***
JUODRAŠTIS: Savo knygoje „Laisvieji bendražygiai“ (1) teigiate, kad XIX–XX a. sandūroje anarchizmas buvo vienintelis politinis judėjimas, kuris, kylant žmonių emancipacijai, ypatingos svarbos teikė seksualinio išsilaisvinimo problemoms. Kaip tą būtų galima paaiškinti? Taip pat norisi paklausti, kodėl šiandieniniai anarchistai ir seksualinio išsivadavimo aktyvistai apie tai labai mažai žino?
TERENCE‘AS KISSACKAS: Visų pirma, manau, būtų svarbu paminėti, kad ne visi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios anarchistai vertino seksualinį LGBT žmonių išsilaisvinimą kaip svarbų kovos elementą. Bet beveik visi anarchistai sutiko su tuo, kad valstybė neturi jokios teisės žmonių apsisprendimui dėl jų elgesio. Daug anarchistų, ypač moterų, suprato, kad galia veikia tarpasmeninių santykių ir lytiškumo plotmėje. Visi jie suprato, kad šeima ir privatus gyvenimas nebūtinai yra saugi užuovėja nuo priespaudos, išnaudojimo ir susvetimėjimo. Dėl šių priežasčių daugelis anarchistų atmetė santuokos instituciją, o vietoj jos pasirinko „laisvą meilę.“ Amžių sandūroje reguliuojantieji valstybės organai ir jiems pritariančios institucijos, pavyzdžiui, medicina, pradėjo skirti vis didesnį dėmesį tos pačios lyties santykių reguliavimui, tai visuomenę privertė į šią problemą žvelgti sąmoningiau. Geriausia to iliustracija tapo Oscaro Wilde‘o teismo procesas. Kai homoseksualumo tema sudrebino viešąjį diskursą, anarchistai – bent jau JAV, kur nebuvo atitikmenų tokioms asmenybėms kaip Magnusas Hirschfeldas, – vieninteliai suprato lytiškumo ir seksualumo problemas ir buvo pasiruošę užsiimti LGBT reikalais. Didelė mano knygos dalis skiriama gilinimuisi į tai, kaip anarchistai pradėjo suprasti aistrą tai pačiai lyčiai kaip politinę problemą ir kokias formas įgijo jų analizė.
Kodėl ši istorijos dalis mažai žinoma? Atsakymo reikia ieškoti platesniame kontekste. Mokymo įstaigose radikalizmo istorija menkinama arba apskritai ignoruojama. Jeigu žmonės nededa rimtų pastangų, kaip kitaip jie gali sužinoti apie anarchistus? Be to, tai yra tragiško XX a. problema – kairiosios istorijos keliai ir kryžkelės, naikinantys karai paliko istorinės atminties spragas. Štai vienas pavyzdys: kai JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą, prasidėjo nuolatinės atakos prieš anarchistus, nes daugelis iš jų atmetė karą, laikydami jį tiesiog imperialistine kova tarp valdančiųjų elitų. Daugybė anarchistų buvo deportuoti, leidiniai uždaryti, draugų ir bendražygių rateliai išardyti. Energinga anarchistų seksualinė politika, gyvavusi amžių sandūroje, sąmoningai buvo pašalinta iš istorinės atminties; nors liūdna, bet tenka pripažinti, kad tai buvo padaryta labai efektyviai.
JUODRAŠTIS: Lyginant su šiandienine dažnai labai siauro spektro politika, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios anarchistų seksualinė politika atrodo ypatingai drąsi. Anarchistai, dažniausiai imigrantai, kentė ne tik valstybės ir kapitalo puolimą, tačiau taip pat buvo kritikuojami platesniame kairiųjų judėjime. Ar toks plaukimas prieš srovę vertintinas kaip pavienių asmenybių pasiekimas, ar tiesiog kaip „natūralus“ anarchizmo (bet kokios priespaudos ir dominavimo atmetimo) rezultatas?
