasidės trečioji ru­sų revoliucija, kuri nuvers bolševikišką komi­sarų valstybę ir paties pagrindus laisvei ir lygybei. Kaip Stepono Razino, Pugačiovo, dekabristų maištai ir 1905 m. revoliucija buvo Pirmosios ir Antrosios revoliucijos pranašai, taip ir būsimoji trečioji rusų revoliucija turi savo pranašų. Trečiosios revoliucijos reikalą iškėlė Kronštato sukilimas ir Machno judėji­mas. Abu šituos judėjimus pagimdė pačios liaudies reikalai. Kronštato sukilimą sukėlė jūreiviai ir darbi­ninkai, reikalaudami laisvų tarybų. Machno judėjimą sukėlė Ukrainos valstiečių protestas prieš komisarų valdžią. Bolševikai visokiomis priemonėmis užgniau­žė šitas laisvės ir teisybės kibirkštis. Buvo paleista į apyvartą demagogija, melas ir provokacija. Apie Kronštatą, revoliucijos ir socializmo tvirtovę, bolševi­kai skleidė gandus, kad jis papirktas Antantės (su ku­ria, deja, bolševikai broliavosi ir broliaujasi), Machno – idėjinį anarchistą revoliucionierių, ilgus metus buvusį katorgoje, – apipylė pamazgomis, neva jis banditas ir pogromčikas, ant Machno pečių bolševikai demagogiškai suvertė visas baltųjų generolų, Petliūros ir kitų juodašimčių šunybes.

Tegu bolševikai ir užgniaužė Kronštato sukilimą, Machno judėjimą ir kt. revoliucinius sukilimus, bet jiems neužgniaužti tos teisybės jausmo, kuris vedė į tuos sukilimus ir kuri atves į Trečiąją Rusų Revoliuciją. Prievartos kumščiais, kaip parodė carizmo metai, neįmanoma išplėšti iš liaudies krūtinės laisvės, lygybės, teisybės reikalavimo.

Progresyvūs revoliucijos veikėjai anarchistų ini­ciatyva nutarė paskelbti kovo 7-ąją Kronštato sukilimo – Trečiosios Rusų Revoliucijos – švente. Ta diena mums sako, kad tikrosios sociali­nės revoliucijos idėja dar gyva, kad tie obalsiai, už kuriuos miršta geriausieji liaudies sūnus, dar tebegyvena žmonėse, ir kad netoli ta diena, kada liaudis, vykdydama tuos obalsius, sudaužys pavergėjų retežius ir įgyvendins laisvę bei teisybę žemėje, kad daugiau nebemirtų iš bado žmonės, žiūrėdami į vitrinas puikių gastronomijos magazinų, kad bailiai aplink nesidairytų kalbėdami laisvės žodžius, kad ne­drebėtų prieš kiekvieną idiotą valdžios uniforma, kad kiekvienas žmogus galėtų laisvai kalti savo laimę nereikalaudamas kitų žmonių pasiaukojimo.

Tai mums kalba kovo 7-osios šventė. Ji mums brangi, todėl mes kviečiame visus darbo žmones, visus kovotojus už laisvę, visame pa­saulyje švęsti Trečiosios Rusų Revoliucijos dieną.

Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. IX, viršelis iš N. Strunkės ciklo „Raudonoji vėliava“, spaustuvė „Burtnieks“. Riga, Ridzenes iela 27.