T. K.: Aš manau, kad išsilaisvinimo supratimas anarchizme priklauso nuo paties judėjimo, jis nėra tiesiog „maištingų sielų“ politikos rezultatas. Be abejonės, tokios anarchizmo asmenybės kaip Emma Goldman buvo maištingos, tačiau jos pradėjo suprasti, kaip veikia galia ir kaip jai priešintis anarchistiniame judėjime. Anarchizmas visada išsiskyrė plačiu (kai kam atrodo, kad per plačiu) požiūriu į politiką, labai lanksčiai ir plačiai pritaikomais principais bei idėjomis, kurie gali būti panaudoti tiek pasirenkant tai, ką žmogui valgyti, tiek sprendžiant, kaip geriausiai organizuoti pramoninių prekių gamybą ir mainus.
JUODRAŠTIS: Jūs rašote, kad į anarchistus buvo žiūrima ne tik kaip į politinės betvarkės, bet ir kaip į seksualinio chaoso sukėlėjus. Ką galima būtų pasakyti apie sąsajas tarp lytiškumo, seksualumo ir status quo? Kai kurie kairieji teoretikai vertina seksualinių normų laisvėjimą kaip dar vieną etapą kapitalo reprodukcijoje, kuomet išlaisvintos aistros nekelia grėsmės pačiai kapitalo logikai, bet priešingai – ją sustiprina. Koks jūsų požiūris į tai?
T. K.: Taip, daugelis oponentų anarchistus vaizdavo kaip iracionalius, kultūriškai regresuojančius ir nekontroliuojamus. Iš tiesų, politikų ir pramonininkų žmogžudystės tik patvirtino šias nuostatas. Be to, anarchistų kritikai beveik visada juos puldavo kaip tuos, kurie kelia grėsmę šeimai, moralei ir tvarkai. Įdomu, kad Goldman ir Berkmanas, kurių seksualinę politiką analizuoju knygoje, tam tikra prasme buvo gan kritiški „seksualinio išsilaisvinimo“, kuris atsiriboja nuo platesnio politinio projekto, atžvilgiu. Pavyzdžiui, jie skeptiškai žiūrėjo į vadinamąją 3-ojo dešimtmečio „seksualinę revoliuciją“, įkūnytą flaperių ir besiplečiančių galimybių naudotis komercializuotomis malonumų ir seksualinių mainų erdvėmis. Tiek Goldman, tiek Berkmanas teigė, kad taip ignoruojamos esminės problemos, susijusios su galia, o vadinamasis išsilaisvinimas dvelkia suvaržymais ir iliuzijomis. Nors kritikai anarchistus laikė paprasčiausiais laisvamaniais, patys anarchistai manė ieškantys būdų, kaip gyventi visavertį gyvenimą laikantis pagrindinių savo principų.
JUODRAŠTIS: Kaip būtų galima palyginti anarchistų seksualinę politiką amžių sandūroje su Gėjų išsivadavimo frontu (GLF) septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais? Tiek vieni, tiek kiti, rodos, stengėsi atmesti „vienos problemos“ (single-issue) aktyvizmą ir prisitaikymą prie visuomenės, siūlydami radikaliai transformuoti visuomenę ir to siekdami. Ar sutiktumėte su tokia interpretacija?
T. K.: Gėjų išsivadavimo fronto ir kitų radikalių queer formuočių seksualinė politika, apie kurią rašiau savo straipsnyje (2), ir anarchistų seksualinė politika, kurią analizuoju savo knygoje, yra gana panaši. Tačiau jos susiformavo skirtinguose socialiniuose ir politiniuose kontekstuose. Nors GLF įdėjo daug pastangų siekdamas suvienyti jėgas su kitais radikaliais judėjimais, pavyzdžiui, su besiorganizuojančiais [Vietnamo] karo priešininkais, Black Power ir Naująja Kaire, tačiau iš esmės taip ir liko su „viena problema“ susijusio aktyvizmo ir tapatybės politikos reiškėjais, tokiu keliu juos nuvedė jų politika. Kita vertus, anarchistai buvo gana atsargūs, jie norėjo išlaikyti balansą ir nesuklysti rinkdamiesi redukcionistinį galios supratimą. Tačiau tiesa yra ir ta, kad tarp mažiau indoktrinuotų GLF narių buvo galima aptikti atviros dvasios žmonių, pasižyminčių dideliu troškimu skatinti platesnius socialinius pokyčius. Sprendžiant rasines problemas – o tai yra svarbiausia, norint suprasti Amerikos politiką ir kultūrą, – anarchistai lieka užnugaryje, lyginant su gėjų išsivadavimo dalyviais ir lesbietėmis feministėmis.
JUODRAŠTIS: Anot jūsų, tipiškai GLF istorija suprantama taip: „Gėjų išsilaisvinimo dalyviai, įkvėpti prieš juos užsimezgusių judėjimų, bandė integruoti homoseksualumo politiką į bendražygių sąmonę bei veiklą, tačiau jų pastangos buvo atmestos. Tuomet gėjų išsilaisvinimo aktyvistai tiesiog atsuko nugaras Naujajai Kairei“. Kaip būtų galima bendrais bruožais nusakyti daug sudėtingesnį ryšį tarp GLF ir Naujosios Kairės bei kitų svarbių 8-ojo dešimtmečio judėjimų?
T. K.: Gėjų išsivadavimo dalyviai ir lesbietės feministės smarkiai kovojo prieš giliai įsišaknijusią homofobiją, kurios buvo galima aptikti Naujojoje Kairėje. Tačiau visa Naujoji Kairė nebuvo homofobiška. Iš tikrųjų spartūs pokyčiai Amerikos seksualinėje kultūroje, kuriuos stebėjome praėjusius tris dešimtmečius, iš dalies buvo heteroseksualių sąjungininkų Naujojoje Kairėje veiklos rezultatas – šioje veikloje buvo stengiamasi remti tuos, kurie buvo pasiruošę įsiklausyti į savo bendražygių teisingumo ir lygybės reikalavimus.
JUODRAŠTIS: Kas charakterizavo GLF kovingumą ir kuo jis skyrėsi nuo „respektabilumo politikos“ 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose? Ar būtų galima teigti, kad šiuolaikinė LGBT politika yra panašesnė į atsargią 6-ojo dešimtmečio politiką, nei į GLF, siekusį ambicingų tikslų „transformuoti Amerikos visuomenę“? Taip pat įdomu, ką pasakytų ankstyvieji anarchistai apie siekius legalizuoti gėjų santuoką, tarnauti kariuomenėje ir t. t.?
T. K.: Homofilų judėjimas (toks terminas buvo vartojamas JAV 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje) nereikalavo radikalių pokyčių ekonominėje ir politinėje visuomenės, kurioje jie gyveno, organizacijoje. Tarp vyrų ir moterų, prisijungusių prie tokių grupių kaip The Mattachine Society ir Daughters of Bilitis, buvo progresyviai mąstančių ir netgi šiek tiek radikalų, tačiau pačios grupės buvo „viena problema“ – gėjų ir lesbiečių toleravimu ir įtraukimu į visuomenę – besirūpinančios organizacijos. Tačiau teiginys, kad homofilai vykdė tik „respektabilumo politiką“, yra šiek tiek pervertintas. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje homoseksualumas nebuvo respektabilus, o siekis kurti tolerantišką ir platų požiūrį į seksualinę įvairovę buvo gana drąsus žingsnis, metantis iššūkį kai kurioms kertinėms kultūrinėms ir socialinėms vertybėms. Tačiau, reikia pripažinti, homofilai aktyvistai nebuvo radikalai plačiąja šio žodžio prasme. Jie nenorėjo pakeisti visuomenės iš esmės. Panašiai ir šiandieniniai LGBT aktyvistai nėra radikalai. Jie siekia įtraukimo, o ne revoliucijos.
Aš manau, kad XIX a. pabaigos – XX a. pradžios anarchistai sutiktų, kad teisę tuoktis turi visi, kurie to nori, tačiau taip pat atkreiptų dėmesį į tai, kad santuoka niekada nėra atsieta nuo galios. Tai yra teisinė ir socialinė institucija, kuri atspindi ir įtvirtina dominuojančias hierarchijas ir ideologijas, ypač tas, kurios susijusios su lyčių santykiais. Manau, kad sukurti egalitarinės visuomenės nebus įmanoma tol, kol neatrasime būdų taip socializuoti vaikų auginimą, kad būtų sugriauta lytiškumo normų ir hierarchijų reprodukcija. O jei dar prisiminsime, kiek LGBT aktyvistų energijos pareikalavo kova už teisę kariauti karuose, manau, anarchistai būtų tuo pasibaisėję.
JUODRAŠTIS: Kaip apibūdintumėte šiandienines queer ir anarchizmo sąsajas? Kokios potencialios naudos šioms šiek tiek persipynusioms idėjoms ir judėjimams galėtų atnešti tarpusavio suartėjimas? Ar galėtumėte pateikti queeranarchizmo projektų, judėjimų, teorijų pavyzdžių?
T. K.: Anarchizmas išlieka nepaprastai svarbus šiandieninėms LGBT bendruomenėms. Jis ypač svarbus queer žmonėms, gyvenantiems teokratinėse šalyse – čia religinėmis doktrinomis naudojamasi, kai valstybės atakuoja žmones, kurių lyties tapatybė ir seksualinis pasirinkimas yra laikomi nuodėmingais ir pavojingais socialinei tvarkai. Pavyzdžiui, pasak IRAQI-LGBT queer teisių grupės, Irako valdžia pradėjo žmonių, kurie turi homoseksualių santykių, egzekucijas. Aišku, yra ir daug pavyzdžių, kai prieš queer žmones, gyvenančius teokratinėse valstybėse, smurtauja ne valstybė. Bagdado rajonuose tokios ekstremalios grupuotės kaip „Fazilat“ („Dorybė“) atvirai užpuldinėjo žmones, siekdami juos sužeisti arba nužudyti. Valstybės represijos prieš LGBT žmones JAV dažniausiai yra pavienės ir lokalios, tačiau smurtinis susidorojimas arba išvarymas iš viešųjų erdvių vyksta daug platesniu mastu, nei žmonės linkę manyti. Taip pat JAV yra daug neapykantos nusikaltimų (išpuolių prieš gėjus, viešo gėdinimo, o labiausiai smurto šeimose), kuriuos atlieka ne valstybės veikėjai. Ir nors JAV nėra teokratija, veikia religinės grupuotės, tokios kaip „Exodus“, kuri siekia „išgelbėti“ LGBT žmones iš nuodėmingumo, arba „Promise Keepers“ grupė, aukštinanti ir kurianti hipernormatyvias lytiškumo ir seksualumo vertybes. Šios grupės gana stipriai įsitvirtinusios politiniame ir kultūriniame gyvenime.
Anarchistai išlaiko skvarbų žvilgsnį į valstybę, kuri laikui bėgant nukreipia savo jėgas į kovą prieš įvairias visuomenės grupes, siekdama persekioti žmones ir ieškoti atpirkimo ožių. Jie atmeta klaidingus teiginius apie universalias tiesas, kuriais naudojasi religiniai lyderiai, siekiantys savo sektantiškų interesų. Pavyzdžiui, anarchofeminizmas pažėrė labai įžvalgios kritikos griežtoms lyčių ir seksualumo normoms, kurios yra išnaudojamos įtvirtinant hierarchinius, engėjiškus socialinius ir politinius santykius.
(1) Freaking Fag Revolutionaries. Radical History Review. 1995(62):105-134.
(2) Free Comrades: Anarchism and Homosexuality in the United States. 2008. AK Press.
Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.